Manipuliuodama rusofobijos korta agresorė bando apsimesti auka

Šią kalbą istorikas Timothy Snyderis sakė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sesijoje kovo 14 dieną. Sesiją, kurios tikslas buvo aptarti rusofobiją, sušaukė Rusijos Federacija. Savo kalboje profesorius aptarė, kaip Rusija išnaudoja „rusofobijos“ sąvoką siekdama pateisinti savo vykdomus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, kaip ji manipuliuoja terminu siekdama vaidinti auką, kai iš tiesų yra brutali agresorė. T. Snyderio kalbą išvertė Donatas Puslys.

Esu laimingas, kad pakvietėte mane supažindinti jus su tuo, kaip Rusijos valstybiniai veikėjai vartoja sąvoką „rusofobija“. Manau, kad tokia diskusija gali padėti išaiškinti tam tikrus dalykus apie Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą, taip pat neteisėtą Rusijos vykdomą Ukrainos teritorijų okupaciją. Kalbėsiu trumpai ir tęsiu susitelkdamas į du dalykus.

Mano pirmas teiginys yra toks, kad žala rusams ir žala Rusijos kultūrai visų pirma yra Rusijos Federacijos vykdomos politikos padarinys. Jei esame sunerimę dėl žalos rusams ir rusų kultūrai, tada turėtume būti susirūpinę Rusijos valstybės vykdoma politika.

Mano antras teiginys yra toks, kad sąvoka „rusofobija“, kurią šiandien aptariame, šio karo metu buvo išnaudojama kaip imperinės propagandos forma, kai agresorius apsimeta auka. Pastaruosius metus tai tarnavo kaip Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje pateisinimas. 

Leiskite man pradėti nuo pirmojo teiginio. Kai diskutuojame apie rusofobiją, remiamės prielaida, kad mums nerimą kelia žala rusams. Šiai prielaidai neabejotinai pritariu. Aš pritariu susirūpinimui dėl rusų. Man rūpi rusų kultūra. Tad prisiminkime veiksmus, kurie per pastaruosius metus padarė didžiausią žalą rusams ir rusų kultūrai. Aš trumpai išvardinsiu dešimt.

1. Privertimas pačius kūrybingiausiaus ir produktyviausiaus rusus emigruoti. Rusijos invazija į Ukrainą paskatino maždaug 750 tūkst. rusų palikti Rusiją. Jų gretose ir tie, kurie yra patys kūrybingiausi ir produktyviausi. Tai nepataisoma žala Rusijos kultūrai, ir tai yra Rusijos valstybės politikos padarinys.

2. Nepriklausomos žurnalistikos Rusijoje sunaikinimas, kuris lemia, kad rusai negali pažinti aplinkinio pasaulio. Tai taip pat yra Rusijos valstybės politikos padarinys, ir jis sukelia nepataisomą žalą Rusijos kultūrai.

3. Bendroji cenzūra ir žodžio laisvės represijos Rusijoje. Ukrainoje tu tiek rusiškai, tiek ukrainietiškai gali sakyti ką panorėjęs. Rusijoje to negali. Jei Rusijoje tu stovi su ženklu, teigiančiu „karui – ne“, tu būsi sulaikytas ir, labai tikėtina, įkalintas. Jei tu Ukrainoje stovi su plakatu „karui – ne“, kad ir kokia kalba jis būtų užrašytas, nieko tau nenutiks. Rusija yra valstybė, turinti vieną dominuojančią kalbą, kuria gali pasakyti labai mažai. Ukraina yra dvikalbė šalis, kurioje gali sakyti ką nori. Kai aš lankausi Ukrainoje, žmonės man apie Rusijos karo nusikaltimus pasakoja pasitelkdami abi kalbas – kalbėdami ukrainietiškai arba rusiškai, kaip jiems patogiau.

4. Išpuolis prieš rusų kultūrą cenzūruojant mokyklinius vadovėlius, silpninant Rusijos kultūrines institucijas šalies viduje ir naikinant muziejus bei nevyriausybines organizacijas, pasišventusias Rusijos istorijai. Visi šie dalykai yra Rusijos valstybės politikos padarinys.

5. Didžiojo tėvynės karo atminties iškraipymas juo pridengiant 2014 ir 2022 metų karines agresijas ir taip iš ateities karų atimant šį paveldą. Tai yra Rusijos politika. Ji padarė didžiulę žalą rusų kultūrai.

6. Rusų kultūros nuvertinimas visame pasaulyje ir to, kas buvo vadinama „ruskij mir“, Rusijos pasauliu, užsienyje pabaiga. Anksčiau Ukrainoje buvo daug žmonių, kurie buvo draugiški Rusijos ir rusų kultūrai. Visa tai užbaigė dvi Rusijos invazijos. Šios invazijos buvo Rusijos valstybės politika.

7. Masinės rusakalbių žudynės Ukrainoje. Per Rusijos agresijos karą Ukrainoje nužudyta daugiau rusakalbių nei per bet kokius kitus veiksmus. 

8. Rusijos invazija į Ukrainą lėmė masines rusų karių žūtis šiame agresijos kare. Apie 200 tūkst. rusų žuvo ar buvo suluošinti. Akivaizdu, tai taip pat yra Rusijos politikos padarinys. Rusijos politika yra siųsti jaunus rusus mirti Ukrainoje. 

9. Karo nusikaltimai, trauma ir kaltė. Šis karas reiškia, kad jaunų rusų, kurie išgyvens, karta bus susijusi su karo nusikaltimais ir visą likusį gyvenimą bus slegiama traumos bei kaltės jausmo. Tai yra didžiulė žala rusų kultūrai. Visą šią žalą per praėjusius metus rusams ir rusų kultūrai daugiausia sukėlė pati Rusijos vyriausybė. Tad jei mes nuoširdžiai esame susirūpinę žala rusams, yra kelios temos, apie kurias turėtume galvoti. Tačiau veikiausiai pati blogiausia Rusijos politika rusų atžvilgiu yra ši, paskutinioji.

10. Nuoseklus rusų treniravimas ir ugdymas tikėti, kad genocidas yra normalu. Mes tai regime kartojamuose Rusijos prezidento teiginiuose, kad Ukraina neegzistuoja. Mes tai matome genocidinėse Rusijos valstybinės žiniasklaidos fantazijose. Mes regime tai valstybinės televizijos, kasdien pasiekiančios milijonus ar dešimtis milijonų Rusijos piliečių, metų veikloje. Mes matome tai, kai Rusijos valstybinė televizija apie ukrainiečius kalba kaip apie kiaules. Mes matome tai, kai Rusijos televizija pristato ukrainiečius kaip parazitus. Mes regime tai, kai Rusijos valstybinė televizija ukrainiečius vaizduoja kaip kirminus. Mes matome tai, kai Rusijos valstybinė televizija pristato ukrainiečius kaip satanistus ar pabaisas. Mes regime tai, kaip Rusijos valstybinė televizija skelbia, kad ukrainiečių vaikai turėtų būti skandinami. Mes matome tai, kai Rusijos valstybinė televizija teigia, kad ukrainiečių namai turėtų būti sudeginami kartu su visais žmonėmis. Mes matome tai, kai Rusijos valstybinėje televizijoje pasirodantys žmonės sako: „Jie apskritai neturėtų egzistuoti. Mes turėtume juos sušaudyti.“ Mes regime tai, kai koks nors veikėjas per Rusijos valstybinę televiziją teigia, kad „mes nužudysime 1 mln., mes nužudysime 5 mln., mes išnaikinsime jus visus“, o tai reiškia visus ukrainiečius.

Dabar, jei mes išties nuoširdžiai esame susirūpinę žala rusams, turėtume būti susirūpinę tuo, ką Rusijos valstybės politika daro rusams. Teiginys, kad ukrainiečiai yra rusofobai, yra dar vienas Rusijos neapykantos kalbos, transliuojamos per Rusijos valstybinę televiziją, pavyzdys. Rusijos žiniasklaidoje visos tos kalbos apie ukrainiečius yra susiejamos su teiginiu, kad ukrainiečiai yra rusofobai. Pavyzdžiui, per valstybinę Rusijos televiziją kalbėtojas teigė, esą visi ukrainiečiai turi būti išnaikinti, nes jie demonstruoja rusofobiją.

Teiginys, kad ukrainiečiai turi būti žudomi, nes turi protinę negalią, žinomą kaip rusofobija, yra žalingas patiems rusams, nes ugdo juos genocidui. Tačiau, savaime suprantama, jis dar žalingesnis patiems ukrainiečiams.

Grįšiu prie antrojo savo teiginio. Sąvoka „rusofobija“ yra retorinė strategija, kurią mes pažįstame iš imperializmo istorijos. Kai imperija puola, imperija teigia, kad ji yra auka. Retorika, kad ukrainiečiai yra rusofobai, Rusijos valstybė naudojasi siekdama pateisinti agresijos karą. Kalba yra labai svarbi. Tačiau svarbiausias yra kontekstas, kuriame ji išsakoma. O kontekstas yra toks: Rusijos invazija į pačią Ukrainą, ištisų Ukrainos miestų sunaikinimas, vietinių Ukrainos lyderių egzekucijos, prievartinės ukrainiečių vaikų deportacijos, beveik pusės Ukrainos gyventojų palikimas be pastogės, šimtų ligoninių ir mokyklų sunaikinimas, sąmoningas taikymasis į vandens ir šilumos tiekimo sistemas žiemos metu. Toks tad kontekstas. Tai yra kas vyksta iš tikrųjų.

Sąvoka „rusofobija“ šiame kontekste yra pasitelkiama siekiant primesti teiginį, kad imperinė galia yra auka net ir tokiu atveju, kai ta imperinė galia, Rusija, vykdo agresijos karą. Tai yra istoriškai tipinis elgesys. Imperinė galia dehumanizuoja tikrąją auką ir pati pasiskelbia auka. Kai auka (šiuo atveju Ukraina) priešinasi užpuolimui, žudynėms, kolonizacijai, imperija aiškina, kad siekis būti paliktiems ramybėje yra neprotingas, liga. Esą tai yra fobija.

Šis teiginys, kad aukos yra iracionalios, kad jos yra fobiškos, kad jos turi fobiją, yra pasitelkiamas siekiant nukreipti dėmesį nuo to, ką iš tiesų išgyvena aukos, šiuo atveju – agresijos, karo ir žiaurumų patirčių. Sąvoka „rusofobija“ yra imperinė strategija, sukurpta tam, kad nukreiptų mūsų dėmesį nuo tikro agresijos karo į agresoriaus jausmus ir taip išstumtų žmonių, kurie kenčia labiausiai, egzistavimą ir patirtis. Imperialistas sako: „Mes čia esame vieninteliai žmonės. Mes esame tikrosios aukos. Ir mūsų įžeisti jausmai reiškia daugiau nei kitų žmonių gyvybės.“

Rusijos karo nusikaltimai Ukrainoje bus įvertinti pagal Ukrainos teisę, nes jie vyksta Ukrainos teritorijoje, ir pagal tarptautinę teisę. Plika akimi matyti, kad vykdomas agresijos karas, nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas.

Žodžio „rusofobija“ taikymas šiame kontekste teigiant, kad ukrainiečiai yra protiškai sutrikę, o ne tapę žiaurumo aukomis, yra kolonijinės retorikos bruožas. Tai tarnauja platesnei neapykantos kalbos strategijai. Būtent todėl ši sesija yra svarbi: ji padeda mums pamatyti Rusijos genocidinę neapykantos kalbą. Idėja, kad ukrainiečiai serga liga, vadinama rusofobija, yra pasitelkiama kaip argumentas jiems sunaikinti kartu su argumentais, jog jie yra kenkėjai, parazitai, satanistai ir t. t.

Teigti, kad esi auka, kai iš tiesų esi agresorius, nėra gynyba. Tai yra dalis nusikaltimo. Neapykantos kalba, nukreipta prieš ukrainiečius, nėra Rusijos Federacijos ar jos piliečių gynybos dalis. Tai yra dalis nusikaltimų, kuriuos Rusijos piliečiai vykdo Ukrainos teritorijoje. Šiuo atveju sušaukdama šią sesiją Rusijos valstybė rado naują būdą prisipažinti apie savo vykdomus karo nusikaltimus.

Ačiū jums už dėmesį.

Pagal Snyder.substack.com vertė Donatas Puslys.