Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Mankštintis, mokytis, mylėti. Kelios mintys apie senatvę

Julius Kanarskas, Plokščių ąžuolas 1986 m. Kretingos muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. liepos 2 d., Nr. 26)

Senatvė a priori yra elegiška, bet neatmestina, kad tuo pat metu gali išlikti elegantiška. Gali, bet, žinoma, neprivalo. Ypač intelektualų senatvė dažnusyk virsta niurzglia jų nepripažinimo ir kitaniekos dogma, visiems – gyviems ir mirusiems – imperatyviai transliuojama kiekviena miela proga.

Ar pasitaiko malonių išimčių? Taip, pasitaiko. Prisimenu Joną Meką, iki 90-ies – ir netgi po – besidaužiusį po berlynų ir paryžių arthauzinius kino teatrus su savo filmų retrospektyvomis ir jo mėgstamo Pinot Grigio (neminint kitų vynų) buteliais, išdėliotais priešais jį per garsiojo biržiečio parodų atidarymus NYC, su siaubu visa tai stebint vyresniems vietiniams lituanams.

Matau įkvepiančią visą gyvenimą sportavusio Valdo Adamkaus laikyseną, žavėjausi santūriu Irenos Veisaitės atvirumu ir kultūra, neužmiršau intriguojančių, stoiškų tapybos mohikano Augustino Savicko pasakojimų per Lietuvos televiziją ciklo, paprastą ir orų poetą Kazį Bradūną, su kuriuo tiek metų bendrauta, prisimenu aibę ligų turėjusius mano senelius, o gyvenusius taurų, švininį, rūpesčio kitiems pripildytą gyvenimą.

O kur dar didysis Hermanas Perelšteinas, sukūręs savo chorinę imperiją, kiti mokytojai – solfedžio dėstęs Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje Jurgis Gaižauskas („Parašiau muziką Vytauto Mačernio eilėms, tai kodėl negalėčiau – ir tavo?“). Daug jų – jaunam rodėsi amžinai senyvų, o iš tikro atkakliai, ergo, jaunatviškai, kūrusių prasmę ir sau, ir kitiems.

Rankraščiai nedega, vadinasi, jie nesensta. Akmuo skyla, dūlėja, bet smiltys niekur neišnyksta – vadinasi, jis amžinas. Nesensta kamėjos, erosai su tanatais bei nesuskaitomais jų fanatais, ikonos, prekiniai traukiniai, turgavietės, vaikų šūksniai, debesys, Sokratas su visais prieš jį gyvenusiais filosofais, upės su ežerais, slaptųjų tarnybų agentūros, gamtos reiškiniai: liūtys, sniegai, žvaigždės.

Saulėlydžiai su saulėtekiais irgi – jie tobulai vienodai nuobodūs visuose pasaulio atvirukuose, net ir su Palanga (aišku, be J. Basanavičiaus g. liepą) ar iš Arizonos (nors jau senokai to netikrinau). Neelegantiškai sensta namai, ypač tie, pastatyti šlovinguoju sovietmečiu, kai pigus ir skanus buvo gazuotas, tasai su gelsvai žalsvoku sirupu, vanduo, o parduotuvių lentynos – pilkos ir išbadėjusios, tačiau visgi kai kas, paikos jaunystės šėlo apimtas, tuo metu gebėdavo nutranzuoti su trimis rubliais kišenėje iki Ulan Ude ir grįžti, neprašydamas išmaldos ir neužsiimdamas jokiais darbais, su jau daugiau rublių, nei kada nors buvo turėjęs.

Namai, tie senstantys, pajuodusiais balkonais ir sienom, primena maro laikus, jei, žinoma, kas nors, be istorikų, juos dar atmena. Atminti reiškia nesenti. Atmintis, net necituojant Ciorano ar Bergsono, yra puikiausia distrofiškos, kalkėjančios vaizduotės reanimacija, nenaudojant jokios pridėtinės medicininės ar psichoterapinės technikos. Atmintis moka svajoti – apie tai kalba kiekvienos kartos menas.

Kas dar sensta? Sensta kryžiai kapinėse, ypač senose – Itališkose Šiaulių, Vilniaus Rasų ir Bernardinų, Maro kapelių netoli Kretingos – jie pasirenka savo mirties trajektoriją, griūdami priekin (vos nepasakiau „sudėję rankas“ – kaip tie nėrėjai – į baseino vandenį nuo tramplino), kairėn, dešinėn ar atgal, sensta tiltai, jų gelžbetoninės konstrukcijos rūdija. Gali net pasirodyti, o kas galėtų paneigti, kad ten ties rūdžių šerdimis ima dygti tokios pat maskuojančios spalvos grybai, gal net ir valgomi kai kurių mumba jumba ar kitų, mums nežinomų, genčių.

Sensta autobusai, troleibusai (kiek jų pasikeitė nuo mano vaikystės!), turbūt ir tramvajai, barškantys Lisabonoje, Rygoje, Miunchene, Kelne ir Berlyne, žiemos rytais gelbstinčios storasiūlės, keliaspalvės mamos megztos kojinės, jų padai nuo šerpetojančių mano pėdų nebeatlaiko gyvenimo svorio ir su meile atsiveria pasauliui. Ar ką mato, nežinau. Bet gali būti, kad daugiau nei aš, kuris irgi sensta.

Romualdas Požerskis, Jonas Mekas Niujorke 2003 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Žinau, kad nesensta didžioji dalis Juditos Vaičiūnaitės poezijos, net ir tuo nelemtu atveju, kai trumpam, tarsi tapusios nematomos, iš mano bibliotekos negailestingai ima ir pradingsta visos jos knygos – bent jau man taip yra nutikę. Beje, pranyksta lyg nebuvusios ir Nijolės Miliauskaitės išleistosios – nors tos labiausiai skaitomos ar net nuskaitytos. Nei Henrikas Nagys, nei Sigitas Geda, jau nekalbant apie Robertą Frostą ar Aną Achmatovą, beveik nekeičia savo koordinačių, nors taip pat yra skaitomi.

Nesensta žvaigždžių šviesa ir ilgai, matyt, dar nesens, net jei generalinis prokuratorius „nesant jokių abejonių“ skubos tvarka išsiųstų šūsnį raudonais šauktukais primargintų rėksmingų depešų, nesensta ligoninės laiptų šaltis, seniai numirę muziejų eksponatai, beviltiškai uždaryti į permatomus karstus ir visai neprimenantys miegančiųjų gražuolių, laukiančių to prikelsiančio dangiško prisilietimo.

Nesensta, daug kas nesensta. Fontanų purslai itališkuose kiemeliuose, Prosecco, kuriam joks gomurys nelieka abejingas, bučinio troškimas, o gal troškulys, čia jau derėtų klausti semiotikų – jei būtų gerai nusiteikę, gal paaiškintų, braižydami savo kvadratus, žinoma, ne tokius žavius kaip Virginijaus Kinčinaičio fotografiniai, bet visgi su rodyklėmis ir akademiškai, gal net akademistiškai, tvarkingomis kraštinėmis, prikimštomis nematomų, bet saugiame pogrindyje ropinėjančių prasmių.

Algirdas Julius Greimas Sauliaus Beržinio filme (pastarasis nesunkiai aptinkamas jutube), skirtame didžiajam semiotikui, gražiai kalba apie geismo semiotiką. To kadro, kaip ir viso filmo, neįmanoma užmiršti jau vien dėl to, kad legendinio profesoriaus nosis užklijuota dideliu iškalbingu pleistru, tarsi sakančiu: memento mori. Taip, memento, memento: nesensta tik ligos – jos ištikimai ir nuolankiai laikosi įsikabinusios į kūnus, kol šie dar įstengia su jomis galynėtis, kol vienas iš tų geismų – ligos ar ligonio – pasirodo gyvybingesnis.

Gyvybingumas ne visada susijęs su amžiumi – apie tai primena Atėnų tragikas Sofoklis, sulaukęs devyniasdešimties, sofistas Girgijus, miręs būdamas šimto metų amžiaus, stoikas Epiktetas – aštuoniasdešimt aštuonerių, Platonas – aštuoniasdešimties. Šie ir kiti (jų ne tiek ir mažai) antikos mąstytojai sulaukė įstabiai garbaus amžiaus daugybę šimtmečių iki šiuolaikinės medicinos atsiradimo.

Romos valstybininkas, filosofas ir oratorius Ciceronas teigė, kad vyresnio amžiaus vyras dar gali pasižymėti visais brandaus žmogaus pranašumais – orumu, solidžiu rimtumu ir pagarbos vertu patikimumu. Tuo tarpu, pasak jo, su senatve tiesioginio ryšio neturi be disciplinos gyvenantys iškaršėliai. Ciceronas formuluoja – ir čia jam niekaip nepaprieštarausi – jog pagrindinės pagyvenusio žmogaus užduotys: mankštintis, mokytis ir mylėti.

Nelaimei, žmonija nepailstamai sensta, o fizinė kūno negalia tampa atskirties siena, kuria visuomenė (nepaisant saldžiabalsių politikų, niekada neįvykdančių savo pažadų) nuo senesniųjų atsitveria atskirties siena, atstumia juos kaip nebegalinčius duoti naudos; jų šalinamasi, jų vengiama. Simone de Beauvoir teigė, jog „ekonomika, o iš tiesų ir visa civilizacija, remiasi nauda, žmonių ištekliai įdomūs tiek, kiek jie yra pelningi; jei neduoda naudos, jie nurašomi, išmetami“, atmetant senėjimo garbingumą.

Čia primintinos romaniškųjų kultūrų patirtys: romanų kalbų kreipiniuose, kaip antai prancūzų kalbos žodyje seigneur, italų – signore, ispanų – señor, taip pat prancūzų bei anglų – sir, dar atsispindi ta samprata, kad vyresnio amžiaus žmogus yra „garbaus amžiaus žilagalvis“, garbingas ponas, kuris nusipelno jaunesnių už save dėmesio. Tuo tarpu Lietuvoje prieš šimtmetį ar kiek mažiau nevaržomai vartotas žodis „senis“ dabar yra įgijęs aiškiai neigiamą reikšmę.

Nederėtų senyvų žmonių lyginti su senais daiktais, kaip atsitinka kartais senukų nepriimančiose ligoninėse („daugiau tokių čia nevežkit“). Jie turi turtingą istoriją, yra nusipelnę visuomenės ir valstybės pagarbos bei jautrumo. Tegul ir išsekinti gyvenimo homo sapiens turi teisę oriai dalyvauti, kiek tai įmanu, visuomenės gyvenime, visuomenės, kuriai atidavė gražiausius savo metus.

Be to – tik tarp mūsų – senatvės iš tikrųjų nėra.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.