2021 04 14

Viktorija Voidogaitė CC

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Mano namai – mano ekranas

EPA nuotrauka

Ties 138 perskaityto teksto puslapiu pradedu jausti, kad mano akys tuoj išvarvės. Kaip šaltiena iškris iš akiduobių. Nuo to prakeikto žiūrėjimo į ekraną.

Pradedu jausti pagiežą teksto autoriui, kuris nesugebėjo glausčiau tų savo daiktų ir būčių problemų sudėti. Skaityti dar galėčiau, bet žiūrėti į ekraną jau nebegaliu. Užvožiu kompiuterį gal kiek per stipriai. Atsikeliu nuo kėdės, kaip sena moteris delnais paliečiu kelius ir patrinu, kad nebestingtų.

Kol stoviu palinkus, skambina mama. Matau, kad skambutis bus vaizdo. Neįjungiu kameros. Viską paaiškinu, kad tikrai neverkiu, kad nesislapstau, kad noriu pasimatyti. Viskas gerai. Tiesiog nebegaliu žiūrėti į ekraną. Kol ji kalba, aš vaikštau po kambarį. Jei eini skersai, suskaičiuoji vienuolika žingsnių pirmyn ir dvylika – atgal, nes apsisukimas prie sienos – taip pat žingsnis. Keliai atitirpsta. Ji kalba, aš vaikštau. Prisimenu, kad turi ateiti laiškas iš savivaldybės. Atsidarau paštą telefone. Mama kalba, aš greit patikrinu, nėra. Bet atrandu atsiųstą susirinkimo protokolą su temos įrašu: „skubu“. Atsidarau, permetu akimis. Atsakau mamai į klausimą, tada paspaudžiu nuorodą į protokolą, skaitau. Mama nutyla. Pradeda griaužti sąžinė. Išjungiu paštą, vėl grįžtu į pokalbį. Atsisveikiname. Padedu ragelį ir matau sesės atsiųstą filmuką. Nenoriu jo žiūrėti, taip ir parašyčiau, kad nenoriu žiūrėt filmukų. Jokių. Bet pasižiūriu ir parašau: ačiū, gražu. Galėjau parašyt nežiūrėjusi.

Todėl draugai man padovanojo skaityklę. Akių ir psichinei sveikatai pagerinti. Net gerą knygą ten įdėjo, kad mane primonytų ir pripratintų. Skaitau. Jaučiu neramumą, lyg visos kambario knygos šnairuotų į tą metalo gabalą, pavogusį jų ateitį ir sielų turtą. Aš jų atsiprašau. Užglaistau neištikimybę derėdamasi, kad skaityklė tik pėdėefams skaityti, o šie gi visai ne knygos, o straipsniai. Bet medžių dukros taip lengvai nepasiduoda, ir aš vėl pajuntu įtampą. Ką gi aš bandau apgauti? Vėl žiūriu į ekraną. Akys nebevargsta, bet tikru skaitymu to nepavadinsi.

Kino teatre prieš karantiną žiūrėjome filmą apie partizanus. Priešais sėdėjo trys jaunuoliai, kurie peržiūros metu vis išsitraukdavo telefonus. Kaip šalti jonvabaliai ekranų šviesos blaškė aplinkinių žvilgsnius. Beveik norėjosi pasiprašyti įjungti senovinius salės šviestuvus, kad jie ištirpdytų tuos žybsėjimus.

Ses. Viktorija Voidogaitė CC. Evgenios Levin nuotrauka

Sapne mes mokėmės plaukti. Reikėjo įsilipti į vonią. Būtinai apsirengus, nes, kaip sakė instruktorius, paprastai skęstama su visais drabužiais ir kultūra. Klusniai įlipau į vonią, net batų nenusiaviau. Kiti taip pat įlipo, keli pirmiausia įmerkė rankas. Vienas nėrė galva žemyn, tai tik kojos liko kyšoti. Nes buvo negilu. O aš svarsčiau, kaipgi dabar jis girdės instruktoriaus nurodymus.

Rytą susitikau su jaunavedžių pora. Moteris tylėdama pešė pūkučių kamuoliukus nuo savo nertinio. Taip kruopščiai, lyg uogas rinktų. Vyras laikėsi už telefono. Lyg tuoj jam paskambins, jis grakščiai mūsų atsiprašys ir išeis. Aš žiūrėjau į juodu. Nieko neatsitiko. Jie gyvena gerai. Viskas yra gerai. Atėjo be reikalo. Jaunamartė pabaigė rankioti vieną rankovę ir pereina prie kitos. Vyras slapčia skaito begarsius pranešimus telefone. Aš žiūriu į juodu. Tada baigiasi laikas. Jie išeina skaitydami pranešimus telefonuose. Įsivaizduoju, kaip moteris įlipa į šiltą vandenį, paslenka kyšančias vyro kojas labiau į kraštą, kad tilptų abu, ir atsisėda vonioje. Užsiraitoja rankoves, kad nesušlaptų. Žiūri į vyro mataruojančias pėdas, tada atsiraitoja rankoves, iškelia rankas į viršų, ir pamažu leidžiasi po vandeniu. Lieka kyšoti tik nuuogautos rankovės.

EPA nuotrauka

Pietavau su drauge. Valgėm greitai, nes tuoj vėl reikės grįžti į zoomus. Pasakoja, kaip labai pavargo nuo tokių susitikimų ekrane. Aš ją suprantu. Ji irgi manęs klausosi. Dar bando priskambinti savo paauglei dukrai. Mergina neatsiliepia. Motina susierzina. Bandau švelninti situaciją, kad garsas gali būti išjungtas. Bičiulė atkerta, kad garso ir nereikia, juk telefoną net į vonios kambarį nešasi. Paauglė mato skambutį ir neatsiliepia.

Popiet buvo laidotuvės. Šarvojimo salėje grojo muzika, o mes žiūrėjome gražiai parengtą prezentaciją. Ekrane pasirodė kilimu ropojantis kūdikis, paskui – maža mergytė, paėmusi knygelę aukštyn kojomis, „skaito“, tada – paauglė deklamuoja eiles. Ją pakeičia studentė, vėliau labai greitai pasirodo: pirmas vaikas, antras vaikas, trečias vaikas, apdovanojimai, namas, kelionės, anūkai, ligoninė, drugelis. Kai prezentacija baigiasi, kelias akimirkas stoja juodas ekranas. O tada ir vėl kilimu ropoja kūdikis, maža mergytė, paėmusi knygelę aukštyn kojomis… Įsivaizdavau futuristines kapines. Vietoje antkapių ir paminklų – ekranai. Saulės baterija maitina ekraną, ten vis iš naujo kilimu ropoja kūdikis, o maža mergaitė skaito knygą.

Vakare palydėjau du padaužas iki automobilio. Kol jų mama segė jaunėliui saugos diržą, trimetis apsivijo rankutėmis jos kaklą ir paklausė, kada ji duosianti pažaisti telefonu. Vyresnėlis nugirdo prašymą ir kaip įgeltas šoko į automobilį protestuodamas. Žinia, dabar jo eilė žaisti telefonu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

– Kodėl tu žiūri į telefoną, kai su manimi kalbi?

– Atleisk, esu pavargusi. Sunki diena buvo.

– Man nejauku kalbėtis, kai nepakeli žvilgsnio.

– Suprask, kad nebeturiu jėgų. Žiūrėjimas į akis mane vargina.

– Džiaugiuosi, kad grįžai. Pripilsiu tau karšto vandens į vonią, galėsi pailsėti.

– Ir aš džiaugiuosi, kad pagaliau esu namie.