2020 09 27

Marija Kaškonienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

„Mano širdis išmėtyta“. Vladui Šlaitui – 100

Portretas.
Vladas Šlaitas 1951 m. rugpjūčio 9 d. Mančesteryje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Poetui Vladui Šlaitui, kuris šių metų rugsėjo 27 d. švęstų 100 metų jubiliejų, likimas skyrė klajoklio dalią. Savo noru užsivilkęs vokiečių karinę uniformą ir išvykęs iš Lietuvos, į tėvynę daugiau niekada nesugrįžo.

Jis atsidūrė tarp dviejų polių – Anglijos, šaltos ir svetimos tremties žemės, ir prarastojo vaikystės miesto Ukmergės, kuris tarsi magnetas traukė sielą. Neatsitiktinai poetas viename laiške į Lietuvą rašė: „Kur aš bebūčiau, mano širdis visada tebėr mano didžiai numylėtoj Lietuvoj.“

Tradicinio lietuviško lyrizmo poetas V. Šlaitas gimė Čeliabinske, Rusijoje, kur jo tėvas Stasys Šlaitas kartu su broliu Kazimieru buvo nublokšti Pirmojo pasaulinio karo audros. Tą dieną išsidėsčiusios žvaigždės pažymėjo jį Svarstyklių ženklu – svyravimo ir ribos simboliu. Praėjus maždaug metams po sūnaus gimimo, Stasys su šeima atvyko į Lietuvą. Iš pradžių prisiglaudė pas savo motiną Žemaitkiemyje, mažoje plūktinės aslos pirkelėje. Tik vėliau Šlaitų šeima persikėlė gyventi į Ukmergę, Daržų gatvę, netoli Ukmergėlės upelio.

Gyvenimas Lietuvoje nebuvo lengvas – apie 1932 m. į amžinybę iškeliavo Stasys Šlaitas. Antanina Šlaitienė, likusi viena su sūnumi, į savo gimtąjį kraštą negrįžo – persikraustė gyventi į nedidelį namą Vytauto gatvėje, kuriame nuomojo du mažus kambarėlius ir virtuvę. Butelis Vladui buvo toks mielas ir nuostabus, kad jį net vadino Versaliu. Ne mažiau nei savo motiną Vladas mylėjo tėvo seserį Nastutę, mokėjusią daug dainų, šokių ir papročių, iš uždirbtų pinigų leidusią Vladą į mokslus bei visą namų ūkį laikiusią ant savo pečių.

Knygos viršelis.
Pirmasis Vlado Šlaito eilėraščių rinkinys „Žmogiškosios psalmės“. Išleido „Pradalgė“ (Detmoldas, 1949 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

V. Šlaitas buvo stropus mokinys, pateko į geriausiųjų penketuką. Dėl prasto regėjimo dar vaikystėje pradėjo dėvėti apystorio stiklo akinius, todėl nuo šeštos gimnazijos klasės jam prigijo Slopo pravardė (anglų k. slope – šlaitas). Jau pirmose gimnazijos klasėse V. Šlaitas ėmė dėlioti eilėraščius, pirmasis buvo išspausdintas Nepriklausomoje Lietuvoje ėjusiame vaikų laikraštyje „Šaltinėlis“. Slaptai pasvajodavo, kad būtų gera rašyti kaip Bernardas Brazdžionis, Maironis ar Donelaitis: „Kai esi jaunas, juk nori būti kažkokiu herojum, o anų laikų gimnazistams ir poetai buvo herojais. Putinas, Brazdžionis, Aistis buvo mano gimnazistiškų dienų herojais, o didžiulį įspūdį man, be to, darė Donelaitis, Maironis.“

Iš savo mamos Vladas išmoko gerai kalbėti ir rašyti rusiškai, originalo kalba skaitė Puškiną, Lermontovą, Dostojevskį, Turgenevą, Tolstojų. Drąsiau eilėraščius pradėjo rašyti šeštoje klasėje, juos spausdino moksleivių žurnalai: „Mokslo dienos“, „Jaunoji Lietuva“, „Šviesos keliai“. Gimnazijos laikais „surado“ kitą didžiulės poetinės jėgos knygą – Šventąjį Raštą, palikusį didžiausią įspūdį, tapusį atrama ir tikėjimu sunkiais gyvenimo momentais.

1940 m. baigęs Ukmergės A. Smetonos gimnaziją, Vladas įsidarbino mokytoju Būdviečių pradžios mokykloje, Tauragės apskrityje. Tačiau darbo mokykloje nemėgo. Viename laiške rašė: „Nusibodo man ta Būdviečių mokykla. Tikra skylė. Vaikai apsišnerkštę, tokie išperstaklyniai. O tinginiai: nė kiek ne mažesni, kaip aš pats. Kartais tenka imtis ypatingų priemonių: vienam pasuku ausį, kitą nuvarau į kampą. Tuomet klasėje pasidaro taip tylu, kad girdėti, kaip pelė subinę kasosi. Bet kas iš to, jei mokykla man ne prie širdies.“ Neįdomus darbas ilgai nesitęsė – po metų grįžo į Ukmergę, pradėjo dirbti savivaldybėje raštininku. „Daugiau pagarbos! – juokėsi draugams. Aš juk fiureris šriftfiureris – raštininkas – irgi fiureris.“

V. Šlaito eilėraščiai, skirti jo nesugrąžinamai žuvusio ankstyvos jaunystės pasaulio sostinei Ukmergei, laikomi ne tik pačiais geriausiais knygoje „Širdies paguodai“, bet gal ir visoje „urbanistinėje“ poezijoje.

1943 m., po pralaimėto mūšio dėl Stalingrado, vokiečiai paskelbė lietuvių mobilizaciją – užsimojo sudaryti SS diviziją. Sumanymui nepasisekus, įkaitais paėmė žymesnius lietuvių inteligentus. Vladas, išsigandęs, kad vokiečiai įkaite paims jo motiną, nieko nelaukdamas prisistatė į punktą ir iškart buvo paimtas į frontą. Susilaukė ir vokiečių pagyrų: „Der echte Mann!“ (Tikras vyras!). Po trumpo apmokymo jį nusiuntė į pagalbinį dalinį prie Leningrado. Jauno žmogaus pečius ir gana idilišką patirtį užgriuvo rūsti ir negailestinga karo, pasaulinių kataklizmų realybė. Subyrėjo naivieji jaunystės idilijos sentimentai, o pasaulis pasirodė esantis ne tik žalieji Šventosios krantai.

Vokiečių kariaunai traukiantis, Vladas pateko į Vokietiją, gyveno DP stovyklose. 1945 m. atsidūrė Šlezvige, truputį vėliau – Tolke; po metų jau gyveno Neustadte, didelėje tarptautinėje stovykloje. Tuo laiku jis nemažai rašė. Jo eilėraščiai buvo spausdinami savaitraščiuose ir žurnaluose: „Žiburiai“, „Lietuvių žodis“, „Aidai“ ir kituose. Nakčiai po lova jis pasidėdavo popieriaus ir pieštuką tam atvejui, jeigu prabudusiam ar dar neužmigusiam galvoje gimtų eilėraštis. Tolko ir Neustadto laikotarpiu rašyti eilėraščiai sudarė „Žmogiškųjų psalmių“ (1949), pirmojo V. Šlaito poezijos rinkinio, pagrindą. Jame skaudžiai išgyvenamas pasaulio padalijimas, eilėraščiuose „Nesuvežti vežimai“, „Svetimos rankos“, „Tolimi namai“ atviru tekstu išsakoma tremtinio drama, o tremtis suvokiama kaip didžiausia bausmė. Atsirado prarastosios tėvynės ilgesio motyvas, kuris neišblėso visoje V. Šlaito kūryboje.

V. Šlaito gyvenimas vingiavo zigzagais, lyg senvages palikdamas palaikius būstus, miestus, aplinką. 1947 m. vasarą nemažas būrys lietuvių iš Neustadto išvyko į Didžiąją Britaniją. Tarp jų buvo ir Vladas. Kai bičiulis ragino drauge emigruoti į JAV, poetas atsisakė – esą vėjai iš Lietuvos greičiau pasiekia Angliją negu Ameriką. Poetas įsidarbino pagalbiniu darbininku plieno fabrike Kinlochlevene, Škotijos šiaurėje, vėliau gavo vietą medvilnės kombinate Eklso mieste. Iš tekstilės fabriko perėjo dirbti į metalo perdirbimo fabriką, tačiau ten darbas jam buvo per sunkus, ir jis persikėlė į Londoną, kur gavo sanitaro vietą ligoninėje.

Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos centro valdyba apie 1968 m. priėmė jį į „Nidos“ lietuvių spaustuvę linotipininku, apgyvendino spaustuvės pastogėje esančiame mažame kambarėlyje, kuriame buvo tik būtiniausi baldai ir rakandai: visuomet beveik kareiviškai drausmingai paklota lova, spinta, stalas, viena kėdė ir viena taburetė. Ant sienos kabėjo kuklus kryžius. Už linotipininko darbą mokėjo nedaug, todėl V. Šlaitas gyveno kaip vienuolis. Poetas Kazys Bradūnas rašė: „Vlado laisvai pasirinktas neturtas nebuvo elgetos neturtas. Jis tik nenorėjo sau daugiau, negu reikia. Dar labiau: turtų jis tiesiog nemėgo, gerai apmokamo darbo neieškojo. Laikėsi lotyniško posakio – „Omnia me-cum porto“ (Viską nešuosi su savimi).“

Senas namas.
Poeto Vlado Šlaito vaikystės namas Žemaitkiemyje, Ukmergės r. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Nuo pat pirmųjų emigracijos metų V. Šlaitas nuolat ilgėjosi savo vaikystės ir jaunystės miesto, todėl daugelyje savo eilėraščių su nostalgija rašė apie Ukmergę, Žemaitkiemio miestelį, Šventosios upę. Patys šviesiausi jo poezijos vaizdai: vaikystės pasaulio prisiminimai, gamtovaizdis su gluosniu prie vandens, su tekančia ir nusileidžiančia saule, į kurią žiūrėti niekada nenusibosta. Ukmergė jo eilėraščiuose įvardijama kaip „prarasto Rojaus simbolis“, „nesugrąžinamai žuvusio ankstyvos jaunystės pasaulio sostinė“, „…patsai gražiausias miestas pasaulyje…“

V. Šlaito sąmonei svarbūs dviejų prigimtųjų vietų poliai: agrarinio pasaulėvaizdžio (eilėraščiai apie Žemaitkiemį, kaimo, bažnytkaimio prisiminimai) ir miesto poetikos (Ukmergė). Pirmajame eilėraščių rinkinyje „Žmogiškosios psalmės“ poetas plėtoja agrarinio tipo, kaimiškos pasaulėjautos tekstus, o nuo penkto eilėraščių rinkinio „Širdies paguodai“ (1965) suintensyvėja Ukmergės miesto vaizdinys, kuris vis intensyviau plėtojamas, atgaivinamas ir atnaujinamas atminties ir vaizduotės blyksnių. Iki tol tėviškė buvo suvokiama daugiausiai per žemės, laukų darbus, santykį su gamta, po to pamažu ji įgavo miesto poetikos aspektų.

V. Šlaitui prigimtoji erdvė – tai žmonės, jų darbai, į sąmonę įsigėrę gimtinės kvapai, garsai ir spalvos. Pokario tremties nuo prigimtosios vietos atitrauktas poetas savo eilėraščiuose nuolat kartoja iš agrarinės kultūros paveldėtus darbus ir užduotis: „O mano tėviškėj nesuvežti vežimai / mano tėviškėj vežimai skausmo. / Ir alkani arkliai prakiurusioj pašiūrėj iš alkio graužia dantimis medinį balkį / Nesuvežti vežimai“. Rinkdamasis bado, šalčio vaizdinius, poetas netiesiogiai kaba apie melancholijos, rezignacijos, totalitarizmo sustingdytą gimtinę.

R. Šilbajoris, kalbėdamas apie V. Šlaito ilgėjimosi motyvus, teigia, kad „…iš tikrųjų Šlaitas ilgisi ne tiek „gimto krašto“, kiek tik vieno taško toje žemėje, ne Lietuvos, o tik Ukmergės, gal net ne Ukmergės, o vienos mažos gatvės, viksvų, t. y. mikrokosmoso, pačių pirmykščių pajautos formų vaikystėje.“

V. Šlaito eilėraščiai, skirti jo nesugrąžinamai žuvusio ankstyvos jaunystės pasaulio sostinei Ukmergei, laikomi ne tik pačiais geriausiais knygoje „Širdies paguodai“, bet gal ir visoje „urbanistinėje“ poezijoje. Nepriklausomybės laikotarpio poetai, apdainuodami miestus (dažniausiai Vilnių, Kauną ir Klaipėdą), neišvengė oficialaus patoso ir dėl to tik labai retais atvejais tepakilo aukščiau proginės poezijos lygio. Visi jie operavo poetiškomis bendrybėmis ir nė vienas iš jų neturėjo tokio gilaus autentiško ryšio su apdainuojamuoju objektu. Jau pačiu pirmuoju „Žmogiškųjų psalmių rinkiniu V. Šlaitas užėmė ryškią vietą naujausioje lietuvių poezijoje. Tai buvo naujas ir aiškiai autentiškas balsas.

Miesto vaizdiniai poeto eilėraščiuose – tai ne tik gatvelės, aikštės ir namai, bet ir plati, begalinė erdvė – dangus. Jis dažnai minimas eilėraščiuose: „…ukmergiškis dangus, / buvo tūkstantį kartų platesnis už mano gyvenimą / ypač tas ukmergiškis dangus, kuris vasaros naktį / tyliai plaukė virš seno ir snaudžiančio miesto sodo.“ Ukmergiškis dangus – prigimtosios vietos ženklas, netgi likimo lėmėjas, duodantis tapatybės – aukštaitiškumo – įspaudą: „tai jisai, ukmergiškis dangus, šviesią vasaros naktį / man įdėjo širdin didžiai platų aukštaičio mostą.“ Gyventi po svetimu dangumi darėsi vis sunkiau, todėl poetas vis dažniau kreipėsi į Dievą. Neprašė nei sveikatos, nei ilgo gyvenimo, tik ištvermės išlikti tarp abejonių ir nevilties, tarp skausmo ir ašarų: „aš prašau Tavęs tiktai vieno: / duok, kad ištverčiau / tarp abejonių ir nevilties, / tarp silpnumo ir ašarų; / duok, kad stovėčiau kaip didelis deimanto kalnas / tarp aukštų vandenų.“

V. Šlaito poetikoje galima aptikti mirusio miesto semantikos paralelių. Mirties, nebūties, nyksmo persunkti gamtos peizažai, miestai, tėviškė. Jis stipriai juto gimtinės trauką, tačiau suvokė, jog prigimtosios vietos rojus jau yra prarastas, o grįžimas į vaikystės miestą neįmanomas. Tai tik prisiminimuose ir svajonėse likęs erdvėlaikis, lyg mirusiųjų miestas: „jeigu šiandieną grįžčiau į Ukmergę, / tai būtų tas pats, / jeigu grįžčiau į mirusiųjų miestą bei kapinyną, / nes visi, / kuriuos kartą mylėjau, / seniai jau dingo, / o jaunųjų nebepažinčiau.“

Įdomu, kad V. Šlaitas dažnai renkasi užmigusios tėviškės, sapno, svajonės, nakties, mėnulio šviesos aplinką, kad kuo ilgiau galėtų pabūti prisiminimų pasaulyje. Mėnesienos šviesoje vaikštoma Ukmergės gatvėmis: „pusei šimtmečio metų praėjus, / mėnuliui šviečiant, / mėgstu vienas klajoti praėjusio šimtmečio gatvėmis.“ Įvairiausiais minčių keliais grįžtama į Ukmergę ir beveik visada į tą patį romantinį erdvėlaikį: „tasai aukso mėnulis, / kuris žaidė prieš trisdešimt metų virš miesto sodo, / jisai niekur anei pradingo, / anei pasislėpė / jis tik šiaip sau prisnūdo.“

Rankraštis.
Vlado Šlaito eilėraščio „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ rankraštis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Ukmergė poetui yra tik vizija, neturinti sąsajų su realybe, jos vaizdinys tik iškilęs iš „atminties galerijos“: „šiandieną, / kai mąstau apie Ukmergę, / aš savaime prisimenu / seniai mirusius ir palaidotus miestus. / ir nors Ukmergė nėr nei mirusi, nei palaidota, / tačiau kiek liečia mane, / tai jinai man seniai yra mirusi ir palaidota, / tik jos mielas paveikslas / nuolat supasi mano širdies atminimų galerijoj.“

Poeto sąmonėje viskas, kas susiję su Ukmerge, yra išdidinta, hiperbolizuota. Čikagoje matyti dangoraižiai sulyginami su prieškarinės gaisrinės bokštu ir dviaukščiais namukais, matytais vaikystėje: „…ukmergiškis gaisrinės bokštas / ir miesto sodas Kęstučio aikštėje, / ir dviejų aukštų mūro namai, kurie neatrodė man žemesni už Čikagos dangoraižius, / kuriuos buvau matęs pradžios mokykloje, / geografijos vadovėly.“

R. Šilbajoris, kalbėdamas apie V. Šlaito ilgėjimosi motyvus, teigia, kad „…iš tikrųjų Šlaitas ilgisi ne tiek „gimto krašto“, kiek tik vieno taško toje žemėje, ne Lietuvos, o tik Ukmergės, gal net ne Ukmergės, o vienos mažos gatvės, viksvų, t. y. mikrokosmoso, pačių pirmykščių pajautos formų vaikystėje.“ Ilgimasi prigimtinės erdvės kaip būties atskaitos taško: „…toks vieno mažyčio būties taško ilgesys gali gražiai sutapti su gyvenimu svetur, viename mažyčiame kambarėlyje, esant vienam.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Praleidęs ilgus vienatvės ir liūdesio metus emigracijoje, V. Šlaitas svajojo parvykti į namus, pasimatyti su ukmergiškiais, tačiau apakus šios svajonės įgyvendinti nepavyko. Namo jis nesugrįžo – gyvenimą baigė senelių pensione Braitone. V. Šlaitas užgeso per patį sodų žydėjimą, 1995 m. gegužės 28 d.

Krašte, kurio ilgesys perpina daugelio V. Šlaito eilėraščių motyvus, ilgą laiką buvo išleista tik viena jo poezijos knygelė „Be gimtojo medžio“ (1982 m.), neatskleidžianti visos poeto kūrybos esmės. Visi kiti jo poezijos rinkiniai tuo metu Lietuvoje buvo mažai kam matyti ir skaityti. Ir tik 1997 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido visą V. Šlaito kūrybos rinktinę „Saulė ant šaligatvio“. Ją sudarė VDU Lietuvių literatūros katedros vedėja docentė Indrė Žekevičiūtė. Ši knyga – tai V. Šlaito grįžimas namo savo tėviškėn, kurią labai mylėjo, ilgėjosi savo eilėraščiais, liūdesio ir ilgesio tekstais, visu skaudžiu savo gyvenimu.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.