Mano tėvynė – Donbasas

Aš gimiau Šachtiorske, nedideliame Donbaso miestelyje. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Donecke buvo atrasti anglies klodai; po karo pradėta juos aktyviai kasti, atsirado daug šachtų, į kurias traukė žmonės iš visų pasaulio kampelių. Mano senelis (iš mamos pusės) atvyko į Donbasą šeštajame dešimtmetyje net iš Sachalino, o senelis iš tėčio pusės atvažiavo iš Černigivo apskrities. Tais laikais šis regionas tapo didžiule aglomeracija su daugybe anglies, mašinų, chemijos pramonės, energetikos ir kitų įmonių; jame gyveno daugiau nei 5 milijonai žmonių.

Po Sovietų Sąjungos griūties šios įmonės pradėjo nykti, dalis buvo privatizuota. Paskutiniojo XX a. dešimtmečio viduryje Donbase gyventi buvo labai sunku: valstybė finansavo įmones su didelėmis pertraukomis, tad mėnesiais ir netgi metais žmonės negaudavo algų, stojo gamyba. Buvo laikai, kai žmonės dirbdavo tik už valgį, algą buvo galima „išleisti“ perkant produktus didesne kaina pačiose įmonėse.

Niekuomet nepamiršiu, kai mano tėvas po 12 valandų darbo dienos atnešė 300 gramų pigios dešros, kurią galėjo paimti vietoje algos. Mama parnešdavo savo darbo užmokestį riešutų ir sedulų uogienės pavidalu. Visuotinis deficitas ir eilės prie duonos buvo įprastas reiškinys.

Nepatenkintų šachtininkų streikai buvo neretas reiškinys. Po šių streikų jie gaudavo 15–20 procentų algos už kokį seniai praėjusį mėnesį. Praradę viltį išmaitinti šeimas žmonės netgi susidegindavo…

1995–2000 metais mūsų šeima, kaip ir daugelis kitų, norėdama išgyventi, nuomojo žemės sklypą. Žemės ūkio bendrovė užsėdavo didžiulius plotus daržovėmis, šeimai skirdavo 5–10 arų sklypą, iš kurio reikėjo ravėti piktžoles, o po to nustatytomis dienomis nuimti derlių. Už šį darbą šeima gaudavo penktadalį surinkto derliaus. Toks „laisvalaikio“ praleidimo būdas padėjo išgyventi daugeliui šeimų.

Aš manau, kad mums pasisekė, nes gyvenome nuosavame name ir turėjome žemės, kurioje buvo galima auginti daržoves, tuo tarpu mano draugai, gyvenę daugiabučiuose, savaitėmis maitinosi avižine ar perline koše.

Kadangi Donbasas buvo daugiatautis (įvairiais duomenimis, jame gyveno iki 50 procentų ukrainiečių), buvo kalbama tik rusiškai, o ukrainiečių kalbos buvo mokoma tik vyresnėse klasėse 2 kartus per savaitę. Mano mokyklos laikais mums nebuvo skiepijama ukrainietiškoji tapatybė, stigo informacijos apie Ukrainos istoriją ir žymias istorines asmenybes. O apie Rusijos Federaciją daug kas kalbėjo, beveik visi mano pažįstami turėjo giminaičių toje šalyje arba Baltarusijoje.

Mano ukrainietiškoji tapatybė susiformavo universiteto studijų metu, po vienos kelionės į nuostabų ukrainietiškąjį miestą Lvivą. Universiteto bibliotekoje po kelionės radau pirmąsias knygas apie Stepaną Banderą ir Romaną Šuchevičių. Pradėjau suvokti, kad dalis ukrainiečių kitame Dnipro krante gyvena kitaip, kad jie yra išlaikę ukrainietiškus papročius ir tradicijas. Apie tai man pasakojo močiutė – kad jie moka daugybę dainų, gamina įvairiausius ukrainietiškus patiekalus.

Aš aktyviai palaikiau 2005-ųjų ir 2014-ųjų maidanus, man atrodė, kad tos šviesios idėjos, už kurias žmonės guldė galvas, galės pakeisti į geresnę pusę ir mano Tėvynę.

Tačiau neįvyko joks stebuklas.

2014-ųjų Maidano metu Rusijos Federacija aktyviai platino propagandą, kad, Ukrainai pasukus Europos keliu, žmonės ir vėl dirbs tik už valgį, kad bus uždarytos visos įmonės ir žmonės liks be darbo, kad giminaičiai nebegalės matytis dėl atšaukto susisiekimo tarp šalių, ir kitas nesąmones. RF ypač aktyviai naudojo lozungą „Donbasas maitina Ukrainą“, taip lipdama darbininkams ant „nuospaudų“, aiškinant, kodėl jiems taip mažai moka arba nemoka išvis. Manau, kad būtent ši propaganda turėjo įtakos žmonių nuotaikoms. Maidanas buvo sutiktas nepalankiai, žmonės vieni kitiems perpasakodavo tą propagandinę mintį, kad donbasiečiai sunkiai dirba, o kitų Ukrainos apskričių gyventojai – veltėdžiai, išėję į gatves iš nuobodulio. Pasigirdo separastiniai raginimai…

O vėliau atėjo baisioji 2014-ųjų vasara, kai Ukraina nesėkmingai stengėsi apginti savo teritorijas, ir Donbasas virto pilkąja zona, kurioje žmonės neturi teisių ir laisvių, kur karo pretekstu buvo galima pateisinti bet kokį nusikaltimą. Žmonėms vėl teko išgyventi, dirbant tik už valgį, kone visos įmonės sustabdė darbą, įrengimai buvo išvežami į Rusiją. O Rusija toliau diegė savo propagandinę „tiesą“ į žmonių galvas, kad jie nuo kažko yra saugojami, griaunant jų miestus, išgabenant įmones ir žudant juos pačius…

Kai 2014-aisiais Donbase prasidėjo kariniai veiksmai, mano tėvų kaimas kelis mėnesius buvo apšaudomas. Tėvai gyveno rūsyje, nuolat girdėjosi šaudymai ir sprogimai, niekas negalėjo net įsivaizduoti, kur nulėks sviedinys… Aktyvių karinių veiksmų metu gana ilgą laiką kaime nedirbo parduotuvės, nebuvo vandens ir elektros, žmonės liko be medikamentų. Kelias savaites nebuvo išvis jokio ryšio su artimaisiais, ir aš jau galvojau, kad išeisiu iš proto. Buvo be galo sunku išgyventi, žmonės, turėję šulinius, dalinosi vandeniu, prie šulinių nusidriekdavo didžiulės eilės, o žmonės padėjo vieni kitiems kuo galėjo, dalinosi maisto produktais.

Po „Minsko susitarimų“ pasirašymo 2015-ųjų metų vasario mėnesį koviniai veiksmai nurimo, bet ramybės nebuvo, vietiniai „autoritetai“ dalinosi įtakos zonomis, įvyko daug susišaudymų ir žmogžudysčių. Šis regionas grįžo į laukinius 90-uosius, tik su daugiau ginklų marginalų rankose. Separatistai ėmėsi savo tvarkos įtvirtinimo, uniformuoti žmonės galėjo atimti automobilius ir techniką, įtartinus, jų nuomone, žmones jie turėjo teisę sulaikyti, kol bus išsiaiškintos aplinkybės. Paprasti žmonės nuolat gyveno baimėje dėl savo gyvybės. Visų ukrainietiškų valstybinių įmonių ir kompanijų darbas buvo sustabdytas, okupuotose teritorijose į apyvartą buvo paleisti rusiški rubliai. Grivinų apyvarta buvo visiškai nutraukta.

Maždaug po pusmečio buvo paleista šachta, ir mano mama nuėjo į darbą. Algą ji pradėjo gauti rubliais, tačiau alga buvo kelis kartus mažesnė už tą, kurią ji gaudavo prieš karą. Tėtis įsidarbino vairuotoju greitosios pagalbos ligoninėje. Sesuo buvo motinystės atostogose. Visiems pensininkams okupuotose teritorijose pradėjo mokėti pensiją rubliais. Parduotuvėse buvo ir rusiškų, ir ukrainietiškų prekių, tačiau ukrainietiškosios buvo brangesnės ir geresnės kokybės. Kariniai veiksmai nenurimo, sprogimai ir apšaudymai vyko kone kas dieną. Ypač aktyvūs jie buvo Horlivkoje, esančioje arti pasienio.

Po 2014-ųjų mano giminaičių gyvenimas smarkiai pasikeitė – ir ne į gerąją pusę. Tėvai gyvena nedideliame kaimelyje, Donecko ir Luhansko apskričių pasienyje, sesuo gyvena Horlivoje, šios teritorijos yra okupuotos. Nė vienas mano giminaitis – taip pat ir aš – nesitikėjo, kad Maidano įvykiai negaus atgarsio rytinėse žemėse ir kad visa tai išaugs į didžiulį konfliktą ir karinius veiksmus.

Nuo 2015-ųjų iki 2019 metų, tėvams vykstant pas mane į Charkivą, jiems tekdavo kirsti punktus pasienio ruože, kurie neretai būdavo apšaudami, įvykdavo provokacijų.

Aš niekuomet negalėjo suprasti, kaip galima priprasti ir nebereaguoti į šūvių garsus, nebėgti slėptis ir neslėpti vaikų, bet vėliau supratau, kad šį „piktą“ pokštą žmonėms ištaiso smegenys: žmogus, ilgai buvęs baimės ir streso būsenos, anksčiau ar vėliau adaptuojasi prie to ir nustoja jį jausti. Būtent taip įvyko su mano tėvais, tą patiria milijonas žmonių mano Charkive. Ne kartą mačiau vaizdo įrašą, kaip, kaukiant oro pavojaus sirenai, vaikai ramiai žaidžia aikštelėje su tėvais ar važinėjasi dviračiais. Toks gyvenimas ir tokia karinė kasdienybė…

2022-ųjų vasarį, prieš karo Ukrainoje pradžią, iš okupuotų teritorijų masiškai vežė moteris ir vaikus, o vyrų neišleido ir prievarta mobilizavo. Prasidėjus karui, visi Donbaso vyrai nuo 18 iki 60 metų prievartos būdu verčiami dalyvauti kariniuose veiksmuose prieš Ukrainą. Tūkstančiai žmonių žūsta, niekam nesvarbu, ar tu esi gydytojas, santechnikas ar šachtininkas, ar moki rankose laikyti ginklą. Kaimynas, praradęs koją, pasakojo, kad po to, kai vasario mėnesį jį per prievartą paėmė iš darbo, jis ir šimtas tokių pat „laimingųjų“ kelias dienas su savo drabužiais stovėjo laukuose lyjant lietui be maisto ir niekam nereikalingi, kol kažkas galų gale nusprendė, ką su jais veikti.

Dabar okupuotų teritorijų gyventojai gyvena aktyvių karinių veiksmų apsuptyje, kurie kelis kartus intensyvesni nei anksčiau, nuolat stringa elektros ir vandens tiekimas. Kasdien auga žuvusių vyrų skaičius mano tėvų kaime, beveik kasdien vyksta apšaudymai, baimė ir siaubas tapo kasdieniais palydovais. Tėtis kalba labai mažai, žinau, kad jis dėl mūsų išgyvena, stengiasi susirasti, kuo užsiimti, kažką taisyti, sodinti ar tvarkyti sklype. Tai padeda neišeiti iš proto. Mama dažnai verkia, išgyvena dėl sesers, negalinčios ar nenorinčios išvykti iš savo namo į saugesnę vietą.

Tai, kas vyko ir tebevyksta Donbase, man yra didelė tragedija. Jei kelerius metus nemačiau savo tėvų, mano vaikas nežino, ką reiškia atostogos pas močiutę, aš nė karto nemačiau savo penkiametės dukterėčios. Ir nežinau, ar kada nors mes išvis susitiksim… Liko vienintelis džiaugsmas susiskambinti su brangiausiais žmonėmis ir išgirsti atsiliepiant kitame laido gale.

***

Mano vyras prieš mėnesį grįžo į mūsų namus Charkive, kuriuos palikome kovo pradžioje. Atsirakino duris, įjungė elektrą. Viskas buvo savo vietose, ir net manosios orchidėjos nebuvo nušalusios…

Vertė Rasa Baškienė