Mano tikėjimo istorija. Medikas V. Kazlauskas: „Mano tikėjime aukso nėra. Mano tikėjime yra žmogus“

„Nesu nuolat į bažnyčią vaikštantis žmogus. Bet nueinu į ją tada, kai man pačiam reikia. Ateinu čia su savo maldomis. Su savo mintimis. Su savo prašymais. Dažniausiai prašau Dievą duoti kūrybinių minčių, kūrybinės energijos. Kad paskui ją galėčiau perduoti pasauliui“, – sako V. Kazlauskas.

Jis pasakoja tikintis pasaulio ir žmonių gerumu. Nes didžiąją dalį žmonių sudaro kūrėjai, norintys pagerinti, patobulinti pasaulį, kad jis vystytųsi dėl žmonijos gerovės. Tiesa, kita grupė yra kontrolieriai, kurie bando pirmuosius – kūrėjus – sukaišioti į schemas, suniveliuoti ar priversti juos daryti tai, kas priešinasi laisvai mąstysenai. Na ir dar yra griovėjai. Tačiau tokių, V. Kazlausko manymu, ačiū Dievui, yra labai mažai.

„Mano gyvenimo filosofiją keitė ir menas, – pasakoja gydytojas anesteziologas-reanimatologas. – Kai buvau keliolikos metų, labai mėgau Fellinio filmą „Amarkordas“. Ir man atrodė, kad visas gyvenimas toks ir turi būti. Kad turi svajoti apie didelį jūrų laivą, kuris atplaukia į uostą, ir per miestą vėjas nuneša pavasario žiedų pūkus. Kai baigiau mokyklą, man labai patiko filmas „Fandangas“. Keturi vyrai ant kalno viršūnės paspaudžia vienas kitam rankas ir palinki laimingo likusio gyvenimo.

O dabar gyvenu pagal kitą filosofiją – pagal filmą „Šindlerio sąrašas“. Galvodamas, kaip išsaugoti žmones, savo aplinką, kaip padėti jiems atrasti tarpusavio ryšius, kaip suburti juos į komandą. Ypač to reikėjo kovido metu, kai medicinos personalas buvo draskomas, kai žmonės buvo siuntinėjami iš vieno aukšto į kitą, kai nežinojome, kas ir kaip bus toliau. Tada sau daviau užduotį, kad dabar mano pagrindinis tikslas – šioje suirutėje išsaugoti kuo daugiau žmonių. Kaip „Šindlerio sąraše“. Tik jis naudojo auksą, o aš aukso nemėgstu. Mano tikėjime aukso nėra. Mano tikėjime yra žmogus. Su visa savo pozityvia emocija ir visu kūrybiniu potencialu.“

„Mano tikėjimo istorija“ – „Bernardinai.lt“ laidų ciklas, kuriame skirtingi žmonės liudija savo krikščioniškąjį tikėjimą ir dalijasi mintimis, ką daryti tiems, kurie savo gyvenime ieško Dievo, bet vis dar jo neatranda.