Mano tikėjimo istorija. Rašytoja L. S. Černiauskaitė: „Visi mes vaikystėje esame apsemti Dievo“

Krikščioniškas tikėjimas L. S. Černiauskaitei jau penkioliktus metus yra tapęs gyvenimo pamatu – ant jo, prisipažįsta – viskas pastatyta, kiekviena kasdienybės smulkmena.

„Dėl ko aš gyvenu? – savęs klausia rašytoja. – Galima sakyti paprastinant – kad vaikus užauginčiau. Galima sakyti idealizuotai – kad kam nors ką nors gero padaryčiau. Bet iš tikrųjų aš gyvenu todėl, kad Viešpats manęs panorėjo. Jis mane sukūrė. Mano pirmutinis gyvenimo stebuklas yra tai, kad Viešpats manęs panorėjo ir aš esu. Nuo šitos minties prasideda gal ne kiekviena mano malda, nes labai greitai pasimiršta šis džiaugsmo šaltinis, bet su kiekviena diena įgaunu vis stipresnį įgūdį pasidžiaugti, kad esu.“

Nei L. S. Černiauskaitės tėvai, nei seneliai nebuvo Bažnyčios žmonės. Tačiau, nors ir augo netikinčioje, netgi, kaip sako, bedieviškoje aplinkoje, – nuo pat ankstyvos vaikystės neapleido Dievo buvimo šalia pojūtis, tik vaikas nežino, kokiais žodžiais tai įvardyti.

„Visi mes vaikystėje esame apsemti Dievo. Atsimenu, jausdavau, kad yra didžiulė, begalinė, gera, asmeniškai į mane reaguojanti paslaptis. Visko pradžia. Dabar aš tai sakau žodžiais. Kai esi vaikas – tu tai tiesiog jauti empiriniu būdu. Visiškai apie tai nesusimąstydamas. O paskui, kai augi, pradedi ieškoti santykio. Aš domėjausi ir budizmu, ir induizmu – buvo stiprus ieškojimas nuo pat jaunystės, – pasakoja L. S. Černiauskaitė. – Trisdešimties metų įvyko tarsi staigus atsivertimas. Bet į jį buvau vedama nuosekliai. Ir į bažnyčią atėjau ieškoti pagalbos, kai mano pirmagimiui, kuris dabar jau suaugęs, gydytojai įtarė vėžį – tiktai įtarė, – bet reikėjo keletą mėnesių išlaukti visus tyrimus. Ir ta nežinia buvo tokia baisi, tokia baisi, kad pagalbos ieškojau visur, bet ją radau bažnyčioje. Po mėnesio paaiškėjo, kad mano sūnus yra visiškai sveikas.“

Rašytoja teigia po šių nelengvų patirčių likusi bažnyčioje, priimdama ją tokią, kokia yra – ir duodančią, ir siūlančią, ir reikalaujančią. Prasidėjo sakramentinis gyvenimas: „Aš labai organiškai pasijutau. Gavau katechezę Bernardinuose – Arūno Peškaičio paskaitas. Ir dabar labai džiaugiuosi, kad tai buvo jis. Nes kalbėjo mano kalba, intelektualia kalba. Lietuvos Bažnyčioje man kartais trūksta intelektualumo. Todėl, galima sakyti, gavau pagerintą katechetinį paketą – labai laiku, labai skaniai viskas susigėrė.“ Kitu L. S. Černiauskaitei tikėjimo kelionėje svarbiu kunigu tapo Julius Sasnauskas, kaip gražiai apibūdina rašytoja – prisijaukinęs, prisitraukęs ją per rašymą.

Neseniai, jausdama, kad vien rašyti knygas gyvenime nebepakanka, garsi prozininkė baigė ir religijos mokslų studijas – tam, kad galėtų dirbti tikybos mokytoja. Taigi, džiaugiasi L. S. Černiauskaitė – ištiko vėlyvas pašaukimas, paskatintas alkio krikščionybę, katalikybę pažinti kaip sudėtingą, visa ko pilną mokslą.

„Mano tikėjimo istorija“ – „Bernardinai.lt“ laidų ciklas, kuriame skirtingi žmonės liudija savo krikščioniškąjį tikėjimą ir dalijasi mintimis, ką daryti tiems, kurie savo gyvenime ieško Dievo, bet vis dar jo neatranda.

Susiję:

Jurgita Jačėnaitė

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

30 min

Poetas R. Stankevičius: „Dievas yra begalinis, jis neužima vietos“

Laura Sintija Černiauskaitė

7 min

Sielos kauliukas

Laura Sintija Černiauskaitė

3 min

Dievo dvasia yra prakąstas obuolys

Jurgita Jačėnaitė

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

10 min

Mano tikėjimo istorija. Aktorius M. Repšys: „Noriu, kad tikėjimas visą laiką būtų pirmoje vietoje“