Mano tikėjimo istorija. Režisierius A. Stonys: „Į tave žiūrinčios motinos akys kūdikystėje ir yra Dievo akys“

Ir ne tiek svarbu, ar menininkas yra aktyvus, ar neaktyvus Bažnyčios narys, bet neturėti santykio, režisieriaus nuomone, yra neįmanoma. Nes tada viskas seklėja. Jeigu menas nesprendžia prasmės klausimo, tai kam jis reikalingas? O kalbėti apie prasmę apeinant tikėjimą, A. Stonio manymu, irgi neįmanoma.

„Rusų režisierius Andrejus Tarkovskis laikomas religiniu mąstytoju kine, o vengrų režisierius Béla Tarras – Tarkovskiu, tik be tikėjimo. Man atrodo, tai netikslus apibrėžimas. Net jeigu Bélos Tarro kūryboje nėra Dievo, jis rodo pasaulį be Dievo, ir jame yra šiurpinantis vakuumas, siaubinga tamsa ir skausmas Dievui pasitraukus iš šio pasaulio“, – pasakoja dokumentinio kino kūrėjas.

A. Stonį prie tikėjimo vedė daug dalykų. Tai ir laimė sutikti kunigus – labai šviesius ir gražius žmones, pavyzdžiui, tėvą Stanislovą ar brolį Gediminą Numgaudį, pakvietusį jį kurti filmą apie krikštą. Tai ir vaikystėje Katekizmo tiesų mokiusi vaistininkė Genutė, sužavėjusi savo gerumu, nuolankumu, švelnumu. Taip pat tikėjimo kelionėje žinių suteikė ir smalsumą pažadino ateistinė knyga – lenkų istoriko Zenono Kosidowskio „Biblijos sakmės“. 

„Dievas visada ateina per žmogų, – įsitikinęs A. Stonys. – Kažkur esu skaitęs, kad žmogui, kai jis yra kūdikio amžiaus, motinos ir tėvo veidas yra Dievo veidas. Žmogus išmoksta mylėti Dievą per meilę savo tėvams. Mes tai galbūt užmirštame, galbūt nesuvokiame. Bet į tave žiūrinčios motinos akys kūdikystėje ir yra Dievo akys. Turbūt ten pasėjama tikėjimo sėkla.“

Tikėjimas yra neatskiriama kiekvieno žmogaus dalis – suvoktas ar nesuvoktas, įsitikinęs režisierius. Tikėti – vadinasi, jausti, kad kažkas visada yra šalia tavęs: „Ir tai be galo svarbu. Kai tau būna ypač sunku, o iš tikrųjų – negalime sau meluoti – visada ateina akimirka arba laikas, kai tu nusivili, kai tave išduoda, kai tavęs nesupranta, kai tampi vienas, jautimas, kad visada, bet kurią akimirką kažkas yra šalia tavęs, padeda gyventi. Net sakyčiau, žodis „padeda“ ne visiškai tikslus. Man atrodo, tai tiesiog būtina gyvenimo sąlyga.

Vienatvė yra egzistencinis siaubas, kuris slegia, žlugdo, ir tikėjimas padeda išeiti iš tos vienatvės. Jis yra šviesa tamsoje arba viltis neviltyje.“

Tiems, kurie dar tik ieško Dievo, režisierius A. Stonys patartų ieškoti: „Aš patarčiau ieškoti ir neišsigąsti ieškojimo, nebijoti abejonės, nebijoti pasiklysti. Manau, kad prasmė yra kelionėje. Ir tas, kas ieško, anksčiau ar vėliau suras. Aš patarčiau nesurasti – blogai, kai žmogus jau galvoja, kad viską žino, viską surado.“

Kad ir per kokią tamsą eitum, visada yra kažkas šalia, laikantis tavo ranką, sako režisierius A. Stonys.

„Mano tikėjimo istorija“ – „Bernardinai.lt“ laidų ciklas, kuriame skirtingi žmonės liudija savo krikščioniškąjį tikėjimą ir dalijasi mintimis, ką daryti tiems, kurie savo gyvenime ieško Dievo, bet vis dar jo neatranda.