2020 10 09

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Mano vardas Benamis

Benamis. Noros Blaževičiūtės nuotrauka

Prieš kelias dienas bičiulė parodė šalia jos namų apsigyvenusio benamio nuotrauką. „Jis miega tarpuvartėje, susisupęs į kažkokią maršką. Paklaustas, ar nori valgyti, purto galvą. Nunešiau jam dubenį su maistu ir palikau, o po kelių valandų atėjusi radau tą dubenį tiesiog išlaižytą kaip šuns... – sakė bičiulė. – Jis jaunas, kokių dvidešimt penkerių metų, neturi paso, šeimos, sakėsi baigęs vienuolika klasių...“

Neseniai jį išvežė policija, kurią greičiausiai iškvietė kuris nors pasipiktinęs gyventojas. Kitą dieną jis jau vėl gulėjo savo nuolatinėje vietoje, tarpuvartės viduryje. Vėliau atvyko dvi socialinės darbuotojos, ragino keltis ir eiti, stebėjosi ir aptarinėjo jį lyg negyvą daiktą. Benamis susirinko mantą ir nuėjo. Dar vėliau atvykusi „Carito“ specialistė, dirbanti su nusikaltimų aukomis, bendravo su benamiu ilgiau kaip pusvalandį, įkalbinėdama važiuoti kartu. Veltui. Jei gatvėje miegantis žmogus nenusikalsta viešajai tvarkai, policija ir skubioji medicinos pagalba juo nesidomi, vežti jį kur nors prieš jo valią niekas neturi teisės.

Prisileidžia jis tik mano bičiulę, kartkartėmis nunešančią jam pavalgyti ar kokį vieną kitą daiktą. Ji neaiškina jam, kaip gyventi, nemoko ir nepamokslauja, tik retkarčiais atsargiai šio bei to paklausia, kartais netgi sulaukia atsakymo. Moteris mato, kad jis neturi jokių įgūdžių, nesaugo daiktų, pastebi, kad jam niekas nerūpi, nedomina jokia informacija. Ir ji jau nebežino, ką daryti. Tik supranta, kad neturi teisės versti žmogaus elgtis taip, kaip jai atrodytų esant teisinga…

Su benamiais bendraujantys žmonės, tokie kaip Indrė Grybauskienė, „Carito“ socialinės pagalbos centro savanorė, pastebi, koks svarbus buvimas kartu: „Į mandagų „Laba diena” jie labai gražiai atsako. Tik atėjusi savanoriauti maniau, jog labiausiai jiems reikia daiktų, bet vėliau suvokiau, kad jiems daug labiau trūksta paprasčiausio buvimo kartu. Ne pasakyti, ką ir kaip daryti, bet bendrauti taip, kaip bendrauju su savo draugais, kad jie nesijustų išskiriami. Kai specialiai nesistengiu, tas ryšys atsiranda savaime. Aš pasipasakoju apie save, nes toks atvirumas paskatina atsiverti ir kitą. Nevengiu užduoti ir skaudesnių klausimų, bet tą darau domėdamasi, o ne gailėdama. Tuomet žmogus kitaip priima mano klausimą. Ir tie momentai mane nustebina: taip viskas paprasta…“

Dėl įvairiausių priežasčių pakliuvęs į visuomenės užribį, žmogus pamažu praranda pats save: praradęs namus, jis praranda šeimą, bičiulius, sveikatą, o labai dažnai – ir savo savivertę bei žmogiškąjį orumą. Toks jau nebesusimokės skolų, nebenueis į darbo pokalbį, nesivaduos iš priklausomybės liūno. Praradęs bet kokią motyvaciją jis net neelgetaus. Jam stresą kelia tai, kas mums, pripratusiems prie savo kasdienybės, yra įprasta ir banalu, o institucinė globa asocijuojasi su prievarta. Tačiau be šilto žmogiško santykio tūkstančiai ir milijonai eurų, išleistų visokioms benamystės įveikimo strategijoms, eina vėjais, o sistema sukasi tuščia eiga.

„Visuomet yra žmogiško santykio poreikis, – sako Sigita Urbonaitė, vadovaujanti Vilniaus Arkivyskupijos „Carito“ Laikiniesiems namams. – Gal žmogus, prisiklausęs visokių kalbų, tiesiog vengia gyvenimo institucijoje, gal nenori, kad būtų apribota ta jo įsivaizduojama laisvė? Sunku suprasti jo motyvus. Kartais galima jį pritraukti pasiūlius nedidelę pagalbą: jei tu ateisi, gausi pavalgyti. O atėjus žmogui jau galima siūlyti ir kitą pagalbą, reikalingą jo situacijoje. Jei žmogus ilgą laiką patiria benamystę, neverta jam iš karto užkrauti prievolės ieškotis gyvenamo būsto ir darbo, svarbu atsargiai megzti santykį. Iš pradžių pakaktų kelių mažų žingsnelių – nueiti gauti asmens dokumentą. Vieną žingsnį žengti ne taip baisu kaip kelis didelius. Esame vykę pas vieną benamį į mišką, kalbinome jį prie palapinės kartu su seniūnijos socialine darbuotoja. Nebuvo sunku jį įkalbėti, nes turėjo sveikatos problemų…“

EPA nuotrauka

Vieniems tos pagalbos reikia trumpesnės, kitiems – ilgesnės. Laikinuosiuose namuose pagalbos žmogui procesas  užtrunka nuo kelių mėnesių iki  2 metų. Į Laikinuosius namus dažną atveja ištikusi neganda ar šalčiai, kuriems pasibaigus jis vėl išeina. 15–20 metų gali praeiti, kol žmogus įsikabins į gyvenimą: susiras darbą, būstą, išsimokės skolas, iš naujo atras ryšius su giminaičiais. Jis tik pats žino, kaip sau padėti. Per metus pagalbos gali kreiptis šimtas žmonių, tačiau gal tik dvidešimt pradės gyventi savarankiškai, bet tai nereiškia, kad likusieji jau nebegrįš į savarankišką gyvenimą – jiems tik reikės ilgesnės pagalbos.

„Tad ypač svarbus yra ryšio palaikymas, mezgimas, priminimas, kad yra „Carito“ Laikinieji namai, į kuriuos galima ateiti, gauti konsultacijų, taip pat ir prevencinių, dėl antstolių, būsto paieškos“, – sako VA „Carito“ Laikinųjų namų vadovė. Šiuose namuose, veikiančiuose nuo 1999 metų rudens, vienu metu gali gyventi 76 žmonės, kuriems padeda 5 darbuotojai ir 28 savanoriai. Norėdamas apsistoti Laikinuosiuose namuose žmogus įsipareigoja kartu su socialiniu darbuotoju spręsti jam iškilusius sunkumus grįžtant į savarankišką gyvenimą.

Deja, bet labai dažnai mums norisi nuspręsti už kitą, nuteisti ir pasmerkti, ar, atvirkščiai, pagriebus už rankos nuvesti ten, kur, mūsų nuomone, jam bus geriausia. Matyti po langais gulintį žmogų mūsų sąžinei yra nepakeliama. Ir tai natūralu, nes šokantįjį nuo tilto irgi pultume gelbėti. Pasak I. Grybauskienės, mezgant ryšį gali nepakakti vieno pokalbio, ir gal ne vienas žmogus turėtų eiti ir kalbinti. „Nereikia nusivilti, nereikia nuleisti rankų, nes kitam žmogui laimę gali suteikti visai kiti dalykai negu man. Reikia žinoti apie žmogų daug dalykų, žinoti jo praeitį ir neprimesti jam to, kas man asmeniškai malonu ir gera. Gal užtektų ateiti pasisveikinti su juo, atnešti kažko šilto pavalgyti, ir tai būtų santykio pradžia?“

Spalio 10 d. pasaulis mini Tarptautinę benamystės dieną. Pastarąjį dešimtmetį benamystė Europos Sąjungoje išaugo 70 procentų, ir dabar benamiais laikomi 700 000 asmenų. Tai reiškia, kad antroje pagal dydį pasaulio ekonomikoje vyrai, moterys ir vaikai kiekvieną naktį miega gatvėse, automobiliuose, palapinėse, o tai yra žmogaus orumo įžeidimas. Covid-19 pandemijos metu Briuselyje 11 viešbučių atvėrė benamiams savo duris, tačiau tai tėra laikinas sprendimas. Norint išspręsti benamystės problemą reikia sisteminių pokyčių bei ES šalių dalinimosi gerąja patirtimi. Tokiu pavydžiu galėtų būti Suomija, 2008 m. pradėjusi programą „Pirmiausia- namai”, kurią realizuojant tūkstančiai žmonių apsigyveno nuosavuose namuose.

Pagalba benamystėje esantiems asmenims teikiama Vilniaus Arkivyskupijos Caritas” laikinuosiuose globos namuose Šv. Stepono 35, tel. 8 652 85818. www.vilnius.caritas.lt/neturintiems-pastoges/

Pagalba maistu ir daiktais suteikiama Vilniaus Arivyskupijos Caritas” Socialinėje tarnyboje , M.K.Paco 4, tel. (8 5) 261 0561, 8 655 02 288. www.socialinetarnyba.lt

Vilniaus m. Socialinės paramos centre teikiamos įvairios paslaugos sunkumus patiriantiems asmenims: adresas Kauno g. 3, tel. 8 5 233 39 86. www.spcentras.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.