Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Mantilija – ispaniška tapatybė

Ispanės su mantilijomis dega žvakes.
Spalvotos mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka

Laima Druknerytė – fotografė, keliautoja. Antrus metus Ispanijos pietuose esanti Andalūzija yra jos antrieji namai. Šis Pietų Ispanijos regionas garsus įspūdingais gamtos vaizdais, unikalia miestų ir miestelių architektūra, alyvuogių giraitėmis, kaitria saule, mėlynu dangumi, gardžiu maistu, puikiu alyvuogių aliejumi ir šiltais bei draugiškais žmonėmis. Jie L. Druknerytei padeda pažinti šio regiono kultūrą, virtuvę, tradicijas ir papročius. Puslapyje Virgenextra.lt fotografė pasakoja apie atrastą Andalūziją ir apie šio krašto ypač tyrą alyvuogių aliejų.

***

CENSI SEVILLĄ ARJONĄ pirmą kartą pamačiau priešvelykinės savaitės metu, kai ji vadovavo bažnytinei procesijai. Susitikus mūsų žvilgsniams, pajutau, kad ji man primena moterį iš Francisco Goyos paveikslo.

Tąkart negalėjau nuo jos atplėšti akių: vilkinti juoda suknele, pasidabinusi juoda mantilija (isp. mantilla) – ispanišku galvos apdangalu, pasitempusi ir susikaupusi, moteris atrodė išties įspūdingai. Tik vėliau sužinojau, kad ji yra „Mi Mantilla“ prekės ženklo įkūrėja ir savininkė. Šiandien su Censi kalbamės apie šį elegantišką ispanių dėvimą rūbą.

Tai kas gi yra mantilija?

Mantilija yra galvos apdangalas. Bet kai sakome, kad moteris pasipuošusi mantilija – tai reiškia, kad ji pagal protokolą pasipuošusi visu mantilijos kostiumu: skara, ją prilaikančiomis aukštomis šukomis ir segtuku; vilki suknele, pasiūta pagal griežtą protokolą, ir mūvi prie jos tinkančias pirštines.

Ką tau asmeniškai reiškia mantilija?

Galvos apdangalas mantilija visuomet buvo mano šeimos tradicija. Mama ja puošėsi priešvelykinės savaitės metu (Semana Santa). Nuo mažens mačiau šiuo rūbu besirengiančias savo tetas, kaimynes, ir man tai labai patiko. Atsimenu, kai pirmą kartą, būdama dešimties, priešvelykinės savaitės metu išėjau į gatvę pasipuošusi mantilija, praradau kalbos dovaną. Toks svarbus man buvo šis momentas. Čia, Andalūzijoje, moterys iki šiol per svarbias šventes dėvi mantilijas. Šis galvos apdangalas ir rūbas – ne muziejinė relikvija, o gyva tradicija.

Dvi ispanės dega žvakes.
Priešvelykinės savaitės mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Mergina su galvos šydu.
Spalvotos mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Senjora ispanė su galvos papuošalu.
Spalvotos mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Portretas.
Censi Sevilla Arjona. Laimos Druknerytės nuotrauka

Papasakok, kaip „Mi mantilla“ tapo tavo pragyvenimo šaltiniu.

Prieš 8 metus modeliavau, siuvau ir prekiavau moteriškais rūbais. Pastebėjau, kad artėjant Velykoms moterys ima ieškoti suknelių, tinkančių prie mantilijos. Tuomet šį galvos apdangalą buvo galima nusipirkti vienur, šukas – kitur, o suknelę, atitinkančią protokolą, reikėjo siūtis individualiai. Kilo mintis pasiūlyti įsigyti visą komplektą.

Kokiomis progomis šis kostiumas dėvimas?

Įvairiausiomis progomis. Krikšto metu vaikelis apgobiamas baltos arba dramblio kaulo spalvos mantilijos skara. Vestuvėse nuotakos dėvi baltą dekoruotą mantilijos stiliaus nuometą (vadinamąjį mantilla de gloria), kuriuo apsigobusios eina prie altoriaus. Santuokos liturgijos metu šiuo nuometu apgobiami abu jaunieji. Ši veiksmas simbolizuoja jų sąjungą.

Jei Ispanijoje jaunikio motina ateina į vestuves pasipuošusi spalvota mantilija, tai reiškia, kad šeima turi aukštą socialinį statusą ir yra pasiturinti.

Priešvelykinės savaitės metu didžiojo trečiadienio ir ketvirtadienio procesijose dėvima juoda gedulo mantilijos skara (dar vadinama mantilla de pasión y luto). Laidotuvėse taip pat apsigobiama juoda mantilija. Teko susilaukti ir netikėtų užsakymų – mantilijos skarą siuntėme į vienus Alikantės laidojimo namus, nes mirusioji norėjo būti palaidota kaip garsi dainininkė Lola Flores, apsigaubusi mantilijos nėriniais. Ši keista mada ėmė plisti, vėliau gavome dar keturis užsakymus iš tų pačių laidojimo namų.

Yra ir labai asmeninis santykis su mantilija. Ja moterys apsigaubia prašydamos Dievo pagalbos arba norėdamos už ją atsidėkoti. Prieš Velykas mantiliją teko siųsti ir į moterų kalėjimą.

Bažnyčiose Marijos statulos taip pat puošiamos nėriniuotomis mantilijos skaromis. Dažnai tai bendruomenės dovana savo šventajai. Marijos mantilija yra nedidelė, gobianti tik veidą.

Visi pažymi, kad mantilijos turi griežtą dėvėjimo protokolą. Koks jis?

Tai yra pats elegantiškiausias ispanių galvos apdangalas. Kaip vyrui nedera prie frako apsiauti paplūdimio šlepečių, taip ir mantilija negali būti derinama su mini suknele ar drąsia iškirpte.

Spalvota mantilija dėvima per šventes, o juoda – gedulo metu. Ji turi būti prisegta labai tiksliai ir tiesiai, skara turi būti lygi suknelės ilgiui – ne trumpesnė ir ne ilgesnė. Suknelė – vienspalvė ir dengianti kelius. Prie jos būtini aksesuarai – pirštinės, segės, auskarai. Bateliai turi būti neaukštos pakulnės, uždari. Būtinos pėdkelnės. Plaukai surišti į kuodą, makiažas subtilus. Pasipuošus šiuo rūbu reikia elgtis santūriai, laikytis tiesiai, vaikščioti lėtai, mažais žingsneliais.

Jei moteris žemesnė nei 1,65 cm ūgio, dėvima pusinė mantilijos skara (iki 1,10 m pločio ir 2,30 m ilgio), jei aukštesnė – visa mantilijos skara (iki 1,30 m pločio ir 2,60 m ilgio). Šį galvos apdangalą prilaikančių šukų aukštis priklauso nuo veido formos ir… palydovo ūgio.

Iš ko gaminama ši skara ir suknelės, kokios šio kostiumo kainos?

Pailgos stačiakampio formos mantilija gaminama iš šilko nėrinių arba poliesterio, dekoruojama gėlių motyvais, banguotais kutuotais kraštais, siuvinėjama šilko ar medvilnės siūlais. Poliesterio mantiliją galima įsigyti ir už 60 eurų, o šilkinė, rankomis siuvinėta gali kainuoti ir 1000 eurų. Reta, antikvarinė rankų darbo mantilija gali kainuoti ir 40 tūkstančių eurų!

Ne mažiau svarbios ir šukos (peineta). Anksčiau joms gaminti naudotas vėžlio kiautas ir perlamutras. Šiuo metu šios medžiagos uždraustos, o vietoj jų naudojamas kaulo spalvos celiulioidas.

Suknelės siuvamos iš krepo, aksomo. Vienspalvės, tačiau gali būti nėriniuotomis rankovėmis. Paprasčiausią mantilijos kostiumą šiuo metu galima įsigyti už maždaug 150 eurų (skara, šukos, segė, suknelė ir pirštinės).

Ispanė su mergaitėmis, pasipuošusios mantilija.
Spalvotos mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Merginos su mantilijomis iš nugaros.
Spalvotos mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Ispanė su mantilija.
Spalvota mantilija. Laimos Druknerytės nuotrauka
Ispanės su mantilijomis.
Spalvotos mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Keturios merginos su mantilijomis.
Spalvotos mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Mergina su mantilija dažosi lūpas.
Spalvota mantilija. Laimos Druknerytės nuotrauka
Trys merginos su mantilijomis.
Spalvotos mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Merginos su mantilijomis dega žvakes.
Spalvotos mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Moteris su mantilija procesijoje.
Spalvotos mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Trys ispanės su mantilijomis.
Spalvotos mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Mergaitė ir moteris su mantilijomis.
Spalvotos mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Geduline mantilija pasipuošusi mergina.
Priešvelykinės savaitės mantilija. Laimos Druknerytės nuotrauka
Gedulinėmis mantilijomis pasipuošusios merginos prie bažnyčios.
Priešvelykinės savaitės mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Gedulinė mantilija moteriai ant galvos.
Priešvelykinės savaitės mantilija. Laimos Druknerytės nuotrauka
Ispanė mergaitė su mantilija.
Priešvelykinės savaitės mantilija. Laimos Druknerytės nuotrauka
Ispanė mergina su mantilija.
Priešvelykinės savaitės mantilija. Laimos Druknerytės nuotrauka
Mantilijos skaros šuoras vėjyje.
Priešvelykinės savaitės mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Trys moterys su gedulo mantilijomis bažnyčios prieangyje.
Priešvelykinės savaitės mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Merginų su gedulo mantilijomis portretas.
Priešvelykinės savaitės mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Procesija bažnyčioje.
Priešvelykinės savaitės mantilijos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Dvi mantilijų šukės.
Mantilijos šukos. Laimos Druknerytės nuotrauka
Moteriai įsegama gedulo mantilija.
Mantilijos prisegimas. Laimos Druknerytės nuotrauka
Moteriai įsegama gedulo mantilija.
Mantilijos prisegimas. Laimos Druknerytės nuotrauka
Moteriai įsegama gedulo mantilija.
Mantilijos prisegimas. Laimos Druknerytės nuotrauka
Moteriai įsegama gedulo mantilija.
Mantilijos prisegimas. Laimos Druknerytės nuotrauka
Moteris apgaubiama gedulo mantilija.
Mantilijos prisegimas. Laimos Druknerytės nuotrauka
Moteriai įstatomos į šukuoseną mantilijos šukos.
Mantilijos prisegimas. Laimos Druknerytės nuotrauka

Kokia yra šio rūbo istorija?

Žodis mantilla kilęs nuo lotyniško mantelum – „mantija“. Nėra vienos versijos, kada mantilija atsirado. Musulmonų ir krikščionių religijos darė stiprią įtaką šiam galvos apdangalui, nes abi religijos reikalavo, kad maldos namuose per Mišias moterys apsigobtų galvą.

Ispanijos šiaurėje moterys saugojosi nuo šalčio ir vėjo tankiomis skaromis, pietuose – šilkinius audinius naudojo kaip puošybos elementą. XVII amžiuje Katalonijos meistrai skaras pradėjo siuvinėti, ir nuo to laiko mantilija įgavo tokį vaizdą, kokį matome šiandien.

Yra teigiančiųjų, kad anksčiau mantilijas nešiojo prastuomenės moterys ir tik po to, kai Diego Velázquezas ir Francisco Goya ėmė tapyti ispanų moteris, apsigobusias mantilijomis – jos įgavo populiarumą aukštuomenėje. Taip nėra. Šis rūbas visuomet buvo mėgstamas aukštuomenės. Jis buvo siuvinėjamas rankomis ir gaminamas iš kokybiškų medžiagų, todėl buvo brangus. Tik turtuoliai galėjo sau leisti juo puoštis. Rengtis mantilija buvo privilegija.

Kuriuose Ispanijos regionuose šis rūbas populiariausias?

Nors labiausiai dėvimas Andalūzijoje, tačiau populiarus ir Aragone, Leone, Kastilija La Mančoje, nes ten gyvena daug andalūzų. Valencijos mieste mantilija dėvima per Las Fallas festivalį. Tolede vykstančiose Corpus Cristi ir miesto patronų procesijose moterys rengiasi mantilijomis. Taip pat ir už Atlanto – Peru, Čilėje, Gvatemaloje – gyva ši tradicija.

Kaip keitėsi šis kostiumas?

Mantilijos skara išgyveno ir aukso amžių, ir nuopuolio laikus. Jos populiarumui padarė įtaką ir politika, ir vyraujančios laikmečio mados, ir socialiniai pokyčiai visuomenėje. Pavyzdžiui, hipių laikais apie mantilijas buvo manoma, kad tai kažkas senovinio ir nepatrauklaus. Jaunos merginos net nenorėjo į jas žiūrėti. Imta manyti, kad šis galvos apdangalas tinka tik vyresnėms moterims.

Apie 1990 metus požiūris pasikeitė kardinaliai: jaunos merginos ėmė rengtis šiuo rūbu, nekreipdamos dėmesio į jo dėvėjimo protokolą – mantilijos skaras ėmė derinti su mini suknelėmis, dėvėti jas mergvakariuose, švęsdamos Naujuosius metus. Imta su šiuo rūbu elgtis taip, tarsi jis būtų karnavalinis kostiumas. Dėl per dešimtmetį netinkamo mantilijos dėvėjimo ji tapo ne atgailos, bet seksualumo simboliu, todėl Bažnyčia nebenorėjo šiuo rūbu vilkinčių moterų matyti per religines procesijas.

Šiuo metu apie mantilijas mokoma Ispanijos mokyklose ir siekiama sudominti mergaites mūsų šalies tradicijomis. Anksčiau puoštis mantilija buvo galima tik nuo 18 metų, tačiau dabar ir mažos mergaitės ja rengiamos – tam siuvamos mažos, vaikiškos skaros ir suknelės, organizuojamos vaikų procesijos, kurių anksčiau nebūdavo.

Kaip manai, kas laukia mantilijos ateityje?

Manau, kad ši tradicija liks per amžius. Ji įsišaknijusi mūsų kultūroje, neprarasime jos. Mantilijos laukia daug išbandymų, gerų ir blogų laikų. Bet tikiu, kad ji neliks tik relikvija muziejuje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien