2021 09 21

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Maratonraščio fragmentai (2021)

Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Vis žadu rašyti ne taip asmeniškai. Žadu ir treniruotis daugiau. Ir ilgalaikius planus pabaigti rašyti turėjau jau aną savaitgalį. Ir žadėjau. Ir tikėjau, kad spėsiu. Bet ne... Kai esi nebe žvitrus jaunuolis, pustrečios valandos miego gali pakakti trims paroms, bet ne daugiau. Tai va tokie visi mano darbai ir pažadai. Įskaitant ir ne tokius asmeniškus.

O maratoną vis dėlto bėgau. Ir vėl? Aha. Nes nebebuvo kur trauktis. 

Nors iki paskutinės minutės vidinis kritikas rėkavo į megafoną, kad esu nepasiruošęs, prisiauginęs lašinių, per mažai bėgiojęs ir miegojęs, o ir pinigų atsistatyti magniui nepakaks, nes alga tik mėnesio gale, o turimas likutis suskaičiuotas vien grikiams ir dešrelėms, grikiams ir grikiams bei grikiams. Bet aš turbūt dar ir apkurtau. Buvo gaila registracijos mokesčio, balkone liūdnai laukiančių bėgimo batelių, o svarbiausia – savęs, tokio viso įsisvajojusio apie maratonų bėgimus, prirašiusio tekstų, įkvėptų motyvacinių murakamių beigi staškevičių.

Tai ypatingosios dienos išvakarėse nusprendžiau taip: bėgsiu, bet net negalvosiu apie rezultatą ar apie pusmetį puoselėtą mintį tilpti į penkias valandas. Nesuksiu plaučių dėl kvėpavimo, nebandysiu dairytis į laikrodžius ir kitų baubų neieškosiu. 

Man labai patiko pernai gautas patarimas, kuriuo nestipriai tada naudojausi – „Pasimėgauk!“ Nusprendžiau pasimėgauti šįsyk. 

Startas. Katedros aikštėje įsitaisę žvaliakalbiai šventės vedėjai jautėsi ne blogiau negu radijo studijoje, ragino daryti mankštą ir fotografuotis, pasakojo, kad oras puikus ir kad bus vandens bei maisto stotelių, ir kad oras bus puikus, puikus bus oras. Bokšto laikrodis lyg pritardamas atsainiai skambtelėjo porąsyk. Startavau kaip įmanoma lėčiau. Profesionalai bėga savo tempu, treniruotieji ir tikslų išsikėlę – savo, ir lengva pasigauti tą jų entuziazmą, bėgti greičiau, nei esi įpratęs, bet be savo ritmo prarasti daug jėgų, o gal ir iš viso palūžti. 

Antakalnis. Turbūt pirmąsyk tursenau sau, net prisistabdydamas – žiūrėjau į debesis Neryje, po truputį keičiančius spalvą pakrantės medžių lapus, stebėjau bėgimą stebinčiuosius, jų gražūs šunys ant ryškiaspalvių pavadėlių kartais paskalydavo… Mokyklos stadione pagyvenę vyriškiai žaidė futbolą, sekmadieniais jie visad keliasi anksčiau, kad paspardytų ir išsikeiktų, kol jų vaikai ir anūkai dar miega. Gerai, kad maratono startas duodamas iki visuotinio miestelėnų prisikėlimo.

Susitikau ir artimųjų tarp žiūrovų. Smagios tokios akistatos. 

Valakampiai. Miškas teikia pavėsį. Ir malonų kvapą. Dar šiek tiek dvelkia grybais, stipriau – tuo ilgesiu, kai jau ateina ruduo. Uždarytas eismas nedžiugina vietinių gyventojų. Keliose sankryžose rūkė pikti sidabruoti ir blizgūs automobiliai. Kai kurie vairuotojai ginčijosi su savanoriais, prižiūrinčiais tvarką. Tie, kurie be automobilių, sustoję prie savo namų plojo ir ragino bėgikus. Ta palaikymo kultūra labai įkvepianti. Savanoriai, skatinantys bėgti, nepasiduoti, yra gerieji pasakų nykštukai, gal net patys to nesuprasdami atlieka milžinišką darbą – prideda jėgos ir pasitikėjimo. 

Valakampių tiltas – ilgiausias Vilniuje, žinoma. Viena juosta bėga maratonininkai, kita važiuoja automobiliai. Kai kurie džiaugsmingai pypsi lyg vestuvininkams. Ant šio tilto retai būna tokių iškilmių – vis dėlto ilgumo turbūt. 

Žirmūnai. Čia paupys labiau apaugęs medžiais. Tiksliau – ne toks iškirstas. Maloni ūksmė. Didieji bėgikų srautai išsiskleidė, erdvės daugiau. Jau ir koks dviratininkas ar močiutė su šiaurietiškom lazdom gali trasoje šalia išsitekti. Netoli laivams skirto užutekio stovi didelis apleistas senų pastatų kompleksas, apjuostas tvora, ant jos pripaišyta daug keistų užrašų. XXI amžiaus urvų šviesa dvelkiantys dailininkų piešiniai. Ką jie ten vartoja, sunku pasakyti, bet žingsnio nesinori lėtinti, kad geriau įsižiūrėtum. 

Šnipiškės. Kad ir kaip ten būtų, ties 17-uoju trasos kilometru stovi jaunuolis su istorine Baltarusijos vėliava rankose. Džiaugsmingas „Жыве Беларусь!“ ir bėgame toliau. 

Koncertų ir sporto rūmai tarsi paminklas visam neprižiūrimam paveldui… Bet smagu, kad šiame krašte dar yra vietos ir laisviems baltarusiams. 

Ties Žaliuoju tiltu prabėgantiems moja ir ploja policininkas. Taip ir norisi pagarbą atiduoti. Čia atsiskiria pusmaratonininkų ir maratonininkų trasos. Ar pavydžiu pirmiesiems? Šiek tiek. Vidinės derybos jau neišvengiamai prasidėjusios, dešinioji blauzda turi argumentų… Kol kas pavyksta bent dalį jų ignoruoti, bet jau šiek tiek raišuoju, kvazimodiškas toks judėjimas…

Portretas.
Poetas, literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Žvėrynas. Visos stotelės svarbios – ir tos, kurios su vandeniu, ir tos, kurios su vaisiais. Vytauto gatvėje imu dvigubą izotoninio vandens, o paprastojo piluosi ant perkaitusios galvelės. Ką tik bėgau paupiu, kurį jau kadais pavertė puikiu naujuoju pasauliu be medžių. Vis dėlto gerai, kad ne vidurvasaris. 

Vingio parke vėl maloni vėsa, nors ji nebedžiugina tiek stipriai: įbėgant per pėsčiųjų tiltą matai jau iš parko išbėgančiuosius – ir ko jie tokie pavargę, neįkvepiantys?.. Vis daugiau tenka aplenkti einančių, sustojusių, mėšlungio užpultų. Paplojam, paraginam vieni kitus. Maždaug nuo 30 kilometro visi išlikę trasoje tampa artimaisiais ar bent taip atrodo. Mačiau, kaip labiau patyręs bėgikas užsienietis stabtelėjęs moko uždususį vietinį, kaip atsikvėpuoti, rodo pratimus, paskui paplojęs per petį bėga toliau, irgi ne pačiu lengviausiu žingsniu. Bet pagelbėjęs. Nelaimėje pažinsi.

Centras. Kupinos saulės asfaltuotos gatvės, nuvargę palaikantieji savanoriai, sukišę nosis į savo telefonus, – dabar jau prasidėjo tikroji kova dėl išlikimo.

Kojos raumuo tik po užšaldymo (ačiūdie, buvo tokia pagalba vienoje stotelėje) sutiko pratęsti bendradarbiavimą su organizmu, tiksliau, tiek, kiek iš jo liko. Už tai, kad ta blauzda kukliai tylėjo net 4 kilometrus, iki pat 36-ojo, pažadėjau jai savaitę nebėgioti (bent šį pažadą tesėjau). 

Toliau jau bėgimas kaip valia ir vaizdinys įgijo makabriškų formų – rodos, laikausi tik iš strėlinių maldų išmaldos ir dėl kokakolinio geliuko. Gerai, kad Gedimino prospekte trinkelės neaštriais kraštais. Nejauku bėgti prisikėlusių ir pramogaujančių miestelėnų miniai stebint (taip atrodo), kai pats vos velkiesi. Jau pradeda rūpėti ir laikas. Ar neuždarys trasos, kol nubėgsiu iki finišo? Likus keletui kilometrų, man aišku, kad tikrai įveiksiu distanciją, svarbiausia nesustot, nesustot, nesustot.

Senamiestis. O čia labai aštrios trinkelės! Labai nelygūs paviršiai! Tie, kas sugalvojo trasos pabaigą Senamiestyje, ratą miesto širdyje turėtų patys sukti amžinai, – žinau, žinau, šitie keršto planai iš bejėgystės. Trumpam pasimetu gairių žymėjimuose ir vos nenumušu padavėjos su padėklu bokalų. Ko gero, būčiau dingęs be žinios po tokio incidento. Bet šiaip taip, šiaip taip…

Užupis. Nebėra ūpo gėrėtis Vilnele ir Konstitucija. Picerijoje kaip visad abejingai žiaumojama ir žvelgiama į prabėgančią egzotiką sočiu nuvorišų žvilgsniuku. Įkalnėlė ties Užupio kavine atrodo gerokai statesnė nei Taurakalnis. Jėgų prideda garsūs trasą jau įveikusių maratonininkų šūksniai ir plojimai. 

Finišas. Atidaryta cerkvė masino įsmukti ir atsipūsti, kaip ir Bernardinų bažnyčios šventoriaus vartai. Kojos su manim nebesikalba, ir tegul. Ties Maironio ir Barboros Radvilaitės gatvių sankirta garsinė audiopalyda prikelia paskutiniams šimtams metrų. 

Pinokio padų taukšėjimas, pušku pušku kategorija… Tačiau vis dėlto. Įveikta. Savo ritmu. 

Gyvas. Sėdžiu ant laiptukų. Netilpęs į penkias valandas. Bet laimingas. Bandau pažadėti sau kitiems metams daugiau pasiruošti. Žadu. Ir bandau patikėti. Kojos griežtai atsisako nešti mane namo. Dar pasėdėsiu tad. Pasėdėsiu. O paskui jau kaip nors. 

Iki kito maratono.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien