Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 17

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Marcelis Pérèsas – viduramžių muzikos revoliucionierius

„Ensemble Organum“ koncerto festivalyje „Banchetto musicale“ akimirka. Vytauto Abramausko nuotrauka

MARCELIS PÉRÈSAS – muzikologas ir atlikėjas iš Prancūzijos – viduramžių ir senosios muzikos revoliucionierius. Iki jo senovinius rankraščius buvo įprasta interpretuoti moderniai epochai būdingais chorinio dainavimo suformuotais, švelniais, nugludintas balsais. M. Pérèsas siūlo kitokią interpretaciją ir renkasi atvirą balso formavimą – kaip liaudies muzikos arba bizantinio giedojimo. Iš amžių glūdumos mus pasiekiantiems rankraščiams toks interpretavimo būdas įpūtė laukinio gyvybingumo.

Rugsėjo pabaigoje į Vilniuje vykusį festivalį „Banchetto musicale“ M. Pérèsas atvyko kartu su savo suburtu kolektyvu „Ensemble Organum“. Bernardinų bažnyčioje jie atliko Tamplierių giesmių programą, parengtą pagal Jeruzalėje XII a. viduryje užrašytą brevijorių. Koncertas išsiskyrė ne tik unikalia rankraščio interpretacija, bet ir kūrybingu bažnyčios erdvės panaudojimu – giedodami atlikėjai vaikščiojo sustodami vienur ar kitur, išnaudodami akustines skliautų ypatybes ir susiedami skirtingas bažnyčios vietas su giesmių prasme.

Pavyzdžiui, tamplierių giesmę „Da pacem Domine“ („Duok taiką, Viešpatie, mūsų dienoms / Nes nėra nieko kito, kas kovos už mus, jei ne Tu, mūsų Dieve?“) jie atliko atsigręžę į šoninę koplyčią, kur dabar laikomas Švč. Sakramentas, o „Salve Regina“ („Sveika, Karaliene, gailestingoji motina…“) – priešais Mergelės Marijos paveikslą.

XII a. Tamplierių brevijoriuje užrašytos „Salve Regina“ („Sveika, Karaliene“) giesmės interpretacija:

Senosios muzikos dirbtuvės

Po koncerto M. Pérèsas kelioms dienoms liko Lietuvoje – čia vedė senosios muzikos dirbtuves lietuviams muzikantams. Už unikalią galimybę pasimokyti iš vieno žymiausių senosios muzikos atlikėjų galime būti dėkingi festivaliui „Banchetto musicale“.

Dirbtuvių metu prisilietėme prie senojo Romos giedojimo (VIII–XIII a.), Šv. Jokūbo keliui skirtų giesmių rinkinio „Codex Calixtinus“ (XI a.), Paryžiaus Notrdamo mokyklos (XII–XIII a.) ir kitų svarbiausių viduramžių muzikos šaltinių.

Nicoje, kur gyveno su šeima, muzikanto kelią M. Pérèsas pradėjo kaip vargonininkas.

„Mokytis groti vargonais pradėjau trylikos ar keturiolikos, – pasakojo atlikėjas, – taip pat būdamas keturiolikos pradėjau lankyti kompozicijos kursą konservatorijoje, mokytis vargonų improvizacijos. Tuo pačiu metu buvau vargonininkas Nicos anglikonų bažnyčioje. Vėliau į Angliją išvykau studijuoti bažnytinės muzikos, nes anglai turi labai rafinuotas bažnytinės muzikos tradicijas.“

Jo kelionė viduramžių muzikos link prasidėjo nuo Johanno Sebastiano Bacho. „Man buvo dvidešimt dveji. Trejus metus studijavau Bacho darbus, trejus metus grojau Bachą, norėjau įvaldyti tos muzikos atlikimą“, – pasakojo M. Pérèsas. Tačiau jam pasidarė įdomu, kokia muzika vargonais buvo atliekama iki J. S. Bacho ir kaip vargonai apskritai atsirado bažnyčiose.

„Yra vos keletas vargonininkų, atliekančių XVI a. kūrinius, o aš supratau, kad noriu eiti dar toliau – nebuvo nieko, kas vargonais grotų XV a. muziką. Galų gale išsiaiškinau, kad bažnyčiose vargonai atsirado maždaug apie 1000-uosius metus“, – sakė muzikologas.

Kadangi esama to meto vargonus ir jų gamybą aprašančių šaltinių, M. Pérèsas kartu su bičiuliu šių instrumentų meistru nusprendė pabandyti pagaminti X a. vargonų rekonstrukciją. O tai padarius, kilo klausimas: ką reikėtų jais groti?

„Pradėjau tyrinėti to meto – X ir XI a. – vokalinę muziką, – pasakojo muzikologas, – ir aptikau, kad yra daug muzikos iš šio periodo.“

Muzikologas, atlikėjas Marcelis Pérèsas. Vytauto Abramausko nuotrauka

Svarbiausias atradimas jam buvo senasis Romos giedojimas – tradicija, greičiausiai siekianti VII–VIII a., nutrūkusi XIII a. ir vėl sulaukusi susidomėjimo XX a. pradžioje, atradus penkis išlikusius rankraščius. Ieškodamas, kaip juos interpretuoti, M. Pérèsas artimai susipažino su bizantine graikų krikščionių giedojimo tradicija.

„Tai buvo raktas į kitokį giedojimo suvokimą nei įprastas vakarietiškas, kitokį grigališkojo choralo vertinimą, kitokį šios muzikos vokalinio aspekto supratimą“, – įspūdžiais dalijosi atlikėjas.

Jis taip pat prisilietė prie kitų bažnytinės muzikos tradicijų, tokių kaip korsikietiškas giedojimas. Korsikoje, mažoje Viduržemio jūros saloje, išliko ne vieną šimtmetį nepakitusi polifoninė, grigališkuoju choralu paremta bažnytinio giedojimo tradicija.

„Mane nustebino ir sužavėjo, kaip korsikiečiai gieda polifoniją, jų muzikos energija. Po kurio laiko ėmiau gilintis į šią muziką, norėjau suprasti jos istoriją. Bet jokių istorinių tyrimų tuo metu nebuvo, tik žodinė tradicija. Ėmiausi etnomuzikologijos studijų. Atradau, kad Korsikos tradicija yra paskutinė išlikusi tradicinio katalikų giedojimo liudininkė“, – pasakojo M. Pérèsas.

Senojo Romos giedojimo pavyzdys:

Korsikietiško giedojimo pavyzdys:

Kantrus mokytojas, kuriam svarbiau, kad besimokantieji suprastų

M. Pérèsas visoje Europoje pripažįstamas tiek kaip atlikėjas, tiek kaip muzikologas. Jam suteikti prestižiniai apdovanojimai, tarp kurių – Italijos Da Vinci premija, Prancūzijos prestižinis menininkams ir meno puoselėtojams skiriamas „Ordre des Arts et des Lettres“. Tačiau bene įspūdingiausias simbolinis M. Pérèso įvertinimas – jam paskirtas vienas iš dešimties Paryžiaus Notrdamo katedros varpų. Kiti žmonės, sulaukę tokios garbės, yra Liuksemburgo kunigaikštienė Marija Teresė ir popiežius Benediktas XVI.

Tačiau jis yra ne tik muzikos tyrinėtojas bei atlikėjas, bet ir pedagogas. Dirbtuvėse Lietuvoje jis pasirodė kaip kantrus mokytojas, kuriam svarbiau, kad besimokantieji suprastų, kodėl jis siūlo tokią interpretaciją, nei kad tiksliai išpildytų jo norus. Užsiėmimų metu ne tik giedojome, daug dėmesio skyrėme Europos bažnytinės muzikos istorijai. Dirbtuvės truko tris dienas, pasibaigė koncertu Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Vilniuje. Po jo prisėdome pasidžiaugti pasiekimais ir trumpam interviu viename iš Vilniaus restoranų.

„Ar jums patinka mokyti?“ – paklausiau. Jis palinkėjo galva: „Taip, taip, aš noriu perduoti, ką moku pats. Praleidau gyvenimą gilindamasis į bažnytinę muziką, atradau daugybę dalykų ir noriu perduoti juos – juk senstu.“

Kokia, jo nuomone, bažnytinės muzikos padėtis šiandienos Europoje? „Žinoma, tragedija, – šypsojosi M. Pérèsas. – Tačiau yra vietų, kur žmonės bando šį tą nuveikti. Išties tai ne muzikos, o liturgijos problema.“

Anot jo, liturgijos reformos XX a. dažnai vadovavosi visiško atsinaujinimo siekiu, o tai reiškė, kad kartu su senąja liturgija būdavo užmirštama ir muzika – dalis bendruomeninės atminties. „Aš vadinu tai amnezijos stabmeldyste“, – sakė muzikologas.

Jis XX a. bažnytinės muzikos istorijoje mato du didelius lūžius. Pirmasis – 1903 m. įvykusi popiežiaus Pijaus X reforma, kuri, anot M. Pérèso, buvo „melodijos reforma“. Visose bažnyčiose buvo įvestas grigališkasis giedojimas pagal prancūzų Solezmo mokyklos interpretaciją, o tradicinis giedojimas (kaip ir tada madingą operinį dainavimą kopijavusi muzika) dingo iš bažnyčių. Antroji „teksto reforma“ vyko po Vatikano II susirinkimo, kai buvo atsisakyta lotynų kalbos. Galima suprasti, ko siekė reformatoriai, tačiau daugybė senų muzikinių tradicijų buvo prarastos (pavyzdžiui, kas galėtų pasakyti, kaip per Mišias buvo giedama Lietuvos kaimuose iki „melodijos reformos“ 1903 m.?).

„Ensemble Organum“ koncerto festivalyje „Banchetto musicale“ akimirka. Vytauto Abramausko nuotrauka
„Ensemble Organum“ koncerto festivalyje „Banchetto musicale“ akimirka. Vytauto Abramausko nuotrauka

Giedotojo misija – būti tradicijos atminties saugotoju

„Ar bažnytinei muzikai reikia revoliucijos?“ – paklausiau M. Pérèso. „Švelnios revoliucijos“, – atsakė jis. Jo nuomone, reikėtų ne tik bažnytinio giedojimo, bet ir sakralinės muzikos atlikimo pokyčių koncertų metu.

„Pirma, ką reikia daryti bažnyčioje, – aiškino atlikėjas, – naudoti bažnyčią kaip bažnyčią. Dabar standartiniuose koncertuose į bažnyčios erdvę nežiūrima, muzikantai pastatomi priešais publiką, o tai nelabai protinga – jie nusisukę nuo altoriaus, dažniausiai akustika ten nebūna itin gera. Koncertuose aš stengiuosi ieškoti vietų, kur būdavo giedama liturgijos metu, kad būtų panaudota visa bažnyčia, įvairios jos vietos – skirtingi altoriai, navos.“

Koks, jo supratimu, giedotojo vaidmuo Bažnyčioje? „Misija yra būti tradicijos atminties saugotoju. Tai pirmoji funkcija. Giedotojas yra tam, kad liudytų iki mūsų gyvenusių kartų tradiciją“, – sakė muzikologas. Žinoma, tai – ypač sudėtinga užduotis gyvenant kultūroje, kurioje žodžiai „nauja“ ir „gera“, rodos, neretai laikomi sinonimais.

Vakarui bėgant, mūsų kalbos apie muziką darėsi vis abstraktesnės ir svajingesnės. „Mes atliekame senąją muziką, sukurtą labai seniai, bet mes bandome būti čia ir dabar, lyg muzika suskambėtų pirmą kartą, – kalbėjo M. Pérèsas. – Kaskart ji turi skambėti, tarsi tai būtų pirmas kartas. Žinote žodžių „Cantate Dominum canticum novum“ („Giedokite Viešpačiui naują giesmę“) prasmę? Giesmė visada nauja, nes gyvenimas yra dabar, šią akimirką. Taigi per šitą muziką mes priimame formą, kuri mums buvo paruošta kitų žmonių labai seniai, ir muzikoje mes juos sutinkame, jie vis dar čia.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.