Marija, Dievo gimdytoja ir Taikos diena

Sausio 1-ąją, Naujųjų metų dieną, švenčiama Švenčiausiosios Dievo Motinos Marijos iškilmė. Ši dogma (tikėjimo tiesa) buvo iškilmingai paskelbta 431 m. Efeso susirinkime, kur buvo patvirtinta vieno asmens Jėzuje Kristuje žmogiškoji ir dieviškoji prigimtis, taigi ir dieviškoji Marijos motinystė. Šia švente netiesiogiai užbaigiama Kalėdų oktava.

Šventės istorinės ištakos

Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Motinos, šventė yra pirmoji marijinė šventė Vakarų Bažnyčioje. Iš pradžių ši šventė pakeitė pagonišką strennae paprotį, kurio apeigos prieštaravo krikščioniškų švenčių šventumui.

Strennae buvo vadinamos simbolinio pobūdžio ir religinės reikšmės dovanos, kuriomis romėnai keisdavosi švenčių dienomis, ypač per sausio mėnesio Kalėdas, norėdami palinkėti Naujų metų, ir kurias pavaldiniai dovanodavo savo globėjui, o piliečiai – imperatoriui. Senovėje jie buvo susiję su sabinietiškos kilmės deivės Strenijos, sveikatos personifikacijos, kultu; Sakoma, kad dar sabinų karalius Tazio turėjo paprotį Naujųjų metų proga dovanoti šventų šakų, nupjautų Strenijos miške. Iš pradžių per sausio mėnesio Kalėdas buvo dovanojama šventų lauro arba alyvmedžio šakelių (verbenae), figų ir medaus, kad metai būtų tokie pat saldūs kaip šie, taip pat datulių. Ilgainiui šias primityvias dovanas pakeitė pinigai. Imperijos laikais žmonės dovanodavo įvairių daiktų. Dovanomis buvo keičiamasi ir per metus, iškilmingų švenčių, pavyzdžiui, Saturnalijų, proga. Nuo pat pirmųjų imperijos gyvavimo dienų buvo įprasta metų pradžioje įteikti dovanų imperatoriui, net jei jo nebūdavo.

Natale Sanctae Mariae (Šv. Marijos gimimas)  Romoje pradėta švęsti maždaug VI a., tikriausiai dėl vienos pirmųjų Marijos bažnyčių Romoje – S. Maria Antiqua (Senoji Marijos bažnyčia) Romos forume pašventinimo. Liturgija buvo susieta su Kalėdų švente, o sausio pirmoji buvo pavadinta in octava nativitatis Domini (Viešpaties gimimo oktava): prisimenant apeigas, atliktas praėjus aštuonioms dienoms po Jėzaus gimimo, skaitoma Evangelija apie apipjaustymą, kuri taip pat davė vardą šventei, pradedančiai Naujuosius metus.

Ambraziejaus apeigyne Įsikūnijimo sekmadienis yra šeštasis ir paskutinis advento sekmadienis, einantis prieš pat Kalėdas. Pagal sirų ir bizantiečių apeigų tradicijas šventė švenčiama gruodžio 26 d. Koptai šią šventę švenčia sausio 16 d.

 

Teologinė ir dvasinė šventės reikšmė

Nestorijus išdrįso pareikšti: „Argi Dievas turi motiną? Tad nesmerkime graikų mitologijos, kuri dievams priskiria motiną.“ Tačiau šventasis Kirilas Aleksandrietis atsakė: „Žodis, hipostaziškai suvienydamas su savimi protingos sielos gaivinamą kūną, […] tapo žmogumi.“ Kristaus žmogystė neturi kito subjekto kaip tik dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį, kuris ją prisiėmė ir pasisavino nuo pat prasidėjimo momento. Todėl tas pats Susirinkimas paskelbė, kad Marija tikrai tapo Dievo Motina, žmogiškai pradėdama Dievo Sūnų savo įsčiose: „Dievo Motina ją vadiname ne dėl to, kad Dievo Žodis savo prigimtį ar dievystę būtų ėmęs iš šventosios Mergelės, bet todėl, kad iš jos gavo protinga siela apdovanotą šventąjį kūną, su kuriuo hipostaziškai susivienijęs Dievo Žodis pripažįstamas gimęs pagal kūną.“ (KBK 466)

Jėzus, Dievo Sūnus, gimė iš Marijos. Būtent iš šios didingos ir išskirtinės prerogatyvos Mergelė kildina visus jai priskiriamus garbės titulus. „Marija, Adomo duktė, sutikdama su Dievo žodžiu, tapo Jėzaus Motina ir visa širdimi, jokios nuodėmės nekliudoma, priimdama Dievo išganomąją valią, visiškai pasišventė kaip Viešpaties tarnaitė savo Sūnaus asmeniui ir darbui, nuo jo priklausydama ir su juo veikdama, visagalio Dievo malone tarnaudama atpirkimo slėpiniui. (…) Ji, kaip sako šv. Ireniejus, „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“. Todėl nemažai senųjų Tėvų savo pamoksluose linkę kartu su juo teigti: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“, ir, lygindami su Ieva, Mariją vadina „gyvųjų motina“ bei dažnai tvirtina: „Mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“(Lumen gentium, 56).

Nuo 1968 m. sausio 1 d. Katalikų Bažnyčia taip pat švenčia Pasaulinę taikos dieną. Šios dienos tikslas – skirti Naujųjų metų dieną apmąstymams ir maldai už taiką. Popiežius siunčia žinią tautų vadovams ir visiems geros valios žmonėms, kviesdamas juos susitelkti į taikos temą. „Ugdymas, darbas, dialogas tarp kartų – priemonės ilgalaikei taikai kurti“ – taip pavadinta šių metų popiežiaus Pranciškaus žinia 55-osios Pasaulinės taikos dienos proga.

 

Parengta pagal užsienio interneto šaltinius.