Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Marija ir Aloyzas Beltramės Kvatrokiai – pirmieji istorijoje palaimintieji sutuoktiniai

Palaimintieji Aloyzas ir Marija Beltramės Kvatrokiai. Zenit.org nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš maldynėlio „Magnificat“ 2021 m. lapkričio mėn. (10) nr.

Pirmoji sutuoktinių pora, paskelbta palaimintaisiais dėl savo šeimyninio gyvenimo, yra italai Marija ir Aloyzas Beltramės Kvatrokiai (Maria e Luigi Beltrame Quattrocchi). Šiai porai altorių garbė suteikta už tai, kad šeimos gyvenimo vertybes jie išgyveno herojiškai ir iki galo: rizikuodami savo gyvybe ir laime stojo už negimusio kūdikio gyvybę, aktyviai dalyvavo Bažnyčios gyvenime, pasižymėjo gailestingumo darbų gausa, sąžiningai vykdė savo pilietines ir darbo pareigas.

Aloyzo ir Marijos jaunystė ir profesinė veikla

Aloyzas gimė 1880 m. sausio 12 d. Sicilijoje, vidutiniškai pasiturinčioje šeimoje. Turėjo dar du brolius ir seserį. Reikšmingas Aloyzo vaikystės posūkis – bevaikiai dėdė ir teta paprašė jo tėvų leisti jį auginti. Taip Aloyzas nuo 9 metų augo dėdės šeimoje ir dėl to prie kraujo tėvų Beltramių pavardės prijungė jį užauginusių dėdės ir tetos Kvatrokių pavardę.

1890 m. Aloyzas jau su dėdės šeima persikėlė į Romą, kur puikiais pažymiais baigė Umberto I licėjų. Paskui įstojo į vieno geriausių Romos universitetų La Sapienza Teisės fakultetą ir jį baigė 1902 m., apgindamas darbą tema „Faktų klaida baudžiamojoje teisėje“. Įgijo advokato licenciją ir pradėjo karjerą: jau 1909 m. buvo paskirtas eiti valstybės mokesčių teisininko pavaduotojo pareigas; 1921 m. tapo valstybės iždo generaliniu sekretoriumi.

Palaimintieji Marija ir Aloyzas Beltramės Kvatrokiai, 1905 m. Wikipedia.org / Aleteia.org nuotrauka

1946 m., išeidamas į pensiją, gavo generalinio valstybės advokato pavaduotojo garbės titulą. Taip pat darbavosi įvairiose ministerijose, teikė konsultacines paslaugas keliems bankams, įskaitant Italijos centrinį banką, valstybinėms institucijoms. Beje, XX a. pradžioje kylant fašizmo bangai, Aloyzas atsisakė prisijungti prie šio judėjimo, nepaisydamas galimų to pasekmių karjerai.

Aloyzą pažinojusių žmonių teigimu, jis buvo malonus, išsilavinęs, tvirtas, teisingas žmogus. Rodos, ankstyvoje jaunystėje nebuvo uoliai praktikuojantis katalikas – tiesiog teisingas, geras, padorus vyras. Vis dėlto tolesnių gyvenimo įvykių vedamas, Aloyzas tapo giliai tikinčiu ir atsidavusiu Bažnyčios nariu; tam įtakos turėjo ir stiprus dvasinis žmonos Marijos gyvenimas.

Marija Korsini (Maria Corsini) gimė kilmingoje šeimoje Florencijoje 1884 m. birželio 24 d. Jos tėvas buvo karininkas, tad dėl jo pareigų šeima keitė gyvenamąją vietą bent keletą kartų, kol galiausiai 1893 m. apsistojo Romoje. Marija gavo gerą vidurinį, ypač kultūrinį, išsilavinimą, labai mėgo muziką. Vėliau baigė verslo mokyklą moterims, tačiau buvo ypatingai gabi literatūrai, ją traukė švietimo sritis.

Baigusi studijas iškart gavo dėstytojos pareigas, tačiau, atrodo, neilgam – atsidavė šeimos ir visuomeniniam gyvenimui. Per visą gyvenimą Marija rašė straipsnius ir knygas auklėjimo, ugdymo ir šeimos gyvenimo temomis. Paskutinę knygą apie šeimyninį gyvenimą išleido būdama 71 metų. Buvo ugningo, energingo charakterio, visuomet siekė to, „kas tobuliausia“.

Pal. Marija Beltramė Kvatroki su vaikais. Wikipedia.org nuotrauka

Susitikimas ir šeimos gyvenimas

Marija ir Aloyzas susitiko 1901 m. Romoje, svečiuose pas bendrus bičiulius. Draugystės ir sužadėtuvių laikotarpio laiškai liudija karštą ir nuoširdžią jaunuolių tarpusavio meilę – ji tokia išliks ir visą gyvenimą. Marija ir Aloyzas susižadėjo 1905 m. kovo mėnesį; susituokė tų pačių metų lapkričio 25 d. Didžiojoje Švč. Mergelės Marijos (Snieginės) bazilikoje Romoje.

Jau po Aloyzo mirties Marija rašė: „Mums viskas buvo bendra, [..] bendri siekiai ir tikslai, abipusės pagarbos ir didžiulės meilės persmelktas gyvenimas. Kiekviena pokalbio, abipusio dėmesio, artumo akimirka turėdavo naujumo atspalvį. Per šį beveik pusę amžiaus trukusį bendrą gyvenimą, sakau tai Dievo akivaizdoje, nepatyrėme nė akimirkos nuobodulio, persisotinimo ar nuovargio.“

Neilgai trukus po vedybų gimė vaikai: 1906 m. – sūnus Filipas (Filippo), 1908 m. – dukra Stefanija (Stefania), 1909 m. – sūnus Cezaris (Cesare). Didžiausio išbandymo šeima sulaukė sulig paskutiniuoju vaiku. Ketvirtą nėštumo mėnesį gydytojai pareiškė, jog motinos ir vaiko būklė kritinė – gimdymo atveju jų išgyvenimo tikimybė 5 proc. Tam, kad būtų išgelbėta bent motinos gyvybė, primygtinai rekomenduotas abortas. Marijai ir Aloyzui ryžtingai to atsisakius, teko keli ypač sunkūs laukimo mėnesiai. Galiausiai 1914 m. balandį gimė dukra Enriketa (Enrichetta) – visų laimei, išgyveno ir ji, ir motina.

Vėliau trys poros vaikai pasirinko Dievui pašvęsto gyvenimo kelią. Vyriausiasis sūnus tapo dieceziniu kunigu, vyresnioji dukra – vienuole benediktine, jaunesnysis sūnus – kunigu ir vienuoliu trapistu. Jauniausioji dukra Enrichetta tapo pašvęstąja pasauliete, rūpinosi savo tėvais iki jų gyvenimo pabaigos ir pagelbėjo vyresniajam broliui kunigui jo veikloje, o šiuo metu Bažnyčios jau yra gerbiama Dievo tarnaitės titulu.

Dievo tarnaitė Enrichetta Beltrame Quattrocchi. „Vatican News“ nuotrauka

Beltramių Kvatrokių šeima mėgo sportuoti, mielai leisdavo atostogas prie jūros ar kalnuose. Liudininkų teigimu, jų namai būdavo ypač triukšmingi per bendrus pietus ar vakarienę, sklidini palaimingos atmosferos. Jų durys visuomet buvo atviros ne tik draugams, bet ir visiems, kam to reikėjo – vargšams, elgetoms, pabėgėliams. Antrojo pasaulinio karo metu Marijos ir Aloyzo namuose prieglobstį ir išsigelbėjimą rado iki 150 žydų.

Aktyvios visuomeninės veiklos šaltinis

Atskiro dėmesio nusipelno ypatingai aktyvus visuomeninis šios šeimos gyvenimas. Aloyzas buvo vienas iš skautų judėjimo pradininkų Italijoje, vėliau keliolika metų jam vadovavo, kartu su šeima įsteigė skautų grupę jaunuoliams iš nepasiturinčių Romos kvartalų. Aktyviai jungėsi į Katalikų akcijos (Katalikų veikimo) vyrų judėjimą, prisidėjo prie Politinių studijų centro veiklos, grupių „Krikščioniškasis atgimimas“ ir „Šeimos frontas“. Savo ruožtu Marija dalyvavo moteriškoje Katalikų akcijos atšakoje, „Krikščioniškajame atgimime“, Italijos katalikių moterų asociacijoje, buvo „Šeimos fronto“ Romos padalinio viceprezidentė, padėjo įsteigti Švč. Jėzaus Širdies universitetą, dirbo katechetinį darbą. Nuolat prisidėdavo prie labdaringų veiklų, su vaikais lankydavo kaimynystės vargšus. Karų metu darbavosi Raudonojo Kryžiaus gailestingąja seserimi.

Abu sutuoktiniai taip pat dalyvavo UNITALSI asociacijos, padedančios ligoniams ir neįgaliesiems piligriminėse kelionėse, ypač į Lurdą, veikloje. Aloyzas pasitarnaudavo nešdamas ligonius gultuose, o Marija – kaip slaugė. Be kita ko, Aloyzas ir Marija buvo vieni pirmųjų, organizavusių sužadėtinių pasiruošimo santuokai kursus; tuo metu tai buvo visiška naujovė, kurios Bažnyčia dar nereikalavo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Skaitant tokį įspūdingą veiklų sąrašą, kyla klausimas – iš kur šie žmonės sėmėsi tiek energijos? Neabejotinas gyvenimo jėgų šaltinis Beltramių Kvatrokių šeimai buvo tikėjimas, sakramentai ir dalyvavimas Bažnyčios gyvenime. Marija ir Aloyzas kas rytą eidavo į šv. Mišias (Marija prisimena, kad Aloyzas, išėjęs po jų, tardavo „Labas rytas!“, lyg diena iš tiesų būtų tik tuomet prasidėjusi), vakarais su šeima melsdavosi rožinį, kas mėnesį dalyvaudavo mažosiose dienos rekolekcijose. Šeima puoselėjo ypatingą pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai ir atnaujindavo jai atliktą pasiaukojimą kiekviena svarbesne gyvenimo proga. Abu sutuoktiniai taip pat buvo pranciškonai tretininkai.

Aloyzas iškeliavo pas Viešpatį 1951 m. lapkričio 9 d., ištiktas širdies infarkto. Marija jį pragyveno 14 metų ir mirė 1965 m. rugpjūčio 26 d.

Popiežius Jonas Paulius II, minėdamas apaštalinio paraginimo Familiaris Consortio dvidešimtmetį, 2001 m. beatifikavo šią porą. Ceremonijoje dalyvavo trys tuo metu likę gyvi Aloyzo ir Marijos vaikai, iš jų du kunigai koncelebravo beatifikacijos šv. Mišias kartu su popiežiumi.