Marijos žinia Fatimoje – itin aktuali ir šiandien

Apsireiškimai Fatimoje turbūt yra labiausiai politiniai – Marija čia kalba apie tai, kokia yra pasaulio būklė ir kas jo laukia, jei žmonija negrįš prie Dievo. Jei reikėtų įvardinti raktažodžius, apibrėžiančius Fatimos apsireiškimus, jie būtų šie: trys paslaptys, naujas karas, Rusija, popiežius, Nekaltoji Širdis.

Rusijai užpuolus Ukrainą ir netikėtai prasidėjus karui Europos žemyne, Marijos apsireiškimai Fatimoje vėl tapo aktualūs, ypač kai kovo 25 d., švenčiant Viešpaties Apreiškimo iškilmę, Apaštalo Petro bazilikoje Vatikane, pasibaigus Atgailos pamaldoms, popiežius Pranciškus paaukojo Rusiją ir Ukrainą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Šiuo veiksmu jis ne tik išpildė Ukrainos lotynų apeigų katalikų vyskupų prašymus, bet kartu ir atliepė į pačios Dievo Motinos troškimą, išreikštą dar 1917 m.

Viltis karo metu

1914 metais kilęs Didysis karas (taip amžininkai vadino Pirmąjį pasaulinį karą), atrodė, bus smagus kelių mėnesių nuotykis, kuomet kelios imperijos perbraižys valstybių sienas ir Kalėdoms vėl bus taika. Deja, šis nuotykis virto į beprasmiškas skerdynes, kurios savo mastu pralenkė visus iki tol vykusius karus. Po šio ketverių metų košmaro griuvo senoji pasaulio tvarka, gimė naujos valstybės.

1917 m. gegužės 13 d., Fatimos Cova da Iria laukuose trys vietiniai vaikai – dešimtmetė Liucija dos Santos, jos devynmetis pusbrolis Pranciškus Marto ir jo septynerių metų sesuo Jacinta – tarsi gyveno toli nuo karo beprotybės ir buvo užsiėmę savomis mintimis, kai plykstelėjus žaibui jie išvydo įstabaus grožio Mergelę, spindinčią labiau nei saulė. Pirmieji viešnios žodžiai buvo drąsinantys: „Nebijokite, aš jums nieko blogo nepadarysiu.“

Vėliau, užmezgusi pokalbį, viešnia prašė ateiti į šią vietą šešis mėnesius iš eilės, būtent 13 dieną. Pirmasis Marijos ir vaikų susitikimas baigėsi Jos užduotimi: „Ar jūs sutiktumėte pasiaukoti Dievui ir ar noriai priimtumėte kentėjimus, kuriuos Jis jums siųstų, kad atsilygintumėte už tokią gausybę nuodėmių, kuriomis Jis įžeidžiamas, ir paprašytumėte nusidėjėlių atsivertimo?“ Vaikai noriai sutiko su, mums atrodytų, nevaikiška užduotimi. Tad pagrindinė Fatimos, kaip ir kitų apsireiškimų, žinia yra ta pati: tai motiniškas perspėjimas dėl išklydimo iš Evangelijos kelio ir kvietimas melstis bei atgailauti už tuos, kurie gyvena nuodėmės tamsoje.

Žadėti kentėjimai atėjo netrukus, nes, vaikams tą patį vakarą papasakojus apie regėjimus, prasidėjo jų persekiojimas. Iš vienos pusės – pykstantys tėvai, klebonas, kalbantis apie velnią, pašaipūs kaimynai, ateistinės valdžios atstovai, grasinantys išvirti vaikus aliejuje; iš kitos – augantis susidomėjimas, maldų ir pagalbos prašymai bei regėtojų laikymas kone šventaisiais. Tačiau visa tai vaikai ištvėrė stebėtinai ramiai, jų vienintelis troškimas buvo vėl išvysti gražiąją Ponią ir su Ja pasikalbėti.

Beje, vaikai jau buvo ruošiami Dievo Motinos apsireiškimams, nes 1916 m. jiems tris kartus pasirodė angelas, pavadinęs save Taikos Angelu, jis kvietė vaikus melstis bei atgailauti.

Birželio 13 d.: Motinos Širdis

Antrame susitikime Marija vaikams parodė savo Širdį: „Priešais dešinįjį Dievo Motinos delną atsirado Širdis, apsupta erškėčių, kurie atrodė lyg perdūrę ją. Mes supratome, kad tai buvo žmonijos nuodėmių sužeista Nekaltoji Marijos Širdis, kuri nori atgailos.“ Tad kitas svarbus Fatimos akcentas – Nekaltosios Marijos Širdies kultas, kuris iki tol nebuvo paplitęs Bažnyčioje. Kitais kartais Marija pasakys, kad pats Dievas nori įsteigti šį kultą ir jis bus vaistas nuodėmėse skęstančiai žmonijai.

Liepos 13 d.: trys paslaptys ir Rusija

Savo prasme svarbiausias buvo liepos 13 d. susitikimas, nes čia Marija apreiškė tris paslaptis. Paprašiusi kasdien kalbėti rožinį, kad baigtųsi karas, Marija vaikams parodė pragaro viziją, kuri siaubingai juos išgąsdino. Dievo Motina paaiškino: „Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika.“

Tuomet Marija atskleidė antrąją paslaptį, kuri kalbėjo apie naują karą bei būtinybę melstis už Rusiją: „Karas artėja pabaigos link, tačiau, jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis, karas. Kai pamatysite vieną naktį, nušviestą nežinomos šviesos, žinokite, kad tai didelis ženklas, duodamas jums Dievo, jog Jis dabar baus pasaulį už jo nusikaltimus karu, badu ir Bažnyčios bei Šventojo Tėvo persekiojimu.

Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet ji išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos.

Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis. Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys.“

Kodėl Rusija? Kodėl Dievo Motina paminėjo šią šalį, kuri tuo metu buvo vadinama „Marijos namais“ dėl čia esančių daugybės šventovių, skirtų Dievo Motinos garbei? Tais pačiais 1917 m. įvykęs bolševikų perversmas Rusijoje neatpažįstamai pakeitė šią ilgas krikščioniškas tradicijas turėjusią šalį. Rusija tapo pirma valstybe pasaulyje, kurioje viešpataujančia ideologija tapo karingasis ateizmas, siekiantis ne tik sunaikinti religiją, bet ir perkeisti nusistovėjusią krikščionišką visuomenės santvarką. Su bolševikinės Rusijos klaidomis teko susidurti ir mūsų tautai.

Pirmąją ir antrąją paslaptis Liucija atskleidė 1941 m. rugpjūtį, trečiosios pradžią – gruodį. Likusi trečiosios paslapties dalis Liucijos užrašyta 1944 m. sausio 1–9 d. ir 1957 m. perduota popiežiui Pijui XII. Ji turėjo būti paskelbta ne vėliau kaip 1960 metais.

Paslaptis atskleista 2000 m. Jono Pauliaus II valia. Joje kalbama apie būsimus persekiojimus, popiežiaus ir kitų kankinystę bei kviečiama grįžti prie Dievo:

„Po tų dviejų dalių, kurias jau paaiškinau, Dievo Motinos kairėje ir kiek aukštėliau pamatėme Angelą su liepsnojančiu kalaviju kairėje rankoje; kalavijas kibirkščiavo, skleidė liepsnas, kurios, atrodė, uždegs pasaulį. Tačiau liepsnos užgesdavo susilietusios su spindesiu, sklidusiu į jį iš Dievo Motinos dešiniosios rankos. Dešine ranka rodydamas į žemę Angelas garsiai šaukė: ‚Atgaila, atgaila, atgaila!‘

Neapsakomoje šviesoje, kuri yra Dievas, regėjome: „Panašiai kaip veidrodyje, kai pro jį eina žmonės“, baltai apsirengęs vyskupas, „turėjome nuojautą, jog tai buvo Šventasis Tėvas“. Kiti vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės ėjo į statų kalną, ant kurio buvo kryžius iš netašytų rąstų, tarsi iš kamščiamedžio su žieve; prieš pasiekdamas tą vietą Šventasis Tėvas perėjo per didelį pusiau sugriautą miestą, pusiau drebėdamas, klumpančiu žingsniu, slegiamas skausmo ir liūdesio, jis meldėsi už pakeliui sutiktų lavonų sielas; pasiekęs kalno viršūnę, jis suklupo didžiojo Kryžiaus papėdėje ir buvo užmuštas kareivių, šaudžiusių kulkomis ir strėlėmis; taip pat ten vienas po kito mirė kiti vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės, įvairūs pasauliečiai, skirtingų klasių ir visuomeninės padėties vyrai ir moterys. Iš abiejų kryžmos pusių buvo du Angelai, abu rankose turėjo krištolinius indus, į kuriuos rinko kankinių kraują ir laistė artėjančias prie Dievo sielas.“

Šioji trečioji paslaptis buvo tapusi spėlionių ir konspiracijos teorijų šaltiniu. Beje, kai kurie ultratradicionalistai ir dabar tiki, kad Vatikanas slepia tikrąjį paslapties tekstą, nes jis kalba apie Bažnyčios apostazę. Popiežius Jonas Paulius II šią paslaptį susiejo su patirtu pasikėsinimu į jį, beje, irgi gegužės 13 d., 1981 metais.

Rugpjūčio 19 d. ir rugsėjo 13 d.: prašymas melstis

Kadangi augo visuomenės susidomėjimas tiek apsireiškimais, tiek regėtojais, valdžios atstovas juos suėmė ir gąsdinimais reikalavo prisipažinti melavus. Nepavykus to pasiekti, vaikai buvo paleisti. Dėl šio įvykio Marijos apsireiškimas įvyko ne rugpjūčio 13, bet 19 d. Ir šį, ir kitą mėnesį Dievo Motina prašė visų melstis už nusidėjėlių atsivertimą bei žadėjo didelį stebuklą spalio 13 d.

Spalio 13 d.: šokinėjanti saulė

Tądien Cova de iria lauke susirinko arti 100 000 žmonių minia, tarp jų ir valdžios, kariuomenės ir žiniasklaidos atstovai. Pylė kaip iš kibiro. Apsireiškimo metu regėtoja Liucija sušuko miniai, kad ši žvelgtų į saulę. Lietus staiga nustojo lyti, prasiskyrė debesys ir pasirodė saulė. Tačiau jos šviesa buvo sidabrinė, lyg mėnulio – nuotraukose matosi, kad žmonės į ją žiūri neprisidengę akių.

Saulė ėmė nepaprastu greičiu suktis, sudarydama lyg ugnies ratą. Ji skleidė geltonus, žalius, raudonus, mėlynus spindulius. Saulė sustojo, bet netrukus vėl ėmė suktis. Staiga visiems pasirodė, kad saulė pradėjo svyruodama kristi ant jų. Tūkstantinė minia išsigandusi sušuko. Saulė skleidė nepaprastą karštį, nuo kurio tuojau išdžiūvo žmonių rūbai. Visi šaukė: „Stebuklas, stebuklas! Aš tikiu Dievą! Sveika, Marija! Dieve, pasigailėk mūsų!“ Žmonės puolė ant kelių į purvą ir kaštai meldėsi. Reginys truko apie 10 minučių. Taip Marija išpildė savo pažadą ir prasidėjo Fatimos šventovės istorija.

Pranciškus ir Jacinta netrukus tapo ispaniškojo gripo aukomis. Jie paskelbti šventaisiais 2017 metais. Liucija, vienintelė likusi regėtoja, tapo vienuole ir Fatimos žinios skleidėja. Ji užmigo Viešpatyje sulaukusi beveik 98 metų, 2005 m. 2008 m. pradėta jos beatifikacijos byla.

Meilės pergalė

Fatimos žinia ir Marijos prašymas reiškia, jog Dievas žmonijos istorijoje veikia ne kaip pasyvus žiūrovas, stebintis tautų nuopuolius ir pakilimus. Jis skatina žmones rinktis taikos, o ne susinaikinimo kelią, kurti geresnį pasaulį, o ne statyti Babelio bokštus. Būdama Jėzaus mokinių Motina, Bažnyčios Motina, Mergelė Marija ir toliau vykdo savo misiją – užtarti, tarpininkauti bei padėti.

Fatimos apsireiškimų svarbiausia žinia yra ne paslaptys, antgamtiniai ženklai, kurie visada traukia, bet žinia, jog kiekvienas galime nulemti pasaulio ateitį. Jeigu renkamės meilės, tiesos, gailestingumo kelią, mes padedame triumfuoti gėriui.

„Dievui atsivėrusi, žvelgimo į Dievą dėka tyra tapusi širdis yra stipresnė už bet kuriuos šautuvus ir ginklus. Marijos „fiat“, jos širdies žodis, pakeitė pasaulio istoriją, nes įleido į šį pasaulį Gelbėtoją – nes šio „taip“ erdvėje Dievas galėjo pasidaryti žmogumi ir dabar toks lieka amžinai.

Blogis pasaulyje galingas, tą nuolatos matome bei patiriame; jis galingas, nes mūsų laisvė vis leidžiasi nustumiama nuo Dievo. Tačiau nuo tada, kai pats Dievas turi žmogišką širdį ir dėl to mūsų laisvė pasisuko gėrio, Dievo, link, laisvei rinktis blogį paskutinis žodis nebepriklauso. Nuo tada galioja: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį” (Jn 16, 33). Šiuo pažadu kliautis mus kviečia Fatimos žinia.“ (kard. Josephas Ratzingeris)