Mariupolio dramos teatras, virtęs bendrabučiu tūkstančiams. Kaip čia virė gyvenimas iki subombardavimo?

J. Zabogonskaja tapo šio gigantiško bendrabučio, šios Nojaus arkos seniūne, atsakinga už tai, kur kam kokią vietą skirti, kur ir kaip ruošti maistą, kur gauti produktų, medikamentų, vandens, malkų, šviesos, kaip paskirstyti darbus, kaip užtikrinti tvarką ir saugumą. Tai didžiulis organizacinis darbas pastate, kuris visai nepritaikytas žmonėms gyventi nuolat, juolab bombarduojamame mieste, kuriame nebeliko nieko: nei maisto, nei vandens, nei elektros, nei šilumos.

Šiuo metu Jevgenija ir Sergejus po evakuacijos gyvena Čekijoje. Abu dirba gamykloje. Savo istoriją apie verdantį gyvenimą ir tykančią mirtį karo metu Mariupolio dramos teatre juodu papasakojo rusų rašytojai, politikos apžvalgininkei, ilgametei radijo stoties „Maskvos aidas“ (Echo Moskvy) vedėjai JULIJAI LATYNINAI jos televizijos kanale jutube. Svarbu tai, kad pasiklausius šio pokalbio galima susidaryti įspūdį, kodėl teatre glaudėsi šitiek daug žmonių, kaip buvo organizuojama jų buitis ir kokį santykį su tikrove turi rusų propagandos pranešimai, esą Mariupolio dramos teatre buvo įsikūrusi „Azovo“ pulko bazė, esą Rusija nenumetė ant šio pastato bombos, esą tai patys azoviečiai susisprogdino.

Skaitykite J. Latyninos interviu su Jevgenija ir Sergejumi Zabogonskais ištraukas.

Kur jūs buvote, kai prasidėjo karas?

Mariupolyje.

Kada nutarėte persikelti į slėptuvę nuo bombų, esančią teatre?

Jevgenija: Pačią pirmą dieną, kartu su dukra, jai aštuoneri. Pamaniau, kad namuose, mūsų penkiaaukščiame, likti nesaugu. Kad teatre bus saugiau – žinojau, kokie ten rūsiai, statiniai, kad teatras daug atlaikys.

Sergejus: Aš prisijungiau vėliau. Ateidavau į teatrą dienomis, bet nakvodavau namie. Tačiau po kelių dienų ir aš persikrausčiau į teatrą.

Jevgenija: Teatre yra gilus patikimas rūsys. Kadangi čia dirbome seniai, žinojome visų patalpų technines charakteristikas, kad čia bus gana patikima ir saugu. Taip ir išėjo, kad po kovo 16-osios, kai nukrito bomba, slėptuvė liko nepaliesta, nė trūkio ant sienų. Tai teatro rūsio patalpa, kurios dalį kažkada išsipirko restoranas. Dešimtajame dešimtmetyje tai buvo Michailo Poživanovo teatro restoranas, o kai jis persikėlė į Kyjivą, patalpos buvo perparduotos kitam restoranui.

Vėliau šeimininkai restoraną uždarė, viską iš ten išsivežė, vos ne iki sienų plytelės. Nebuvo nei kanalizacijos, nei elektros, nei vandens. Liko tiesiog tuščia patalpa plikomis betoninėmis sienomis. Teatrui ji nebepriklausė. Pastaraisiais metais mėginta ją susigrąžinti, sutvarkyti, įrengti komunikacijas ir pritaikyti slėptuvei nuo bombų. Bet buvo prarasta daug svarbių dokumentų. Kol teatras bandė patalpą susigrąžinti ir atkurti dokumentus, mūsų elektros cechas čia įrengė laikiną apšvietimą, maitinamą akumuliatorių. Kai Mariupolyje buvo atjungta elektra, kurį laiką mūsų slėptuvėje dar veikė apšvietimas. Paskui akumuliatoriai išsikrovė, ir viskas. Nei vandentiekis, nei kanalizacija čia nebuvo įrengti.

Kiek iš pradžių, pirmosiomis karo dienomis, čia glaudėsi žmonių?

Nedaug. Apie šešiasdešimt.

Viename interviu esate sakiusi, kad iš viso teatre buvo apsistoję apie 1800 žmonių. 

Taip, daugmaž tiek bendrai per tris savaites. Vienu metu maksimaliai jų buvo 1200–1300, kai su virėju ėjome ir žiūrėjome, kokiam skaičiui žmonių reikia paruošti pietus, kad neliktų nepavalgiusiųjų. Galbūt dar buvo viršaus kokių 600, gal daugiau. Negaliu pasakyti. Nebuvo laiko vaikštinėti po teatrą ir visus tikrinti. Man pateikdavo ataskaitas, kas ir kur pas mus dedasi. Pavyzdžiui, atvyksta į teatrą žmonių, turinčių negalią, mane kviečia ir sako: reikia apgyvendinti. Tokių sudėtingų asmenų – neįgaliųjų, prikaustytų prie lovos, sergančiųjų specifinėmis ligomis, mamų su kūdikiais – apgyvendinimu rūpinausi būtent aš.

O šiaip žmonės buvo įkurdinami ten, kur buvo laisvos vietos.

Nei esate teatro vyriausioji režisierė, nei generalinė direktorė – esate apšvietimo dailininkė. Kaip nutiko, kad tapote šio gigantiško bendrabučio vadove?

Jeigu sąžiningai, man buvo šokas. Aš to nesiekiau. 

Kai į teatrą atėjau su vaiku, čia dirbo ugniagesių ir apsaugininkų pamainos. Kas parą jų brigados keitėsi. Man atrodo, buvo vienas saugos darbuotojas ir du ugniagesiai. Šie žmonės nežinojo visų patalpų – išmanė tik savo darbą. Ir kai į teatrą kaip slėptuvę pradėjo plūsti žmonės, jie netgi negalėjo jiems papasakoti, kur, kas ir kaip čia yra, iš kur ką paimti.

Tiesiog pradėjau pati teikti pagalbą, padėjau žmonėms apsistoti. Taip viskas prasidėjo. Aš pati ilgą laiką gyvenau savo elektros ceche, pirmame aukšte šalia grimerinių. Toje pačioje patalpoje, kurioje buvome su Sergejumi, kai sprogo bomba. Kai žmonių ėmė daugėti, persikėliau pas juos į slėptuvę, kad būtų paprasčiau bendrauti. Ėmėme tvarkyti šią patalpą, čia buvo saugomos senos dekoracijos, sena scenos medinė danga – beje, ji mums labai pravertė, gaminome iš jos grindų paklotus, kad žmonės turėtų kur atsisėsti, atsigulti. Ant paklotų vietoj čiužinių tiesėme uždangas, užuolaidas. Rinkome sniegą, lietaus vandenį.

Mūsų vyriausiasis inžinierius gyveno netoli teatro. Kai dingo elektra, jis atvažiuodavo, mes duodavom jam šaldytų produktų, jis vykdavo atgal namo ir, kadangi turėjo krosnis, virdavo didžiulį puodą sriubos, tada veždavo mums. Maitinome vaikus, senjorus. Bet taip buvo, kol mūsų buvo nedaug, 60 asmenų. Taip pat jis atveždavo termosus su karštu vandeniu, kad žmonės sau galėtų pasidaryti karštos arbatos ar greitsriubės užsiplikyti. Ir štai vieną gražią dieną, kai jis mums paliko termosą, aš nubėgau namo užkaisti vandens, o Sergejus tuo metu išėjo duonos. Bėgiojome kiekvienas su savo reikalais.

Grįžtu atgal nešina karštu vandeniu, o žmonės man ir sako: sveikiname. Klausiu: su kuo? Sako, buvo atvykusi policija, tave paskyrė komendante. Palaukite, sakau. Kam, kodėl? Na kaip, jie klausė, kas čia viską žino, kas čia pas jus vyriausiasis. Tai mes visi pasakėme, kad tu. Sakau: kodėl jūs taip pasakėte? Aš juk toks pats žmogus, kaip ir jūs. Lygiai toks pats. Ne, sako, tu ne toks. Mes pasakėme, kad tu mūsų vyriausioji. Taip ir išėjo. Aišku, man buvo didžiulis šokas. Niekada tokio darbo nesu dirbusi. Net neįsivaizdavau, kaip tai daryti. Iš pradžių mane apėmė panika. Paskui susikaupiau, susirikiavau mintis ir bandžiau spręsti problemas.

O kaip ir kodėl į teatrą žmonės pradėjo plūsti šimtais? 

Tai nutiko, kai miesto valdžia pirmą kartą paskelbė, kad nuo teatro pastato pajudės Raudonojo Kryžiaus evakuacijos kolonos. Čia susibūrė minios žmonių: kažkas atėjo pėsčiomis, kažkas atvyko automobiliu, ir visi laukė, kad tuoj atvažiuos autobusai ir prasidės evakuacija, visi išvyks. Žmonių buvo jūra – pilna aikštė šalia teatro ir aplink. Tada atvyko miesto atstovas, pulkininkas, ir paskelbė, kad evakuacijos nebus. Kad vyksta apšaudymas, ir niekas kolonų rizikuodamas žmonių gyvybėmis nepaleis. 

Evakuacija nusikėlė, ir tie, kurie buvo atvykę savo transportu, išvažiavo, o tolimų rajonų gyventojai iš karto plūstelėjo pas mus. Žinoma, buvo išsigandę, įniršę, kad viltis išvykti žlugo. Ėmė kur papuolė kurtis. Susivokę, kad kažkur reikia atsisėsti, atsigulti, pradėjo salėje laužyti kėdes. O kėdės pagamintos taip, kad sutvirtintos viena su kita, kad išimti galima tik visą eilę kėdžių. Bet žmonės, to nesuvokdami, puolė plėšti kėdes iš grindų jėga, laužyti viską. Aš jiems šaukiu: nedarykite to, tuoj atsinešiu įrankius, mes atsargiai išsuksime kėdes ir išnešime į fojė. 

Kažkas klausėsi ir laukė, kol iš techninio cecho atsinešiu instrumentus, kažkas man padėjo išsukti kėdes, o kažkas nieko neklausė ir toliau laužė tuos ąžuolinius kėdžių karkasus. Mane apėmė šokas: Dieve mano, galvoju, tai juk tokius beprotiškus pinigus kainavo – ir kėdės, ir visa salė. Beveik dvidešimt metų išdirbau šiame teatre, man visa tai buvo labai brangu, todėl stebėti tokį sąmyšį buvo labai sunku. Stengėmės žmones kaip nors apraminti, bet jiems reikėjo čia, dabar ir tik jiems patiems. Subūriau vyrus, kartu nuėjome į baldų cechą ir pradėjome iš ten nešti taburetes, kėdes, sofutes, viską, ant ko buvo galima atsisėsti, atsigulti. Tai buvo baldai iš spektaklių, dekoracijos. Atgabenome ir išdalinome moterims, vaikams, senjorams.

Vyrus paraginau ieškoti vietų, kur dar būtų galima žmones paguldyti. Pradėjome gaminti medinius skydus, kažkas turėjo savo miegmaišius, kilimėlius… Žodžiu, vakarop šiaip ne taip žmones įkurdinome. Tačiau visi vis tiek buvo labai pikti. Kitą dieną pradėjo plėšti aplinkines parduotuves, temptis sau maisto, slapstyti jį sau, atsiprašant, po subine. Paskui ėmė dingti daiktai, kilo visokios psichozės, visko neišpasakosi…

Kai žmonių smarkiai padaugėjo ir nebesusitvarkėme ruošti maistą puodais, policija mums atvežė lauko virtuvę. Paprašėme ir per porą valandų atvežė. Mūsų virėjas buvo toks laimingas, lyg jam būtų padovanoję „Michelin“ žvaigždutę.

Jūs tapote šio milžiniško įsiutusių, sutrikusių žmonių bendrabučio komendante mieste, kuriame baigėsi viskas: vanduo, maistas, sustojo gamyba. Apžvelkime iš eilės, kokių veiksmų ėmėtės. Iš pradžių turėjote žmones kažkur apgyvendinti. Pagal kokius principus tai darėte? Nes, kaip suprantu, visi į slėptuvę netilpo.

Slėptuvėje mes stengėmės apgyvendinti moteris ir vaikus, bet jeigu su jais tėtis, tai negi išvysi? Kokia moteris tokiu sudėtingu metu kažkur nuo savęs paleis vyrą? Todėl ten buvo ir moterų, ir vyrų, tačiau glaudėsi tik žmonės su vaikais. Kuo mažesnis vaikas, tuo patogesnes sąlygas stengėmės sukurti.

Supratau, kad patalpų, tinkamų gyventi vaikams, iš tiesų nėra daug. Pavyzdžiui, mamas su kūdikiais iki metų apgyvendinau po dvi vienoje grimerinėje. Po šešis žmones: mama, tėtis, vaikas – kiekvienoje grimerinėje. Kad mamoms būtų lengviau, kad režimas, gyvenimo ritmas būtų panašus, vaikus toje pačioje vietoje įkurdinau pagal amžių. Grimerinėse buvo prausyklos, stalai vaikui pervystyti, perrengti, vienos durys – mažiau skersvėjų. 

Buvo du vaikai, turintys specialių poreikių, sergantys cerebriniu paralyžiumi, ir jų šeimos. Tokius apgyvendinau atskirai atskiruose kambariuose.

Su senjorais irgi įvairiai. Buvo ir labai silpnos sveikatos senjorų. Kai kurie kategoriškai atsisakė eiti gyventi kitur, kalbėjo, kad jiems ramiau likti su visais. Radome jiems tokias, kaip mes vadiname, nedideles stakles – neaukštus stalus, jie tapo gultu. Buvo galima miegoti ir ant grindų, ir ant pakylos.

Ar nustatėte nesaugias vietas bombardavimo atveju?

Mes visą laiką apie tai kalbėjome. Iš karto įspėdavome, kad kategoriškai negalima apsistoti salėje ir ant scenos, taip pat antro aukšto fojė šalia vitražinių langų. Didžiulėje parketinėje salėje, kur žiemą buvo statoma eglutė. Tačiau žmonėms labai patiko čia būti, nes buvo šviesu. O kitur, kadangi užkalti langai, buvo tamsu. Nors sakėme, kad čia negalima, kad sale galima tik greitai praeiti, žmonės vis tiek apsigyvendavo. Negalėjome jų išvyti, negalėjome jiems įsakyti, tik patarti, paprašyti.

O buvo tokių, kurie reikalavo sau ypatingo dėmesio? Kurie sakė: aš noriu, pavyzdžiui, šios grimerinės?

Žinoma! Žinoma! Jūs ką… Daug tokių buvo. Patys įžūliausi buvo Raudonojo Kryžiaus darbuotojai. Labai įdomi istorija. Po visko atvykęs miesto Raudonojo Kryžiaus viršininkas sakė: kokia gėda, nėra kur akių dėti. Atėjo pas mus dvi moterys ir vienas vaikinas, su šunimis, apsivilkę Raudonojo Kryžiaus liemenėmis. Sako, atėjome jums padėti, vaikus nuraminti. Ištiesia man medikamentus. Sakau, aš ne medikė, kam jūs man juos duodate? Bet galiu, aišku, pas save pasidėti. Padavė ir nuėjo bendrauti su vaikais. Vėliau vėl priėjo ir paprašė atskiros grimerinės. Sakau, na jei jau taip reikia, įrengsime jums grimerinę.

Įrengėme jiems grimerinę, apsistojo su šunimis. Tada ėmė reikalauti, kad mes juos maitintume, viskuo aprūpintume, ir mane iš pradžių toks jų elgesys nustebino. Maitinome mes visus, bet jie, žinote, tokie: mūsų tik nepamirškite. Po to nutiko toks dalykas. Kai prasidėjo aplinkinių parduotuvių plėšimai, jie nusivilko Raudonojo Kryžiaus liemenes, paliko šunis grimerinėje, nuvyko į prekybos centrą, prisiplėšė, grįžo į teatrą, persirengė, pasiėmė šunis ir palikę grimerinę priterštą šunų – juk niekas į lauką jų nevedžiojo, sėdo pas kažką į mikroautobusą norėdami evakuotis. 

Mums buvo šokas. Jie visko iš mūsų reikalavo, tada mus metė, bet vis tiek vakarop grįžo atgal, nes automobilio, į kurį susėdo, nepraleido. O grimerinę jau išvalėme ir apgyvendinome kitus žmones. Bet jie atėjo su pretenzija, kad kaip čia taip jų vieta užimta. Sukėlė skandalą, ir aš jiems pasakiau, kad su tokiu elgesiu jie išvis nepageidaujami. Kad niekuo per šias kelias dienas mums nepadėjo, tik ištampė nervus.

Ir ką jie padarė. Apsistojo salės kampe, nors ne kartą buvo sakyta, kad čia negalima, – jie, beje, gyvi, vyko į Berdianską tą pačią dieną, kaip ir mes. Po salę bėgiojo vaikai, žaidė su mūsų eglutės žaisliukais, vienas vaikas, matyt, mestelėjo kamuoliuką ir netyčia pataikė į kažkurį iš tų Raudonojo Kryžiaus darbuotojų. Jie pradėjo grasinti, kad užsiundys vaikus šunimis, vos ne su keiksmais susipyko su tėvais, užsipuolė ir mus. 

Kai vėliau atvyko Raudonojo Kryžiaus viršininkas, mes jam viską papasakojome, bet tą akimirką tų žmonių nebuvo vietoje. Jis paprašė užsirašyti jų vardus, pavardes ir įgaliojo mane atimti iš jų liemenes, kitaip policija juos išveš. Sakau, neatiduos, bet gerai, pabandysiu.

Liemenę atidavė tik viena iš merginų. Antroji tai padarė tik dar kartą atvykus ir pareikalavus Raudonojo Kryžiaus viršininkui.

O iš kur ir kaip gaudavote maisto daugiau kaip tūkstančiui žmonių pastate, kuris visiškai nepritaikytas būti valgydinimo įstaiga?

Gauti produktų mums padėjo policija. Atveždavo šaldytų gaminių iš įvairių sandėlių, tai buvo žuvis, mėsa, kiti įvairūs produktai. Su mūsų virėju Miša visa tai nešėme į gilų šaltą rūsį, kur buvo galima maistą saugoti. Kai žmonių smarkiai padaugėjo ir nebesusitvarkėme ruošti maistą puodais, policija mums atvežė lauko virtuvę. Paprašėme ir per porą valandų atvežė. Mūsų virėjas buvo toks laimingas, lyg jam būtų padovanoję „Michelin“ žvaigždutę. 

Iš kur tas virėjas? Ar jis buvo dramos teatro virėjas?

Tai buvo vaikinas vardu Miša, armėnas. Jis irgi gyvas. Glaudėsi teatre su didele šeima: Miša, jo mama, jo sesuo, dukra, brolis su žmona. Jis pas mus atėjo pamatęs, kad patys ruošiame maistą, pasisiūlė padėti. Kai sužinojau, kad jis virėjas, sakau, Miška, tai imk į savo rankas visą maisto ruošimą. Sudaryk valgiaraštį, paskirstyk produktus, tu visa tai gerai žinai. Taip jis tapo mūsų vyriausiuoju virėju. Man regis, su šeima jis išvyko kovo 14 dieną.

Kuo kūrenotės ruošdami maistą? Buvo dujos, kirtote malkoms medžius parke?

Nė vieno medžio per tas tris savaites nenukirtome. Nė vieno suoliuko nesukapojome. Ardėme senas dekoracijas, dar buvo sulaužytų kėdžių iš salės, policija padėjo susitarti su šalia esančios čiuožyklos apsaugininkais, kad leistų naudoti medinę tvorą. Vėliau mums atvežė gana daug padėklų. Jais kūrenomės ir gaminomės maistą lauko virtuvėje. 

O elektra?

Elektros nebuvo. Vėliau policininkai mums atvežė generatorius, bet jie būdavo įjungiami tik išskirtiniais atvejais – įkrauti telefonams, žibintuvėliams. O kodėl retai? Nes buvo prastai su benzinu. Generatoriai buvo benzininiai, niekas mums neduodavo net pusės litro benzino, nes visi, turėję automobilius, tikėjosi išvažiuoti. 

Keldavausi kasdien šeštą, apeidavau teatrą, patikrindavau, ar užkurti laužai, pasikalbėdavau su apsaugininkais, kaip praėjo naktis, apeidavau aplink teatrą apžiūrėti namų būklės, o paskui apsimaudavau pirštines ir eidavau valyti tualetų. Nes visus tuos kalnus, krūvas reikėjo sutvarkyti – niekur tai nenusileisdavo.

Užduosiu nekuklų klausimą. Tie visi žmonės, kurie staiga apsistojo teatre, jie juk vaikščiojo ir su dideliu, ir mažu reikalu. Kas rūpinosi sanitarine švara?

Iš pradžių tuo rūpinausi tik aš.

Derinote komendantės pareigas su žmogaus, kuris valo tualetus? Atleiskite už tokius žodžius.

Aš dariau viską. 

Sergejus: ji tiesiog užsimaudavo pirštines ir viską traukdavo rankomis.

O kodėl, Jevgenija, jūs, būdama viršininkė, nepatikėjote šito darbo kitam?

Iš pradžių visi matė, kad tuo užsiimu aš. Pas mus organizavosi įvairios iniciatyvinės grupės, ir kai jau susibūrė moterų grupė, man jos padėjo valyti tualetus. Plovė tualetus ir palaikė švarą. Kadangi teatro kanalizacija neapskaičiuota, kad žmonės ten vaikščiotų su dideliu reikalu – ji apskaičiuota tik mažam reikalui per spektaklio pertrauką, tai visas šis mūsų reikalas užsikimšo. Ir taip nutikdavo kas rytą. 

Keldavausi kasdien šeštą, apeidavau teatrą, patikrindavau, ar užkurti laužai, pasikalbėdavau su apsaugininkais, kaip praėjo naktis, apeidavau aplink teatrą apžiūrėti namų būklės, o paskui apsimaudavau pirštines ir eidavau valyti tualetų. Nes visus tuos kalnus, krūvas reikėjo sutvarkyti – niekur tai nenusileisdavo. Kodėl aš? Nes viskas buvo daroma savanoriškai. Mes juk niekam nemokėjome atlyginimo. Ir niekieno negalėjau priversti to daryti. Taip ir išėjo, kad tam, jog viskas funkcionuotų ir mes nepaskęstume fekalijose, visa tai reikėjo išvalyti. Taip visas tris savaites.

Teatre įprastai dušų nėra. Kur tuo metu žmonės prausėsi?

Dušinės yra, skirtos aktoriams. Tačiau įsivaizduokite: lauke minus dešimt, viduje plius dešimt. Todėl niekas nesiprausė. Tik kai kurie vaikinai vakare sau pasišildydavo vandens ir eidavo į dušinę. Mažai kas tokiems žygiams buvo pasiruošęs. Nes suvokė, kad jeigu susirgs, su medikamentais – malšinančiais karštį, antibiotikais, bėda. Todėl geriau vaikščioti smirdinčiam negu sirgti.

O iš kur sėmėte vandenį, jeigu jo išvis turėjote?

Vandens turėjome. Geriamojo buteliais atveždavo policija – tokį duodavome tik vaikams. O geriamąjį vandenį, kurį vėliau reikėjo kaitinti, mums tiekdavo miestas dideliuose nerūdijančiuose bakuose, atveždavo mašinomis. Techninį vandenį sėmėme iš rezervuarų, skirtų gaisrui teatre gesinti. 200 tonų vandens. Du rezervuarai. Pasidalijome su ugniagesiais: jų brigados vandenį pumpavo iš vieno rezervuaro, o mes ėmėme iš kito.

Paskutinę savaitę pas mus netgi ateidavo vietinių gyventojų prašydami techninio vandens. 

Degtinės dramos teatre buvo?

O, kokia įdomi tema! Alkoholio per parduotuvių plėšimus mūsų tauta, žinoma, prisigrobė. Bet ir mes, ir policija iš karto pasakėme, kad teatre – sausas įstatymas. Buvo tokių, kurie neklausė. Vienas vyras, gerokai išgėręs, išsitraukė peilį ir pradėjo grasinti. Mūsų apsaugininkai jį išsivedė laukan, šiek tiek aplamdė, o kitą rytą išprašė lauk. Vėliau taip pat pasitaikė, kad žmonės traukė alkoholį, bet saugos tarnyba atimdavo ir atiduodavo man saugoti į sandėliuką. Alkoholio aš nevartoju. Sandėliukas mano uždarytas. Raktai tik pas mane. Ypač stiprų alkoholį – degtinę, konjaką – atiduodavau medicinos punktui švirkštams dezinfekuoti, juk spirito nebuvo.

O kaip pas jus buvo su vaistais?

Iš namų atsinešiau šūsnį vaistų, dar turėjau didelę vaistinėlę ceche. Po to medikamentų davė mano minėti Raudonojo Kryžiaus atstovai. Kai žmonių suplūdo daug, supratome, kad mums būtinas medicinos darbuotojas. Taip išėjo, kad tarp mūsų buvo gydytoja, dirbusi įvairiose sferose – ir neurologijoje, ir terapijoje, 30 metų darbo stažas. Vėliau daug medikamentų mums atveždavo policija. Sergejus taip pat jų lakstydavo į Raudonąjį Kryžių, pas savanorius, dažniausiai į „Caritą“. Turėjome ir insulino, ir raminamųjų, antibiotikų. Didžiausias deficitas buvo antibiotikai ir karštį malšinantys vaistai vaikams. Juk vaistinės irgi buvo išplėštos.

Iš tų žmonių, kurie kartu su jumis buvo teatre, kurie įsiminė labiausiai (iš geros ir blogos pusės)?

Daug žmonių įsiminė. Buvo labai daug gerų žmonių. Ne visi galėjo padėti fiziškai, ne visi galėjo kažkuo pasidalinti, bet daugelis tiesiog sakydavo: ačiū už tai, ką darote. Ir buvo labai malonu tai girdėti, nes mes nieko iš niekieno nereikalavome. Buvo žmonių, kurie sakė, Dieve, kaip pas jus skanu, kaip viskas nuostabu. O buvo tokių, kurie sakė, fu, kokią čia balandą duodate. Daug kam iš pradžių atrodė, kad esame savanoriai, kad privalome viską daryti, esame įsipareigoję padėti, kad mus viskuo aprūpina miestas. Bet vėliau, kai sužinodavo, kad esame tokie pat paprasti žmonės, jų požiūris į mus pasikeisdavo. 

Žmonės, su kuriais kartu dirbome, – tai nuostabi mūsų komanda. Jie juk patys atėjo padėti, niekas prievarta nevarė.

Kas vyko naktį prieš tai, kai ant dramos teatro buvo numesta bomba?

Tai buvo žiauri naktis. Naktis į kovo 16-ąją. Aš pirmą kartą per tas tris savaites pajutau siaubą ir baimę.

Teatre niekas nemiegojo. Žmonės sėdėjo tyloje prie žvakių ir meldėsi. Per tris savaites tai buvo pirmas kartas, kai buvo taip žiauriai apšaudoma. Visą naktį klaidžiojau po teatrą ir jaučiau, kaip arti griaudi sprogimai. Atrodė, kad žemė nuolat dreba. Vis mėginau kuo nors nukreipti mintis: vaikščiojau po teatrą, raminau žmones, atnešdavau jiems žvakių, kalbėjausi su apsaugininkais.

Kai šeštą ryto apžiūrėjau teatrą, pamačiau iš centrinio turgaus pusės kylant juodą dūmų debesį. Aplink viskas buvo smarkiai subombarduota, prekybos centras taip pat subombarduotas tą naktį. Septintą ryto, prisimenu, pajudėjo pirmoji evakuacijos kolona. Žmonės po baisios nakties susiruošė labai greitai. Kovo 16 dienos rytą išvyko labai daug žmonių. Teatras ištuštėjo. 

Jūs likote. Kur buvote, kai buvo numesta bomba?

Man taip pat siūlė vietą išvažiuoti, bet sakiau: kaip aš viską mesiu? Iki paskutinės akimirkos neketinau išvažiuoti. Nemaniau, kad taip gali atsitikti. Mes visi tikėjome, kad teatras liks stovėti. Tikėjome, kad būtų nežmoniška ant mūsų, tiek daug taikių gyventojų, atskraidinti bombą. Ir tas užrašas aikštėje: ДЕТИ – VAIKAI. Mes visais būdais stengėmės apsisaugoti. Visas miestas žinojo, kad mes čia, kad čia vaikai – ir kariškiai žinojo, aplink skraidė dronai, mes nežinojome, kieno jie – rusų, ukrainiečių, ant jų vėliavos nekabėjo.

Prasiėjome per teatrą. Pažiūrėjome, kiek žmonių išvyko. Apsitvarkėme. Išvaliau tualetus. Ir nutariau pasikalbėti su Sergejumi, ką mums daryti toliau. Išėjau jo ieškoti. Susitikau ketinantį eiti į trečią aukštą prie Mažosios scenos. Sustabdžiau. Per sceną nuėjome į mano mažą elektros cechą, kur saugojau didžiausią deficitą: vaikų maistą, sauskelnes, vandenį buteliais, žibintuvėlius, baterijas. Cechą sudaro dvi laikančiosios sienos ir priešgaisrinės durys. Taigi tai gana tvirta patalpa. Užėjome vidun, nes ramiai pasikalbėti kitur teatre buvo neįmanoma, vis kas nors ko nors mūsų prašė.

Tik pradėjome šnekėtis, staiga sau iš kišenės išsitraukiu vestuvių žiedą – taip pirštai suplonėjo, kad ėmė kristi. Rodau Sergejui, sakau, negaliu nešioti, pamesiu. Ištiesiu jam ir klausiu: o kur tavo? Ir tuo metu sprogimas. Paties sprogimo garso negirdėjome, bet pirmas dalykas, kurį išgirdau, siaubingą spengimą ausyse – man kairės ausies kontuzija. Paskui tamsa, žiežirbos, man nudegė kairė veido pusė, ir jaučiu, kaip guluosi ant kažkokios krūvos šiukšlių, ant manęs kažkas byra. Supratau, kad atskrido.

Palaukiu, kol nustos byrėti, ir pradedame su Sergejumi šaukti vienas kitą. Suprantu, kad mes abu gyvi. Sergejus išsikapstė pirmas, paskui pasirodė, kad jį buvo prislėgusios priešgaisrinės durys. Vienas jo petys buvo juodas, siaubinga hematoma, iki šiol jaučia padarinius. Kai atsikapstėm, apsižvalgėm ir pamatėm, kokios būklės esame – drabužiai buvo virtę draiskanomis. Buvau užsivilkusi daug liemenių, kad būtų šilčiau, vilkėjau ilgą striukę – viskas buvo tiesiog gabalais sudraskyta.

Tai jus išgelbėjo, tiesa?

Taip. Man lūžo šonkauliai, pataikė skeveldros į kojas, bet viskas sugijo, liko tik kontuzija. Visam gyvenimui, pasakė gydytojai.

Norėjau į sceną iššokti. Tik pažvelgiau jos pusėn, o ten suniokota priešgaisrinė siena iš asbesto. Statinių sistemos vamzdžiai, trosai, metalas – viskas sumaitota, virtę metalo voratinkliu.

Nutarėme eiti per koridorių palei grimerines. Išeiname – o ten siaubo apimti veidai, visi leidžiasi į rūsį. Nei kas rėkia, nei isterijas kelia. Visų akyse siaubas. Nusileidžiame į rūsį, ten irgi išsigandę žmonės: kviečia, ieško vienas kito. Perėjome rūsį ir išėjome į pirmo aukšto fojė. Ten žmonės buvo apimti panikos, vaikai verkė, ieškojo tėvų. Nusileidome į slėptuvę nuo bombų, į kurią įėjimas buvo per pirmo aukšto fojė. Viskas sveika – nė įtrūkio, jokių griuvėsių. Tie, kurie buvo slėptuvėje, tik pajuto, kad juos stipriai supurtė. 

Kuriose teatro vietose žuvo žmonės?

Žuvo tie, kurie tą akimirką buvo ant scenos. Žiūrovų salėje. Parketinėje salėje, tai yra antro aukšto fojė. 

Ar galite įvertinti, kiek žuvo žmonių?

Negaliu pasakyti. Kiek su Sergejumi ir kitais, kurie tą akimirką buvo teatre, apie tai kalbėjome, buvo aišku, kad teatras, kai nukrito bomba, buvo smarkiai ištuštėjęs. Jame buvo daugių daugiausia 500–700 žmonių. 

Kai su vyru nusileidome į rūsį, mūsų dukra buvo labai išsigandusi, ir dar labiau išsigando, kai pamatė mus tokius. Atbėgome, šiek tiek apsivalėme, persirengiau. Serioža man sako: vesk iš čia Poliną, kad viso šito nematytų. Nulėkėme pas mano tėvą, kuris gyveno per keletą kvartalų nuo teatro, Puškino gatvėje. Dabar jos nebėra, vieni griuvėsiai.

Sergejus su vyriausiu sūnumi liko padėti tvarkyti griuvėsius ir traukti iš po jų žmones. Man jis iki šiol nepasakoja, kiek ten matė žuvusiųjų. Tau to nereikia, sako.  

Manęs vis klausia, ar daviau sau kokių nors pažadų, jeigu išgyvensiu, kai visa tai baigsis. Ne, jokių pažadų nebuvo, apie nieką panašaus negalvojau, tik norėjau vienintelio dalyko – nusiprausti.

Negaliu jums neužduoti keleto klausimų, susijusių su Rusijos propaganda. Ji skelbė keletą dalykų. Visų pirma gynybos ministerija pareiškė, kad teatro pastatą susprogdino azoviečiai, užminavę jį iš vidaus. Kaip šio pastato komendantė ką galite pasakyti apie tokį teiginį?

Azoviečių pas mus nebuvo. Azoviečiai pas mus negyveno. Tai pirma. Kai apie tai perskaičiau, įniršau, nežinojau, nė ką ir galvoti, kaip taip galima meluoti. Dar jie skelbė, kad azoviečiai laiko žmones uždarytus, niekur neišleidžia. Niekas nieko nelaikė, kariškių pas mus nebuvo, gyveno tik kelios policininkų šeimos.

Donecko liaudies respublikos karinės vadovybės atstovas Eduardas Basurinas pareiškė, kad azoviečiai atgabeno prie teatro tanką ir juo apšaudė pastatą. Ką galite pasakyti apie tokią versiją?

Tokio dalyko aš net negirdėjau. Nebuvo pas mus to.

Ir pagaliau trečia Rusijos versija. Jos esmė ta, kad taip, gal Rusijos kariai ir numetė bombą, bet tik todėl, kad pastatas buvo užgrobtas „Azovo“, kad žuvusieji buvo „Azovo“ įkaitai. Ką galite apie tai pasakyti?

„Azovo“ nebuvo. Įkaitais niekas nebuvo laikytas. Buvo tik taikūs gyventojai. Žmonių niekas nelaikė uždarytų, jie laisvai judėjo po pastatą, užeidavo, išeidavo.

Ar jūs asmeniškai, ar kas nors iš buvusiųjų teatro pastate, su kuriais palaikote ryšį, abejoja, kad tai Rusija numetė bombą?

Ne.

Paskutinis klausimas. Kai jūs buvote komendante, jums ko labiausiai norėjosi – nusiprausti ar pavalgyti iki soties?

Matyt, nusiprausti. Manęs vis klausia, ar daviau sau kokių nors pažadų, jeigu išgyvensiu, kai visa tai baigsis. Ne, jokių pažadų nebuvo, apie nieką panašaus negalvojau, tik norėjau vienintelio dalyko – nusiprausti. O vyras taip – jis labai norėjo prisivalgyti iki soties. Jis labai norėjo mėsos. 

Sakykite, kodėl dviem asmenims, vadovaujantiems visam ūkiui, nešovė į galvą pasinaudoti savo mažu administraciniu resursu, kad vienas galėtų nusiprausti, o kitas – pavalgyti?

Šalta. Mes apie tai negalvojome. Mes visų pirma maitinome vaikus, senjorus. Ir nebuvo kada. Nuolat buvome užsiėmę. Nuolat ką nors veikėme.