Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Mariupolis: praeitis – dabartis – ateitis?

Pajūris (1941–1943 m.). Užrašas vokiečių kalba „Minos! Tvoros neliesti“. Jesuiten.org nuotrauka

Vokiečių jėzuitas t. Willis Lambertas SJ, žvelgdamas į karo veiksmus Ukrainoje, rašo apie tai, kokių prisiminimų jie jam sukelia.

Kylantys prisiminimai

„Prisimenu…“ – pratarė vienas iš bendrabrolių per pokalbį prie stalo Šv. Petro Favro jėzuitų senjorų namuose Berlyno Kladowo rajone. „Prisimenu naktis rūsyje per paskutinį pasaulinį karą. Kai ant mūsų namų nukrito bomba, visur buvo tamsu, juoda, oras tvankus, dulkėtas, užgniaužė kvapą. Dar dešimtmečius po to, kai garsiai užsitrenkdavo durys, mane apimdavo panikos jausmas.“

Dabartinė karo padėtis daugeliui žmonių žadina prisiminimus apie savo patirtis, tėvų ir pažįstamų pasakojimus apie karą ir bėgimą nuo fronto; kartais prisiminimus sukelia tvarkant palėpę randami seni laiškai. Kai kuriems žmonėms iškyla ankstesnė baimės patirtis, kurią jie arba yra įveikę, arba nustūmę į tamsią patirčių ir išgyvenimų pasąmonės kertelę, kur visa tai tebedaro poveikį. Tinkamoje aplinkoje tai papasakojus, kartais galima pajusti palengvėjimą, ir tai, kad esate suprastas.

Vokiečių kareivis prie Juodosios jūros (1941–1943 m.). Jesuiten.org nuotrauka
Kolūkio darbininkai kalbasi su vertėja (1941–1943 m.). Jesuiten.org nuotrauka

Asmeninis pasidalijimas

Šiandien geriau nei anksčiau suvokiu, kad esu „karo vaikas“: gimiau 1944 m., likus pusmečiui iki tėvo mirties, Ukrainoje, maždaug už 50 km į pietryčius nuo Lvivo. Tėvo palikimas – aš ir daugiau kaip 200 laiškų mylimai žmonai. Po mamos mirties jie man tapo didele dovana.

2005 m. atsitiktinai atradau iki tol man nežinomą jo kapavietę Hošuve, pietryčių Lenkijoje, netoli Ukrainos sienos.

Europos susitaikymas

Rugpjūčio 8-ąją mano tėvo gimimo dieną (taip pat per atominės bombos numetimo ant Hirosimos metines), kartu su kunigu lenku ir jaunu ukrainiečiu iš Lvivo stovėjome už gražios medinės bažnyčios Hošuvo pievoje, toje vietoje, kur jis buvo palaidotas. Mes – vokietis, lenkas ir ukrainietis. Man iš karto į galvą atėjo tyli, bet aiški mintis: „Europos susitaikymas.“ Tai, kad toks dalykas tapo įmanomas, buvo taikos troškimo ir pastangų dėl taikos vaisius. Pasimeldėme „Tėve mūsų“, prašydami atleidimo, ir pastatėme žvakutę, kurią lenkas buvo parsivežęs nuo Jono Pauliaus II kapo.

Draugystės ryšiai

Draugiški santykiai gali užsimegzti iš bendros europinės patirties. Jaunas ukrainietis, gimęs Lvive, su kuriuo buvau prie tėvo kapo, 2007 m. tapo jėzuitu; vėliau kartu lankėmės jo tėvynėje rekolekcijose. Lvive jis dirbo rūpindamasis pabėgėliais ir jau daug metų organizuoja rekolekcijas Ukrainoje.

2022 m. vasario 24 d., kai Rusija užpuolė Ukrainą, jis buvo rekolekcijose. Jau 40 dienų šis jėzuitas pateikia dvasinius impulsus interneto svetainėje apostol.ua ir feisbuke. Šiuo metu jis yra Charkive, šiaurės rytų Ukrainoje, netoli sienos su Rusija, kur vyksta vienos aršiausių kovų. Ten dirba virtuvėje ir nori būti arti žmonių kaip sielovadininkas.

„Mes nesame vieni šioje amžiaus beprotybėje!“ – rašo jis savo laiškuose. „Sunku patikėti! Mariupolis šiandien ypač kenčia… Man skaudu, kad negaliu būti su šiais žmonėmis… Ačiū, kad nesame vieni! Kartu Viešpatyje esame stiprūs, vokiečiai ir ukrainiečiai, ir galbūt galime padaryti gera ir Rusijai! Maldos vienybėje, Mykhailo.“

Ukrainietės (1941–1943 m.). Jesuiten.org nuotrauka
Turgus (1941–1943 m.). Jesuiten.org nuotrauka

Mūsų susitaikymo ir teisingumo misija

Paskutinėje Draugijos Generalinėje kongregacijoje, vykusioje 2016 metais, jėzuitai save pavadino „Bendražygiais sutaikymo ir teisingumo misijoje“. O prie baigiamojo dokumento pridėta Šventojo Rašto eilutė: „O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę.“ (2 Kor 5, 18). Turimas galvoje susitaikymas su Dievu, kitais žmonėmis, kūrinija ir savimi.

Mariupolis – Marijos miestas

Mariupolis yra graikiškos kilmės žodis,  reiškiantis „Marijos miestas“. Šiandien šis miestas beveik tapo žmonių žiaurumo simboliu. Natascha Wodin, 1945 m. gimusi Vokietijoje, Ukrainos priverstinių darbininkų šeimoje, 2017 m. išleido knygą „Sie kam aus Mariupol“ (liet. „Ji atvyko iš Mariupolio“) apie savo motinos likimą. Mano tėvas taip pat rašė laiškus iš Mariupolio savo žmonai ir mano mamai Marijai. Kentėdamas dvasines kančias, jis vis kreipdavo žvilgsnį į mano gimtojo Ravensburgo bažnyčioje esančią Švč. Mergelės Mariją, vaizduojamą apsigaubusią apsiaustu.

Visi šie prisiminimai iškyla, kai mano bendrabrolis Michailas Stančyšinas SJ, Didžiosios savaitės antradienį nuotolinėse „Dvasinėse pratybose“ kreipia mūsų žvilgsnį į Sopulingąją Dievo Motiną:

„Dievo Motina mums yra pavyzdys, kaip šiuo sunkiu karo, neįtikėtinų ir skaudžių netekčių, beviltiškumo ir skausmo metu tikėti Dievo planu mums: kaip atsiverti Dievui ir su jo didžia malone būti kupiniems pasitikėjimo juo! Kaip į savo gyvenimą įsileisti tai, kas neįmanoma žmogui, bet įmanoma Dievui! Ir kaip galiausiai, įveikus gyvenimo išbandymus, Dvasios galia pasakyti: ‚Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju.‘“ (Lk 1, 46)

Ukrainiečių vienuolis (1941–1943 m.). Jesuiten.org nuotrauka
Sunaikintas uostas (1941–1943 m.) Jesuiten.org nuotrauka

T. Willis Lambertas SJ, teologijos mokslų daktaras, gimė 1944 m. Ravensburge, 1964 m. įstojo į Jėzaus Draugiją. 1977–1987 m. buvo Popiežiškosios vokiečių ir vengrų kolegijos Romoje dvasinis vadovas, 1987–2000 m. – Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Augsburge Bažnyčios asistentas. 2013–2021 m. gyveno Dresdeno-Hoheneicheno rekolekcijų namuose, buvo dvasinis palydėtojas ir Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Bažnyčios asistentas, atsakingas už Dresdeno-Meißeno/Görlitzo regioną. Jis yra daugelio publikacijų apie ignaciškąjį dvasingumą autorius. Nuo 2021 m. gyvena jėzuitų senjorų bendruomenėje Berlyne-Kladowe.

Tekste pateikiamos nuotraukos yra dar vieno Vokietijos jėzuito palikimas. Jos buvo rastos dėžutėje su vokišku užrašu „Ukraine-Polen 1941–43“ (Ukraina–Lenkija 1941–1943 m.).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien