2021 03 11

Česlovas Skaržinskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Marso link

Vakaras. Po lietaus. Česlovo Skaržinsko nuotrauka

Vasaris, kovas – mėnesiai, žymintys, primenantys svarbiausias Lietuvai datas. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – dienos, kai atsigręžiu į Lietuvos Sąjūdžio, Nepriklausomybės, žemės reformos pradžią. Regis, šie trys įvykiai iš esmės pakeitė politinį, ūkinį, visuomeninį atsikūrusios valstybės gyvenimą.

Kaip norėčiau sugrįžti į aną didžiąją virsmo pradžią. Pasiilgau galingos euforijos, didžiulio entuziazmo, bekraščio atvirumo ir nuoširdumo, kuris tuomet liejosi sostinėje, visoje Lietuvoje. Pasiilgau šilto anų dienų alsavimo, ko nūnai, manding, mažai liko, arba nuoširdumas, entuziazmas paslėptas giliai metų tėkmėje, lietuvio viduje. Anas laikas kvepia, skamba. Net dideliame dvidešimt pirmojo amžiaus triukšme. Manding, netolima praeitis – pamatas, ant kurio kuriamas ateities statinys. Kad dažnai ir netobulas, bet savas.

Kažkurį rytą iš naujo atsiverčiau amerikiečių rašytojo Ray Douglaso Bradbury apsakymų knygą „Marso kronikos“. Žavi mokslinės fantastinės literatūros kūrėjo mintys apie laiką, visatą, žmogaus gyvenimą. R. D. Bradbury knygoje pasakojama Marso apgyvendinimo istorija 1999–2026 metais. Taigi tarsi nūnai. Kad ir fantastinis kūrinys, tačiau ne viena rašytojo mintis tinka čia ir dabar. Juk ir savoje žemėje kai kuriuos paprastus dalykus sugebėjome paversti stebuklingais, stebuklingus – paprastais. Žinoma, daug ko, gal ir brangaus, neliko. Kas daugelį metų buvo svetima – staiga vertybe tapo… Sakoma, įsiveržė modernios idėjos. Naujos, nors ne kiekvienam visiškai suprantamos. Gyvenimas tapo mobilus, bet labiau… pažeidžiamas. Labai panašus į R. D. Bradbury aprašytąjį knygoje „Marso kronikos“. Nepriklausomybės metais tautiečių psichologija ir socialinis elgesys atsiskleidė naujomis aplinkybėmis. Ir atsitik taip: kaip ir Marse, taip ir mūsų naujakurių žemėje, daug griaunama, teršiama aplinka, skleidžiama pigi masinė kultūra.

Skaudžiausiai – kaime: griuvo, ištuštėjo kultūros centrai, uždaryta daug mokyklų, bibliotekų. O kone kiekviename provincijos kampelyje stiprėjo, plėtėsi latifundijos – didžiuliai ūkiai, prarydami mažuosius. Manding, tai, kas įvyko, – bene iškreiptos žemės reformos pasekmė. Mūsiškė žemės reforma itin panaši į Marso kolonizavimo politiką. Naujųjų turčių užimti nemaži plotai svetimos žemės. Jie – tarsi iš Marso, kitos planetos ufonautai – didelius hektarų plotus gavo iš žemėtvarkininkų prie gražuolių ežerų, upių, labai didelį pinigą kainuojančią žemę – netoli sostinės. Teisėti šeimininkai liko lyg musmirę kandę… Po Lietuvą, kaip ir rašytojo aprašytame Marse, tarsi klaidžioja kolonizavimo šmėkla…

Ryte ne tik šiltų, bet ir slogių minčių pilna galva. Ypač niūrią dieną, kai visur skraido nematoma juodoji koronaviruso neganda. Dažnai skambina bičiuliai – jie praskraidina nuotaiką. Bet vieną dieną labai sugadino. Skambino buvęs žemės ūkio ministras. Beje, du kartus sėdėjęs ministro krėsle. Sako, ar girdėjau, kad Žemės ūkio ministerijoje pasirašyta „Baltoji knyga“? Iš pradžių nesupratau, kokia tai knyga ir kas joje parašyta. Eksministras maloniai paaiškino. Pasirodo, vadinamojoje „Baltojoje knygoje“ kaip ir įteisintas emigrantų iš trečiųjų šalių įdarbinimas, apgyvendinimas Lietuvos kaimuose. 

Labai nenorėjau, bet vėl teko prisiminti žemės reformos pradžią, būtent Lietuvą užtvinusias didžiules aistras dėl žemės grąžinimo. Dešiniųjų partijos deleguotas ministras iš pradžių lyg ir neblogai kaip žemės reformos iniciatorius tvarkėsi. Tačiau ministrui pamažu sprūdo vadžios iš rankų – jis tapo bejėgis prieš žemėtvarkininkų armiją. Ne vienas jų darė, ką norėjo… Matavo žemę ir neteisėtiems savininkams. Žemę ėmė net kilnoti… Ne vienam apsukruoliui net prie Vilniaus, nors jų tėvai ar seneliai žemę turėjo toli nuo sostinės… Žemės reforma tapo net tik džiaugsmo, bet ir pykčio objektu, be galo užtęsta – valdžia tarsi nematė vis didėjančio chaoso. Gal todėl, kad nepriklausomybės pradžioje daug kas įvyko staiga? Gal nepasirengus, neparuošus grandioziniam virsmui dirvos. Greitosiomis kurpti net kilniai žemės reformos idėjai prieštaraujantys įstatymai (pavyzdžiui, Valstiečio ūkio). Išėjo įteisinti apstatymai.

O kokia buvo graži, viltinga žemės reformos pradžia. Labai gražūs tikslai – atkurti teisingumą, pagarbą žmogui, t. y. sugrąžinti buvusiems savininkams ar jų palikuoniams turėtos žemės plotus ar plotelius, gyventi pagal savo Konstituciją – laisviems, garbingai, oriai. Iš pradžių viskas, atrodo, klostėsi neblogai. Labai nesukta galvos, nesusigriebta, kad žemės reforma kai kur pradėta nuo kito galo, eita atbulai… Vis griauta ir griauta… O laikas eina. Atrodo, mažiausiai liko reformuotas žmogaus vidus. Koks jis dabar? Kuo iš tikrųjų kvepia nūdienos laikas? Dulkėmis, laikrodžiais, žmonėmis? Kaip rašo R. D. Bradbury, gal tai Marso laikas – sniegas, tyliai krintantis į juodą šulinį, senovinis begarsis filmas, kuriame šimtas milijardų veidų lyg naujametiniai balionai krinta žemyn, krinta į nebūtį? 

Į dangų… Česlovo Skaržinsko nuotrauka

Nepaprasta suvokti, kas kiekvieną minutę tyko Švenčiausiosios Marijos žemėje. Manding, daug kas slapta vyksta. O gal daug ko nežinau? Seniai negyvenu kaime. Beje, tokio kaimo, kuriame užaugau, senokai ir nebėra. Dar ne taip seniai daugelyje Lietuvos vietovių jis buvo gyvybingas. Kaip ir mano gimtinėje prie Merkinės (Varėnos r.). Kasmet vasaroju išlikusioje tėvų sodyboje. Senokai nesutinku mielų tėviškėnų – jie iškeliavo ten, iš kur negrįžtama. Kitus žmones iš kaimo tiesiog išvijo. Į didesnius miestus. Net į tolimąsias anglijas, airijas. Išvyti tvarkingi, darbštūs, žemę mylėję sodiečiai. Nutiko labai paprastas dalykas – beveik visa Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės parama buvo skirta stambiesiems ūkininkams (latifundininkams), mažas ūkininkėlis – sąmoningai užmirštas, nustumtas nuo žemės. Dėl šios ir kartu kaimą užgriuvusių socialinių bei kultūrinių bėdų, priimtų tik stambiesiems ūkininkams palankių įstatymų (pavyzdžiui, dėl žemės įsigijimo), kaime gyvenimas ėmė slopti. Ten, kur yra stambios latifundijos, beveik neliko gyventojų. Geresnė padėtis tik Žemaitijoje, dar vienur kitur, kur yra vidutinių ir mažų ūkių. Išlikusių, nepaisant valdžios pastangų…

Nūnai daugelyje vietovių tyvuliuoja neužmatomi dirbamų laukų plotai, neatsakingai gausiai purškiami baisiais chemikalais. Dar dešimt metų – ir turėsime nualintą žemę, nes jai dėl kuo didesnio derliaus neleidžiama „pailsėti“. Gali taip nutikti, kad ir trąšų gausa negelbės… Gerai, kad turime nemažai šiuolaikiškai ūkininkaujančių kaimiečių, tačiau blogai, kad su besiplečiančiomis latifundijomis nunyko kaimai. Kartu – ir šimtametės tradicijos. Ar galime įsivaizduoti Lietuvą be kaimo? Jį – tik su miestiečių sodybomis, kitaip tariant, poilsinėmis arba atgaivinamais kumetynais?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ne tik emocijų pagautas mąstau. Tai pavojinga valstybei. Jau ir kai kurie stambieji ūkininkai susirūpinę – pristigo darbščių rankų. Iš kur dabar jas paimti? Pagal vadinamąją „Baltosios knygos“ teoriją į Lietuvą viliojami atvykti ir joje įsikurti žmonės iš trečiųjų šalių. Gal ukrainiečiai, baltarusiai, kazachai?.. O gal iš Marso?.. Žinoma, kaime yra daug negyvenamų sodybų. Latifundininkams lengva jas supirkti – sodybos labai pigios. Tinka steigti kumetynams. Kai kurie latifundininkai įsitikinę, kad svetimšaliai dar ir pusdykiai dirbs…

Kaimas mąžta. O Žemės ūkio ministerijoje – lyg ir nieko naujo, tik ministrai vienas po kito keičiasi, kurpiamos popierinės programos. Atsiprašau – rašomos „Baltosios knygos“… Buvusių ministrų visa antro aukšto viena didelė siena portretais nukabinėta… Nuo portretų gausos vieną dieną gali ir siena neatlaikyti… Ministerija – tarsi į Marsą iškelta, toli nuo kaimo… Daug kur kaimiečiai naujus metus sutinka vis siauresniame rate, su dar labiau ištuštėjusiomis sodybomis, užgesusiais kultūros židiniais. Tačiau – su naujais kumetynais…