Maskulinistinės tradicijos saulėlydis ir naujasis vyriškumas. Apie filmą „Šuns galia“

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės.

Tai savo filme „Šuns galia“ (The Power of the Dog, 2021 m., filmą galima žiūrėti „Netflix“ kanale) daro Naujosios Zelandijos režisierė Jane Campion. Su jai būdingu neskubriu tempu, meditatyvumu, empatija, geležiniu struktūriškumu ir vizualiniais akcentais, kurie atsidūrę reikiamose vietose tampa iškalbingesni už žodžius. Atsisakiusi idėjos kurti nespalvotą kiną, J. Campion susitelkė į prislopintus vos kelis kiekvienoje scenoje atspalvius. Australė operatorė Ari Wegner šį filmą apibūdina kaip rudos spalvos vaivorykštę.

Vienas svarbiausių 2021 m. pabaigos draminių filmų, kurio pasaulinė premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, kūrėjams jau atnešė apdovanojimų: „Sidabrinį liūtą“ už režisūrą Venecijoje ir „Auksinius gaublius“ – už geriausią draminį filmą, antraplanį aktoriaus (Kodi Smito-McPhee) vaidmenį ir geriausią režisūrą. Filmas „Šuns galia“ laikomas svarbiu pretendentu 2022 m. „Oskarų“ apdovanojimuose. J. Campion gali tapti trečiąja istorijoje ir antrąja iš eilės moterimi, pelnysiančia „Oskarą“ už režisūrą. Negana to, filmui žadamos nominacijos geriausio adaptuoto scenarijaus kategorijoje, geriausio operatoriaus darbo, geriausio montažo ir geriausios originalios muzikos. Na ir, matyt, sunku įsivaizduoti „Oskarų“ geriausių aktorių penketų nominacijas be Benedicto Cumberbatcho pavardės, kur draugiją jam gali palaikyti ir Jesse Plemonsas ar Kodi Smitas-McPhee, ir, tai dar labiau tikėtina, Kirsten Dunst.

J. Campion – viena iš tų dviejų režisierių (kartu su prancūze Julia Ducournau), kurios pelnė Kanų „Auksinę palmės šakelę“. J. Campion – už savo žymųjį „Fortepijoną“ (The Piano, 1993 m.). Į pilno metro kiną Naujosios Zelandijos kūrėja grįžo po 12 metų tylos (neskaičiuojant jos dviejų mini serialo „Ežero viršūnė“ (Top of the Lake, 2013–2017 m.) sezonų) ir parodė, kaip sumaniai, ironiškai ir kartu labai švelniai galima nufilmuoti istoriją apie vyrus. Operatorė A. Wegner režisierės vedama fiksuoja kerinčias panoramas, kurias taip ir norisi matyti didžiajame kino ekrane, pramaišiui su rūsčia XX a. Laukinių Vakarų buities poezija, kur netgi pats ištikimiausias šuo gali skaudžiai įkąsti.

Savo psichologinei dramai, netgi trileriui, J. Campion specialiai pasirinko vyriškiausio žanro – vesterno – stilistiką. Tačiau vesterniška liko tik ji – kad keltų reikiamas maskulinizmo asociacijas ir paliktų daug erdvės peizažams, nepaliestos gamtos platybėms bei tolybėms. Subtilus ir kaligrafiškas J. Campion braižas išryškėja filmui įpusėjus, kai apgaulingas senamadiškas vesternas tarsi išsineria iš savo odos ir tampa visai nebe vesternu, o veikiau labai graudžia melodrama apie atsisveikinimą su senuoju pasauliu, kuriam, bebaigiančiam susinaikinti dėl savo lyčių stereotipų, lemta pasitikti saulėlydį.

Tai istorija apie tai, kuo virsta žmogus, kuris taip ir negyveno klausydamas savo širdies, kuris verčiau rinkosi užgniaužti savo prigimtį. Tai istorija apie tai, kur glūdi naujasis vyriškumas – trapume ir silpnume, o tikrasis silpnumas – tai neigti savo tapatybę, gniaužti instinktus, bijoti būti savimi ir bijoti neatitikti tradicijos primesto šablono. Iš tikrųjų šis filmas – lyg folkneriškoji epopėja apie paslaptis, kurios slypi, viena vertus, po maskulinistiškumu, kita vertus – po švelnia ir trapia natūra.

Knyga

J. Campion filmas „Šuns galia“ paremtas to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo Thomo Savage’o romanu, kurį šis parašė 1967-aisiais. Knygą režisierei padovanojo pamotė. Kaip pamena J. Campion, lentynoje ji išgulėjo porą metų, ir kai atsivertė ją, skaityti pradėjo nuo scenos, kur Philas kastruoja gyvulį. Ir išsyk suprato, kad tai ypatinga istorija. Tyrinėdama Montanos, kur gyveno rašytojas, peizažus, J. Campion apsilankė jo gimtojoje rančoje, kur, tikėtina, jis ir matė šunį primenantį kalną – vieną esminių romano vaizdinių.

Pasak režisierės, Th. Savige’o šeima tikino tokio kalno nepastebėjusi, bet ji pati, jau išvykdama iš rančos, vis dėlto jį atrado – savo forma primenantį šuolyje sustingusį šunį. Išlaikydama šį knygoje svarbų vaizdinį, režisierė jį įamžino ir savo filmo pavadinime. „Šuns galia“, arba tikslesnis literatūrinis vertimas – „Šuns letenos“ – tai nuoroda į 22 psalmę, į Dovydo tariamus žodžius: „Mano stiprybe, skubėk man padėti! / Gelbėk mane nuo kalavijo, / mano brangią gyvastį iš šuns letenų! / Trauk mane iš liūto nasrų! / Nuo tų buivolų ragų gelbėk mane!“ Filmas prasideda už kadro Peteriui svarstant, kad tėvui nesant šalia privalo pats ginti motiną, o baigiasi 22 psalmės skaitiniu.

Pagal išsilavinimą J. Campion yra dailininkė, gal todėl jai kaip režisierei svarbu ieškoti ramsčio peizaže. Jame ji užšifruoja ir epochą, ir žmogaus svajonę, kaip kad ir tame kuprotame kalne, kuriame Philas ir Peteris regi šuns kontūrus (argi ne puiki aliuzija į režisieriaus Ango Lee 2005 m. filmą „Kuprotas kalnas“ apie homoseksualių vyrų meilę?).

Iš pradžių J. Campion buvo sumaniusi filmą filmuoti Montanoje, kur ir gyveno romano autorius. Tačiau šio sumanymo teko atsisakyti, nes parinkta vietovė pasirodė pernelyg šiuolaikiška, neturinti tos laukinės dvasios, reikalingos atspindėti 1925-ųjų įvykius. Todėl filmavimo darbai perkelti į Naująją Zelandiją, Otago regioną. „Tai 360 laipsnių absoliučios tuštumos“, – yra apibūdinusi režisierė.

„Fortepijonas“

Negali netiesti paralelių tarp „Šuns galios“ ir legendinio J. Campion „Fortepijono“ – dramatiškos istorijos apie pianistę Adą – nebylę, palikusią savo nejautrų vyrą, kurio net nepažinojo iki vedybų, dėl meilės kitam. Tos pačios vaizdingos laukinės gamtos panoramos, stipriai psichologizuoti charakteriai, tas pats užgniaužtas seksualumas, neišskiriama pora – meilė ir mirtis. Ir reikšminga vieta muzikos instrumentui – pianinui, kuriam „Šuns galioje“ dar akompanuoja ir bandža.

„Fortepijonas“ – apie emancipaciją ir išsilaisvinimą. „Šuns galia“ – apie vidinę vergystę, užgniaužtą tapatybę, giliai užslėptus kompleksus, kurie į išorę prasiveržia tironišku elgesiu. „Fortepijonas“ – apie moterį (akt. Holi Hanter). „Šuns galia“ – apie vyrą (akt. Benedictas Cumberbatchas). Ji – švelni, mylinti, jautri. Jis – isteriškas mizoginistas, primygtinai demonstruojantis savo šiurkštumą ir nevalyvumą, tačiau už atšiauraus būdo slepiantis pažeidžiamą kadaise Jeilio universitete lotynų ir graikų kalbas studijavusio jaunuolio sielą.

Filmo garso takelis – vienareikšmiškai – nuostabus. Jonny Greenwoodas iš „Radiohead“, eksperimentuodamas šiuolaikinės muzikos stiliais, tobulai padeda įsijausti į vaizduojamą epochą ir herojų charakterių dramatizmą. Pavyzdžiui, pučiamojo instrumento valtornos garsai tampa užspaustų pagrindinio herojaus emocijų simboliu. 2021 m. multiinstrumentalisto J. Greenwoodo kompozicijos kinui buvo girdimos Čilės režisieriaus Pablo Larraíno filme „Spenseris“ (Spencer), amerikiečio Paulo Thomo Andersono „Saldymedžio picoje“ (Licorice Pizza), na ir J. Campion „Šuns galioje“.

Siužetas

1925-ieji, Montana. Philas ir George’as Burbankai – didžiulės rančos valdytojai ir turtingi stambių gyvulių augintojai. Kartą juodu sustoja pailsėti pakelės viešbutyje, kurį valdo dailios išvaizdos našlė Rose. Tarp jos ir geraširdžio, minkšto būdo, inteligentiško George’o užsimezga romanas, ir netrukus juodu susituokia. Jaunavedžiai persikelia gyventi į brolių Burbankų rančą. O Rose sūnus, trapios išvaizdos ir kuklaus būdo Peteris, išsiunčiamas studijuoti medicinos į universitetą. Visa tai kelia įtūžį Philui, kuris yra visiška George’o priešingybė – pragmatiškas, šiurkštus, akiplėša, šiuolaikiniais epitetais apibūdinant – toksiško maskulinizmo padaras, cigaretę galintis prisidegti nuo meniškai rankomis sulankstytos popierinės gėlės.

Philas įsitikinęs, kad Rose naudojasi brolio gera širdimi ir gviešiasi brolių pinigų. Todėl psichologiškai smurtauja, tyčiojasi stengdamasis išguiti moterį ir jos sūnų iš savo valdų. Viskas tampa kur kas įdomiau, kai į kadrą grįžta gležnasis Peteris. Būtent jam pavyksta pažadinti Philo žmogiškumą ir atverti pažeidžiamumą. Palaipsniui tarp Peterio ir Philo užsimezga bičiuliški santykiai – iš pažiūros atrodo, kad jaunuolis susižavi savo naujojo dėdės vyriškumu ir svajoja tapti tokiu pat kaip jis. Ar taip yra iš tiesų, ar vis dėlto juodu vienas nuo kito kažką slepia?