Maskvietis ortodoksas kun. G. Guaita: „Mūsų Bažnyčios laukia rimta sąžinės sąskaita“

Nors žiniasklaida smarkiai cenzūruojama ir pateikiama tik oficiali valdžios pozicija, visuomenėje, taip pat ir Ortodoksų Bažnyčioje Rusijoje, yra įvairių nuomonių apie pastarųjų mėnesių įvykius. „Deja, dauguma pritaria Vyriausybės pozicijai“, – sako kunigas ir viltingai priduria, kad, nepaisant to, jai nepritarianti mažuma – nuolat auga.

„Niekas negali pateisinti žmonių žudymo, namų ir infrastruktūros naikinimo. Jei šimtams, o gal net tūkstančiams mūsų tikinčiųjų tai nėra akivaizdu, vadinasi, kažkur suklydome“, – teigia pašnekovas, kalbėdamas apie galimą Rusios Ortodoksų Bažnyčios ateitį bei svarbius klausimus, kuriuos ji privalo sau iškelti šiandien.

Ukrainos ir Rusijos paaukojimas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai sukėlė didelį atgarsį Katalikų Bažnyčioje. Kaip žmonės Rusijoje reaguoja į šią naujieną?

Pats faktas yra žinomas, nes popiežius apie tai kalbėjosi su patriarchu [Kirilu] kovo 16 d. vaizdo pokalbio metu. Žinoma, daugumai žmonių Rusijoje toks pamaldumas yra visiškai nepažįstamas, jie nežino, kas yra Fatima. Ortodoksų tradicijoje nėra tautų paaukojimo praktikos. Be to, yra ir dogmatinių skirtumų, pavyzdžiui, Nekaltasis Prasidėjimas yra katalikiška dogma, kurios ortodoksai neturi. Labai daug žmonių paprasčiausiai nieko nežino apie šį popiežiaus gestą ir nesupranta, kas tai yra.

Tačiau žinomas istorikas Andrejus Zubovas apie tai yra parašęs ilgą tekstą. Kai kurie ortodoksų intelektualai atkreipia į tai dėmesį.

Mane asmeniškai teigiamai nuteikia tai, kad Šventasis Tėvas rodo tikrą rūpestį ne tik dėl Vakarų: popiežius meldėsi ne vien už tai, kad nekiltų branduolinis karas su Vakarais, bet pirmiausia – už dvi ortodoksų šalis – Ukrainą ir Rusiją. Taip jis parodė savo rūpestį šiomis dviem šalimis, kurios abi išgyvena sunkią akimirką: be abejo, Ukrainos skausmas didžiulis, nes yra bombarduojama ir puolama. Tačiau Rusija taip pat išgyvena labai sudėtingą laikotarpį. Dabartinės situacijos pasekmės bus itin skaudžios: Rusijai prireiks kelių dešimtmečių joms įveikti. Taigi popiežiaus atliktas šių dviejų šalių paaukojimas yra labai gražus dalykas.

Be to, mane nustebino popiežiaus subtilumas, kai jis pirmiausia paskambino patriarchui Kirilui. Man tai taip pat atrodo labai svarbus broliškas gestas, turintis didžiulę dvasinę vertę.

Patriarchas nusprendė prisijungti, pakviesdamas visus Rusios Bažnyčios tikinčiuosius kasdien kalbėti ortodoksų tradicijoje labiausiai paplitusią marijinę maldą – akatistinę giesmę Dievo Motinai.

Pastarąjį kvietimą patriarchas išsakė iškart po pokalbio su popiežiumi. Šiuo sunkiu metu popiežiaus ir patriarcho išsakytos pozicijos yra skirtingos, tačiau joms bendra tai, kad abu ragina mus maldoje kreiptis į Dievo Motiną. Jie prieina prie tos pačios išvados. Aš tai vertinu teigiamai.

Kalbant apie ateitį, kas dabar laukia Rusijos visuomenės ir Bažnyčios, žvelgiant iš Jūsų perspektyvos?

Rusijos visuomenei tai bus sunkūs metai, visų pirma ekonominiu požiūriu, nes, be jau patirtų milžiniškų karinių išlaidų, jaučiamos ir sankcijų pasekmės, kurios yra labai sunkios. Be abejo, Rusijos visuomenė turės atstatyti tai, ką ginkluotosios pajėgos dabar griauna Ukrainoje. Tačiau ne vien Ukrainoje, Rusijai bus labai sunku atkurti ir savo ekonomiką. Užsitęsusi ekonominė krizė sukels ir socialinę krizę: nedarbą, prekių deficitą, valiutos devalvaciją, visišką nežinią dėl ateities. Dėl to jau kyla gyventojų nepasitenkinimas, kuris gali tapti vis labiau išreikštas. Tokiu atveju nežinome, ką darys vyriausybė. Gali stiprėti represijos, neramumai, galbūt net pilietinis karas. Artimiausios Rusijos ateities vaizdas yra niūrus.

Rusios Ortodoksų Bažnyčios padėtis panaši. Be abejo, šie įvykiai turės rimtų pasekmių. Akivaizdu, kad Ortodoksų Bažnyčia Ukrainoje, iki šiol susijusi su mūsų patriarchatu, po šių įvykių norės atsiriboti nuo Maskvos.

Užsienyje yra ir kitų pasekmių, kaip matėme Lietuvoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir kitose pasaulio vietose. Kelios Rusios Ortodoksų Bažnyčios bendruomenės atsiriboja nuo Maskvos. Taigi Rusios Bažnyčia iš šios krizės išeis gerokai sumažėjusi.

Po sovietinio režimo pabaigos Bažnyčia Rusijoje daugiau kaip 30 metų džiaugėsi visiška laisve. Galėjo pamokslauti, statyti bažnyčias, seminarijas, vienuolynus ir šiuo požiūriu nuveikė labai daug. Tačiau turime savęs paklausti, ar daug padarėme pastoraciniu ir pedagoginiu požiūriu.

Kaip tikintieji turime manyti, kad viskas, net ir skaudūs dalykai, visada turi prasmę, yra Dievo iššūkis mums. Turėsime apmąstyti, ką pastaraisiais metais padarėme ne taip. Po sovietinio režimo pabaigos Bažnyčia Rusijoje daugiau kaip 30 metų džiaugėsi visiška laisve. Ji nebuvo niekaip ribojama. Ji galėjo pamokslauti, statyti bažnyčias, seminarijas, vienuolynus ir šiuo požiūriu nuveikė labai daug. Tačiau turime savęs paklausti, ar daug padarėme pastoraciniu ir pedagoginiu požiūriu.

Šiomis dienomis matome, kad žmonėms sunku atskirti gėrį nuo blogio, net nuo akivaizdaus blogio! Krikščioniui smurtas niekada nėra pateisinamas: kad ir kokios būtų politinės priežastys, niekas negali pateisinti žmonių žudymo, namų ir infrastruktūros naikinimo.

Šiomis dienomis matome, kad žmonėms sunku atskirti gėrį nuo blogio, vadinasi, nesugebėjome perteikti Evangelinės žinios.

Jei šimtams, o gal net tūkstančiams mūsų tikinčiųjų tai nėra akivaizdu, vadinasi, kažkur suklydome. Tai reiškia, kad pamokslaudami ir vykdydami pastoracinę veiklą su tikinčiaisiais nesugebėjome perteikti autentiškos krikščioniškos žinios.

Tačiau ar Bažnyčioje yra potencialo drąsiai iškelti panašius klausimus?

Be jokios abejonės! Kadangi yra žmonių, viešai smerkiančių šiuos įvykius, akivaizdu, jog jie supranta, kad viskas turėtų būti kitaip. Rusios Ortodoksų Bažnyčioje, ačiū Dievui, yra labai gyvybingų paprastų žmonių bendruomenių. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti komunizmo laikais įkurtą tėvo Aleksandro Menio bendruomenę, kurioje dar šiandien buriasi tūkstančiai žmonių, perėmusių dvasinį jo raštų paveldą. Tai labai gyvos bendruomenės, kurioms žodis „Bažnyčia“ pirmiausia reiškia bendruomenę ir tik po to materialią šventovę.

Mano viltis yra būtent šios bendruomenės. Tikiuosi, kad, viskam pasibaigus, kai bus atliktas rimtas sąžinės patikrinimas, Bažnyčia sugebės rasti jėgų pradėti iš naujo ir kitaip, sutelkdama dėmesį būtent į šias bendruomenes.

Kalbate apie sielovados spragas. Kokios iliuzijos, užuot skelbę Evangeliją, vis dar siekė Bažnyčios Rusijoje ganytojai?

Nemanau, kad kas nors sąmoningai norėjo pakeisti Evangeliją, tačiau Bažnyčioje (ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų Katalikų Bažnyčios istorijoje) dažnai pasitaikydavo atvejų, kai reikšmė buvo teikiama kitiems dalykams, o ne pagrindinei krikščioniškajai žiniai. Šiandien mes labai griežtai vertiname tokį reiškinį kaip kryžiaus žygiai, bet kadaise jie buvo pateisinami.

Tai tiesa. Tačiau kaip po Golgotos, kurią ir ta pati Rusios Bažnyčia išgyveno sovietmečiu, vis dar galima siekti kokio nors dvasinio imperializmo?

Vos atgavusi laisvę, Bažnyčia pirmiausia susigrąžino visas bažnyčias, vienuolynus ir t. t. Stengėsi atkurti liturginį gyvenimą. Visa tai neabejotinai reikėjo padaryti. Tačiau Bažnyčia mažiau dėmesio skyrė bendruomenių gyvenimui: parapijoms, vienuolynams. Ne bažnyčią ar mūrinį vienuolyną, o bendruomenę reikia atkurti. Iki šiol į tai investavome nepakankamai. Manau, kad ši krizė turėtų priversti mus susimąstyti.

Ortodoksijos padėtis visame pasaulyje labai pasikeitė. Pasigirsta kalbų, kad reikia naujo visuotinio Susirinkimo.

Taip gali būti. Sunku pasakyti. Dar prieš šiuos liūdnus įvykius Ukrainoje viena iš vidinių ortodoksijos problemų buvo didžiulis skilimas tarp Rusios ir Konstantinopolio bažnyčių. Mes turime užduoti sau klausimus ir apie tai. XI amžius Bažnyčios istorijoje liko kaip lotynų ir graikų schizmos amžius; neduok Dieve, kad XXI amžius liktų kaip rusų ir graikų schizmos amžius. Būtų labai liūdna, jei taip nutiktų.

Manau, kad kai šie įvykiai Ukrainoje baigsis, mes, kaip Rusios Ortodoksų Bažnyčia, turėsime užduoti sau labai rimtų klausimų ir bandyti sąžiningai į juos atsakyti. Be to, turėsime išgydyti skilimą ir susiskaldymus gailestingumu bei krikščioniška meile.