Maskvos patriarchas: režimo auka ar įkvėpėjas?

„Bažnyčia, – sakė popiežius patriarchui, – turi vartoti ne politikos, bet Jėzaus kalbą.“ Paradoksalu, kad gyvename laikais, kai brolis broliui turi apie tai priminti. Lietuvoje buvo įprasta manyti, kad Maskvos patriarchatas yra negailestingo režimo varžoma auka, tačiau patys ortodoksai atskleidžia netikėtą šios Bažnyčios veidą: skrupulų neturintį didybės ilgesį.

Apie tai leidinio „The Tablet“ tinklalaidėje „Unbelievable?“  bei interviu „La Croix“ kalbėjo  žinomas ukrainiečių teologas Cyrilas Hovorunas, Maskvos patriarchato Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios (UOC-MP) archimandritas. Jis yra daugybės mokslinių publikacijų autorius, ne vienus metus ėjo vadovaujančias pareigas Maskvos patriarchate. Šiuo metu teologas yra Sankt Ignatios teologijos akademijos Švedijoje politinės ekleziologijos dekanas. Jis ne kartą atvirai ragino Ortodoksų Bažnyčią peržiūrėti savo teologiją, ypač pasmerkti „kvazireliginę rusiškojo pasaulio idėją“.

Karas su Vakarais

„Putinas yra apsėstas minties užimti Ukrainą. Nors tai neracionalu, bet jis yra pasirengęs sugriauti savo šalį, kad tik ją užimtų“, – teigia C. Hovorunas. Žinoma, tai nėra vakariečiams įprasta pragmatinė prieiga, o savotiška metafizika. Ir ji – išties pavojinga.

Pasak teologo, dabartinis posovietinis religingumas – tai labai supaprastinta tradicinė krikščionybė. „D. Bonhoefferis kalbėjo apie pigią malonę, o aš vadinu tai pigiu dvasingumu, paremtu ritualais ir prietarais. Visi stebisi, kaip pedantiškai Putinas vadovaujasi numerologijos taisyklėmis: kampaniją prieš Gruziją pradėjo  2008 08 08; o prieš Ukrainą pirmuosius dalinius sienų link pajudino 2022 02 22.

„Jis konsultuojasi su „dvasiniais autoriais“  šarlatanais… Tai vis ta pati posovietinė prietaringa pasaulėžiūra, paremta juodu ir baltu pasauliu. Dalis pasaulio, anot Putino, yra gera, ir tai yra Rusija, o likusi – iš esmės bloga, ir tai – Vakarai. Todėl karas su Ukraina yra siekis sunaikinti Vakarus per Ukrainą. Tai globali, kosminio masto kampanija.“

Istoriškai tokia metafizinė Dievo laiminamos ir nuo priešų – Vakarų – saugomos  valstybės samprata įkvėpė ortodoksų carų kovas su katalikais: lenkais ir lietuviais. Šiandien Maskvos patriarchas Kirilas kalba apie Šventosios Rusios gynimą nuo priešų, sugedusių ir eretiškų Vakarų. Įdomu, ar patriarchas pasirašo po visu Putino veiksmų paketu? O gal egzistuoja įtampa tarp Kirilo ir Rusijos vadovo? Kiek jo laikysena atspindi Evangeliją? Pavyzdžiui, Kalno pamokslo priesakus, raginančius ne kitus pulti, o pačiam prisiimti kančią, kylančią iš paklusnumo Dievui?

Beribė tuštuma

C. Hovoruno teigimu, Putinas labai nusivylė Sovietų Sąjungos žlugimu ir buvo nepatenkintas, kad turėjo palikti partiją. Jis prisijungė prie vietinės Sankt Peterburgo mafijos grupuotės ir iš esmės buvo neideologiškas asmuo net tapęs prezidentu 2000 m. Norėdami užpildyti šią tuštumą, valdantieji Kremliuje ėmėsi Rusios Ortodoksų Bažnyčios atkūrimo. „Būtent Bažnyčia suteiks valstybei tai, ko jai trūksta: tikslą, misiją, tiek istorinę, tiek metafizinę“, – interviu La Croix teigė C. Hovorunas. Ši „rusiškojo pasaulio atkūrimo“ ideologija pirmiausia pasitarnavo rusams sutelkti ir ji kiek primena Jeano-Jacques’o Rousseau „Socialinį kontraktą“. Išskyrus tai, kad Rusijos atveju matome ne tik tam tikros pilietinės religijos atsiradimą: Maskvos patriarchate subrandintos idėjos susiejamos su Vladimiro Putino neoimperializmu.

Priešas yra vakarietiškos valstybės: eretiškos, blogos ir melagės, – nes jos yra katalikiškos ar protestantiškos. Kalbama apie „ortodoksų civilizacijos“ plėtrą, ir tai yra dar viena idėja, kelianti rimtų problemų ortodoksų teologams.

Beribė ortodoksų civilizacija

„Gerai prisimenu, kaip apie 2009–2012 m. Maskvos patriarchatą labai sužavėjo Samuelio Huntingtono „civilizacijų susidūrimo“ teorija“.  Apie „ortodoksų civilizaciją“ iš karto imta galvoti per konfrontaciją su likusiu pasauliu. Be to, kalbos apie civilizaciją leidžia Kremliui neapsiriboti vien Rusijos sienomis. 2016 metais per šventę Maskvoje Vladimiras Putinas paklausė mažo berniuko: „Kur baigiasi Rusijos sienos?“ „Prie Beringo sąsiaurio“, – atsakė vaikas. „Ne, Rusijos sienos beribės“, – atkirto prezidentas. Tai aiški imperialistinė idėja, primenanti Romos imperatoriaus Augusto mąstymą.

Esminga yra tai, kad Šventosios Rusios, sakralios erdvės, kurią reikia apginti, idėjos autorius yra patriarchas Kirilas ir jo Bažnyčia. „Rusijos Bažnyčia sugebėjo perteikti šitą ideologiją Putinui. Puikiai prisimenu laikotarpį, kai Kremlius pradėjo vartoti bažnytinę terminiją, apibūdindamas savo politinius tikslus. Tam tikru metu politinė ir bažnytinė retorika sutapo, ir Bažnyčia vadovavo kuriant šią retoriką“, – teigia C. Hovorunas.

Asmenį, kuriam lig tol rūpėjo vien ekonomika ir kaip kuo daugiau pinigais prikimštų lagaminų išvežti į Vakarų bankus, patraukė šios idėjos. Ne vien jį. „Daug žmonių atvyko kovoti į Ukrainą, trokštant apginti tą šventąją erdvę, kovoti prieš bedieviškus, velniškus Vakarus.“

Kai Vladimiras Putinas kalba apie Ukrainą, jis nekalba apie tikrąją šalį, ten gyvenančius žmones ar jų siekius. Jis neigia šias realijas. Vietoj to jis kalba apie „Ukrainos idėją“ platoniška prasme. Tarsi feodalinė Kijevo Rusios karalystė, X amžiuje valdant Vladimirui I, pakrikštyta, ir šiandien būtų reali geopolitinė tikrovė… Tarsi Rusijos paskirtis būtų sugrąžinti Kyjivą, laikomą „Rusijos lopšiu“, į krikščionybę.

„Nesakau, kad tuo tiki Vladimiras Putinas, kuris yra cinikas. Tačiau tokia yra viešoji retorika. Kovo 6 d. pamoksle Maskvos patriarchas Kirilas paaiškino, kad, pavyzdžiui, karas Ukrainoje yra būtinas dėl „genocido“, kurį Donbase esą vykdo ukrainiečiai prieš tuos, kurie atsisako gėjų paradų („Gay Pride“).

Jums gali atrodyti, kad tai pribloškiantis, absurdiškas teiginys, tačiau jis labai nuoseklus: jis pateikia puikų „civilizacijų susidūrimo“ pavyzdį. Vienoje pusėje yra krikščioniškoji Rusija. Kitoje pusėje yra Vakarai: ontologinis blogis, propaguojantis homoseksualus, suvokiamus kaip blogio įsikūnijimas, kurį reikėtų išnaikinti.“

Teologijos deputinizacija

Šiandien ortodoksų teologai priešinasi tokiems diskursams. Nuo tada, kai pasaulį sukūrė Dievas, teologiškai neįmanoma teigti, kad kuri nors šio pasaulio dalis iš esmės yra blogis. „Kaip galima palaikyti gėjų ir lesbiečių naikinimą, jei tiki, kad visi esame sukurti pagal to paties Dievo paveikslą?“ – klausia teologas. „Rusiškojo pasaulio“ ir „ortodoksų civilizacijos“ idėjos remiasi bloga teologija. „Tai eretiškos idėjos. Teologiškai jas privalu visiškai dekonstruoti, atskleidžiant fašistinę ir autoritarinę jų potekstę.“

C. Hovorunas įsitikinęs, kad turėtų būti atlikta tokia pati kritinė tekstų analizė, kokią po Antrojo pasaulinio karo pasitelkė katalikybė ir protestantizmas. Pavyzdžiui, kai kurie antisemitinių pažiūrų teologai bandė įrodyti, kad Jėzus nebuvo žydas. Katalikų ir protestantų teologija „turėjo būti denacifikuota, atsikratyta šių liguistų analizių“.

Ortodoksų teologija šiandien turi būti deputinizuota – atsikratyti visų šių fašistinių nukrypimų. Pavyzdžiui, Rumunijoje populiarėja antisemitinio ir profašistinio teologo, tokio kaip Nichiforas Crainicas (1889–1972), tezės. Šiandien esame silpni, nes neatlikome daugybės namų darbų, tai yra nedekonstravome Graikijos, Serbijos, Jugoslavijos ir kt. autoritarinių režimų pagrindu sukurtų teologijų. Deja, „rusiškojo pasaulio“ idėja nėra vienintelė XXI amžiaus autoritarinė teologija, bet – pati blogiausia.

Pagal Rusijos Konstituciją, valstybė ir Bažnyčia veikia atskirai, tačiau aiškiai matoma, kad yra puoselėjama svajonė atkurti savotišką „bizantiškąją valdžių simfoniją“. Praktiškai tai reiškia politinių ir religinių jėgų susiliejimą. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tektų pradėti kurti nuo nulio, nes Bizantijos imperijoje ši simfonija niekada iki galo neegzistavo.

Be abejo, toks užmojis yra labai pavojingas, nes atima iš Bažnyčios bet kokią galimybę būti pranašu savo laikų žmonėms ir paverčia ją politikos verge. Tačiau kai kuriems Rusijos ortodoksams tai reikštų sugrįžimą į aukso amžių, į praeities didybę. Tad jiems reikia tokio stipraus žmogaus kaip Putinas, kuris tarsi senųjų laikų bazilijus svajotų apie galingą ortodoksų imperiją.

Siūbuojantis ortodoksų laivas

Šiame kontekste derėtų vertinti ir Ukrainos bei Maskvos ortodoksų skilimą 2018 m., kai Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus suteikė Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai savarankiškumą – autokefaliją. Šiandien Ukrainoje tarp Maskvos patriarchatui ištikimų tikinčiųjų kyla įtampa ir stiprus pasipriešinimas Kirilo ideologijai. Galima manyti, kad bręsta dar vienas skilimas. Kita vertus, Rusija negali sau to leisti, nes Ukrainos ortodoksai jai yra labai svarbūs.

Anot C. Hovoruno, beveik pusė Ukrainos Ortodoksų (Maskvos patriarchato) Bažnyčios vyskupijų pasirašė peticiją, kuria raginama nebeminėti patriarcho Kirilo liturgijos maldose. „Dvasininkai ragina vyskupus daryti ką nors, jie nežino tiksliai ką… Metropolitas Onufrijus paskelbė gerą pareiškimą, kuriame daiktus pavadino jų vardais. Deja, gal šis pareiškimas jau kiek pavėluotas, žinant, kad ištisus 8 karo metus Kryme, kai kasdien žūdavo žmonės, jis tylėjo.“

Kuo svarbus yra patriarcho vardo minėjimas ar nutylėjimas liturgijoje? Tai kanoniniai tekstai, kurie nusako, kaip konkreti bendruomenė mato savo vietą pasaulyje. Patriarcho vardas suponuoja ir teisinę jurisdikciją: kieno vardą mini, to asmens jurisdikcijai ir priklausai. Metropolitas Onufrijus stengėsi tikriausiai išsaugoti dalį Rusijai palankių tikinčiųjų, tačiau dabar, paradoksalu, gali juos visus prarasti.

Minėdami tą patį metropolitą Onufrijų, kuris yra patriarcho Kirilo pavaldinys, ortodoksai kunigai patiria „skaudžią sąžinės dilemą“. Svarsto galimybę ir ieško kanoninių būdų prisijungti prie autokefalinės Ukrainos Bažnyčios. Kaip įvykiai klostytis toliau – dar pamatysime.