Maskvos patriarchato interneto svetainė: cenzūros taikymas yra gerai

Cenzūra kaip visuomenės gyvenimo pagrindas

Autorius nepateikia cenzūros Rusijoje pavyzdžių, tačiau „demaskuoja“ cenzūrą Vakaruose: „Prisiminkime, kaip atjungė televizijos kanalo Russia Today transliaciją JAV ir Europoje, kaip užblokavo Donaldo Trumpo tviterio paskyrą per prezidento rinkimus, kaip Vokietijoje įvedė teisinę atsakomybę už „Z“ ženklo naudojimą.“ Vakarai cenzūruoja Rusijos informacinius resursus, ir ne tik.

Cituodamas Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, autorius teigia, kad atšaukimo kultūra (angl. cancel culture) irgi yra cenzūros forma: „Tai yra ostrakizacija [išėmimas, persekiojimas], nepatogių visuomenės primetamam mąstymo šablonui faktų nutylėjimas.“ Kaip tokios cenzūros forma prisimenami Holivudo filmai, kuriuose „Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja vaizduojama JAV, o ne SSRS, kurios indėlis į pergalę atšauktas“. Autorius, cituodamas Putiną, priduria, kad dabar bandoma atšaukti Rusijos istoriją ir rusų tautą.

Taigi, piktieji Vakarai, melagingai teigdami, kad cenzūra yra blogis, iš tikrųjų patys cenzūruoja Rusiją. Tiesa, A. Ščipkovas prisimena, kad ir Rusijos Federacijos Konstitucija (29 straipsnis) draudžia cenzūrą, tačiau šis siekis yra tik nerealistinė svajonė, nes „cenzūros panaikinimas yra iš esmės neįmanoma realizuoti užduotis“. Cenzūra, pasak autoriaus, yra lygiai toks pat socialinis institutas kaip policija ar kariuomenė, ir, patinka ar nepatinka, ji egzistuos visada (ir bet kokioje politinėje sistemoje).

Autoriaus teigimu, tie, kurie skatina visiškai panaikinti cenzūrą, iš tikrųjų kėsinasi į visuomenės gerovę. Kaip ir policijos ar kariuomenės, taip ir cenzūros panaikinimas būtų blogis, nes tada „gyvenimas taptų žaidimu be taisyklių, „visų karu su visais“, kas sukeltų visuomenės degradaciją ir jos struktūrų destrukciją“. Cenzūra esą yra svarbus visos visuomenės socialinis institutas.

Straipsnis pabaigiamas mintimi, kad cenzūra reikalinga: „Nėra prasmės ginčytis, ar cenzūra yra blogas, ar geras reiškinys, tai tas pat, kas ginčytis dėl oro lauke. Reikia giliau ir išsamiau suprasti, kaip veikia šiuolaikinė cenzūra, ir nebijoti naudoti šį instrumentą ginant tradicines vertybes.“

Kas iš tikrųjų yra cenzūros draudimas?

Nors daugelis perskaitę šias propagandines nesąmones tik nusijuoks, dėl viso pikto norisi priminti, kas iš tikrųjų yra cenzūros draudimas. Juk ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnis skelbia, kad „masinės informacijos cenzūra draudžiama“ – ar tai tik svajokliškas straipsnis su nerealizuojamu lozungu?

Iš tikrųjų ir demokratinių šalių Konstitucijos, ir politinės teorijos, kalbėdamos apie cenzūrą, turi omenyje labai konkretų reiškinį – informacijos priemonių valstybinę kontrolę. Kartais papildomai kalbama apie negalimą informacijos priemonių monopoliją, kuri savo esme primena valstybinę cenzūrą.

Nei įstatymai, nei Vakarų politinės teorijos nekalba apie žodžio laisvę kaip absoliučią. Sakyti, kad cenzūros uždraudimas reiškia, jog visi turės teisę sakyti ir publikuoti absoliučiai bet ką – tai tas pat, kas sakyti, kad, jeigu Konstitucija skelbia žmogaus laisvę, tai jis turi teisę daryti bet ką, pvz., žudyti, prievartauti, vogti. Kokia gi čia melaginga Vakarų laisvė, jeigu žmogus neturi laisvės žudyti, prievartauti, vogti?

Žodžio laisvės įstatymai negina atvejų, kai kėsinamasi į pačios demokratinės sistemos pagrindus. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia ne tik cenzūrą, bet ir karo propagandą (135 straipsnis). Panašiai JAV Aukščiausiasis teismas yra pateikęs įvairių aiškinimų, kada pasisakymų negina žodžio laisvė (pavyzdžiui, „aiškaus ir egzistuojančio pavojaus testas“, pagal kurį karo propaganda nelaikoma žodžio laisvės praktikavimu, nes dėl pasakytų žodžių tiesiogiai kentės žmonės, prieš kuriuos vykdomas karas).

Valstybių įstatymai retai riboja nevalstybinės „cenzūros“ atvejus, kaip kad D. Trumpo užblokavimas tviteryje ar „atšaukimo kultūra“ visuomenėje. Tviteris tėra viena iš daugybės veikiančių privačių kompanijų, D. Trumpas turi teisę pasirinkti kitą platformą, o visuomenė – tai apskritai ne kažkokia organizacija; kaip galima išleisti įstatymą, verčiantį žmones bendrauti su tam tikru žmogumi? Visa tai – akivaizdžios kvailystės mąstančiam žmogui…

Rusijos naujakalbė

Jau tampa banalybe mūsų laikais prisiminti Orwellą, bet šitas Maskvos patriarchijos straipsnis primena būtent jį. „Karas yra taika, laisvė – vergovė, nežinojimas – jėga.“ Sekant straipsnio mintimi, jeigu Vakaruose yra žodžio laisvės ribos, tai kam iš viso reikalinga tokia laisvė, turinti ribas? Geriau įvesti cenzūrą. Cenzūra ir yra tikroji žodžio laisvė.

Kaip ir Ukrainos karas iš tikrųjų visai nėra karas, o specialioji operacija, kuria siekiama „teisingos tvarkos“, kaip sakė Maskvos patriarchas…