Maskvos patriarchato veiksmai Lietuvoje atkartoja Ukrainos scenarijų

Maldos metu buvo meldžiamasi už septynis „į schizmą (rus. raskol) pasitraukusius dvasininkus“. Kartu buvo toliau renkami parašai (procesas prasidėjo ortodoksų Didįjį šeštadienį) peticijai, kurioje išreiškiamas „susirūpinimas dėl nepagrįsto Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje puolimo“, prašoma valdžios užtikrinti, kad „nebūtų kurstoma religinė ar tautinė nesantaika“ ir pan. Viename iš savo komentarų spaudai vyskupas Amvrosijus Fedukovičius netgi pareiškė: „Mes, krikščionys ortodoksai, su džiaugsmu esame pasirengę kentėti dėl Kristaus.“ Taigi iš pasisakymų panašu, kad Lietuvoje kažkas jau ruošiasi žudyti krikščionis, o tie ruošiasi tapti kankiniais – situacija labai rimta. Bet tai patvirtinančių faktų rasti sudėtinga…

Preventyvaus smūgio taktika

Visi minėti teiginiai referuoja į tai, kas dar neegzistuoja nei de jure, nei de facto. Pavyzdžiui, jokia schizma dar neegzistuoja, nors apie ją kalbama būtuoju laiku. Minėti septyni dvasininkai, bent kiek matome žiniasklaidoje ir galime patikrinti registrų centre, vis dar nesikreipė į Konstantinopolio patriarchatą, vis dar neįregistravo naujos religinės bendruomenės, vis dar netarnauja. Jie vis dar yra Maskvos patriarchato dvasininkai, kurie nepadarė nieko juridiškai reikšmingo, nei pasaulietinės, nei bažnytinės teisės požiūriu, tačiau sakoma, kad jie jau „pasitraukė į schizmą“.

Sudėtinga ir nustatyti, kaip Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje „yra puolama“. Vienintelis epizodas viešojoje erdvėje, kurį galima sugretinti su šiuo teiginiu, ko gero, yra Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pasisakymas apie tai, kad didelė dalis Maskvos patriarchatui Lietuvoje priklausančio nekilnojamojo turto turėtų priklausyti Konstantinopoliui. Būtent į tai reaguodamas vyskupas Amvrosijus sakė: „Jis šiurkščiai įsikišo į Bažnyčios reikalus, apie kuriuos turi menkiausią supratimą“, taip pat, kad „jis peržengė sveiko proto ir menkiausio padorumo ribas“, ir tada kalbėjo apie galimą kankinystę.

Bet juk ir šiuo atveju kalbama apie tai, kas neįvyko: R. Šimašius nepadarė nieko nei de jure, nei de facto reikšmingo – jis tik išsakė nuomonę, tačiau niekas nevyksta, turtas nėra atimamas, nieko nepasikeitė.

Tai, ką daro Rusios Ortodoksų Bažnyčios Vilniaus vyskupija, primena preventyvų smūgį, kuriuo siekiama pašalinti potencialią grėsmę. Niekas į schizmą dar neišėjo, niekas turto dar neatima, bet vyskupija jau žengia dešimt žingsnių į priekį: smerkia schizmatikus, renka parašus, organizuoja procesijas, kalba apie kankinystę.

Gali pasirodyti, kad vyskupija turi tam tikrą išankstinį planą, kuris vykdomas nepaisant tikrovės, gal net instrukcijas. Ir pagrindas tam tikrai yra – ne tik todėl, kad tiesiogine to žodžio prasme vyskupija parapijoms platina instrukcijas, bet ir todėl, kad daugelį minimų dalykų jau matėme Ukrainoje.

Maskvos patriarchato politinis naratyvas Ukrainoje

Ukrainoje jau trisdešimt metų ortodoksų bendruomenė išgyvena nesutarimą dėl to, kad dalis tikinčiųjų nenori priklausyti Maskvos patriarchatui. Kadangi Ukrainos Bažnyčia gerokai didesnė nei Lietuvos, tai jie nuo pat pradžių siekė ne priklausomybės Konstantinopoliui, o visiškos nepriklausomybės – autokefalijos.

Būtent ten, kai valdžia kėsinosi į Maskvos patriarchato turtą, pasigirdo pirmieji Maskvos patriarchato vyskupų lozungai apie „kentėjimą dėl Kristaus“. Tai komentuodamas diakonas Andrejus Kurajevas taikiai pastebėjo: „Ne kiekvienas pralietas krikščionio kraujas padaro jį kankiniu ar išpažinėju. Kova dėl Bažnyčios nuosavybės su kitais krikščionimis nėra „Kristaus išpažinimo“ sinonimas.“

Juk iš tiesų, kaip rašo diakonas, visos Maskvos patriarchato Ukrainoje išgyventos problemos buvo tik dėl dviejų priežasčių – dėl to, kad bet kokia kaina stengėsi apginti savo turtą ir dėl to, kad bet kokia kaina nori priklausyti Maskvos patriarchatui, vadinti Kirilą „savo didžiuoju ponu ir tėvu“, nors Ortodoksų Bažnyčioje yra dar 14 kitų vadovų, kuriuos galima būtų pasirinkti vietoje Kirilo (arba, kaip ukrainiečiai ir padarė, sukurti savo autokefalinę Bažnyčią).

Parašų rinkimas, procesijos „už vienybę“ – visa tai ukrainiečiai jau matė ne kartą. Procesijos, kuriomis stengiamasi pademonstruoti, kiek daug Maskvos patriarchatas turi tikinčiųjų ir kokie jie vieningi, tapo įprastu Ukrainai dalyku, o parašų rinkimo pikas buvo 2018 m., autokefalijos suteikimo išvakarėse. Buvo skelbiami ir atviri vyskupų laiškai, kaip, pvz., 2017 m. metropolito Pavelo laiškas Ukrainos prezidentui ir premjerei, kuriame metropolitas juos ragino neremti autokefalijos siekių, kaltino kišimusi į Bažnyčios vidaus gyvenimą, tikino, kad kurstoma tarpkonfesinė ir tarptautinė nesantaika, tikino, kad Maskvos patriarchato tikintieji yra ištikimi Ukrainos piliečiai…

Taigi, parašus, procesijas, atvirus laiškus, „kentėjimą dėl Kristaus“ jau matėme, o kas dar buvo Ukrainoje, ko greičiausiai galima tikėtis Lietuvoje? Visų pirma nepritariantys Maskvos patriarchatui dvasininkai Ukrainoje buvo išmesti iš kunigų luomo, kai kurie net ir visai ekskomunikuoti (vėliau Maskvos sprendimus atšaukė Konstantinopolio patriarchas).

Antra, Ukrainoje Maskva net ir esant tikinčiųjų, norinčių prisijungti prie autokefalinės Ukrainos Bažnyčios daugumai, atsisako parapijiečiams palikti jų maldos namus. Kitaip tariant, jei parapija su kunigu nutaria jungtis prie Ukrainos Bažnyčios, promaskvietiška pusė suveža gausybę nematytų „parapijiečių“, kurie reiškia priešingą nuomonę ir neleidžia bendruomenei likti šventovėje. Tie nauji „parapijiečiai“ gali būti ir treninguoti jaunuoliai. Jeigu dėl šventovės kyla muštynės, tai būtinai filmuojama ir skelbiama, kad ukrainiečių nacionalistai jėga atiminėja Maskvos patriarchato maldos namus („zachvat chramov“).

Visa tai, žinoma, tarnauja Rusijos propagandai, kuri aiškina, kad Ukrainą reikia denacifikuoti, reikia gelbėti vietinius rusakalbius, iš kurių net cerkvės atimamos. Žinoma, pats Maskvos patriarchatas žengia toliau, juk patriarchas Kirilas teigia, kad ukrainiečiai ir baltarusiai ir yra rusai, tik nacionalistai tai neigia.

Paskutinis žingsnis, kurio galime tikėtis Lietuvoje – vietinės Bažnyčios „nepriklausomumo“ vaizdavimas. Maskvos patriarchatas Ukrainoje, konkuruodamas su Ukrainos autokefaline Bažnyčia dėl „Ukrainos Bažnyčios“ vardo, padarė bent kelis teisinius reveransus: pirmiausia Rusios Ortodoksų Bažnyčios Ukrainos egzarchatas buvo dokumentuose pervadintas į „Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią“ (1990 m.), tada buvo įtvirtintas šios Bažnyčios statusas kaip „savarankiškos ir nepriklausomos, su plačiomis autonomijos teisėmis“ (2000 m.).

2017 m. Rusios Ortodoksų Bažnyčios statute buvo sukurtas netgi atskiras skyrius „Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia“, kur tvirtinama, kad Maskvos patriarchato Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia tikrai tikrai yra savarankiška ir nepriklausoma, ir ryšys su Maskva pas juos tikrai tikrai tik dvasinis. Žinoma, iš tikro Maskvos patriarchato Ukrainoje vyskupai ir toliau važiuoja į Maskvą dalyvauti įvairiuose posėdžiuose ir Rusios Ortodoksų Bažnyčios statutas ir toliau galioja šiai Bažnyčiai…

Matyt, kažko tokio galime tikėtis ir Lietuvoje. Disidentai dvasininkai bus ekskomunikuoti, bus ieškoma progos susimušti dėl nekilnojamojo turto, Maskvos televizija skelbs apie mušamus rusus, o Rusios Ortodoksų Bažnyčios Vilniaus vyskupija bus pervadinta į „Lietuvos Ortodoksų Bažnyčią“, gal net jai atskirą skyrių Rusios Bažnyčios statute parašys, ir tada vyskupai tvirtins, kad ji tikrai tikrai nepriklausoma nuo Maskvos. Matyt, tą scenarijų vyskupas Amvrosijus ir turi omeny, interviu sakydamas, kad „sieks didesnės nepriklausomybės“ – jam nieko naujo nereikia galvoti, nes metodika jau išbandyta Ukrainoje.

Maskvos patriarchato dvejamintė

Dar 2018 m. ukrainiečių naujienų tarnybos RISU tinklaraštininkas Vladimiras Melnikas parašė straipsnį pavadinimu „Rusios Ortodoksų Bažnyčia ir Orwellas: Ukrainos autokefalijos klausimas kaip Rusios Bažnyčios doublethink‘o indikatorius“. Doublethink‘as, dvejamintė, – tai George‘o Orwello romano „1984“ terminas, apibūdinantis distopinio totalitarinio režimo ideologiją, reikalaujančią iš savo piliečių, kad jie pripažintų du, atrodytų, vienas kitam prieštaraujančius teiginius tuo pačiu metu. Taip konstruojama ideologija.

Vladimiras Melnikas pateikia ilgą tokių Rusios Ortodoksų Bažnyčios teiginių sąrašą, štai keli pavyzdžiai:

• „Mes vienbalsiai palaikome Ukrainos autokefaliją“, bet – „mes prieš autokefaliją“;
• „Autokefalija pažeidžia Bažnyčios vienybę, drasko Kristaus kūną“, bet „Rusios Bažnyčia yra autokefalinė ir autokefalijos neturi atsisakyti“;
• „Dviejų paralelinių bažnytinių struktūrų egzistavimas šalyje yra schizma“, bet „mes atidarome savo paralelines struktūras“;
• „Valdžia įžūliai kišasi į Bažnyčios reikalus“, bet valdžia „teisingai ir išmintingai palaiko Bažnyčią“.

Kai kurios šių tezių net nepakeistos tinka ir Lietuvos situacijai. Juk dabar bandoma tvirtinti, kad Konstantinopolio patriarchato struktūrų kūrimas greta Maskvos patriarchato Lietuvoje būtų schizma, nors pats Maskvos patriarchatas kuria paralelines struktūras Aleksandrijos patriarchatui Afrikoje ir Konstantinopolio patriarchatui – Korėjoje. Taip pat, kai Lietuvos valstybė skiria piniginę ar kitokią paramą Ortodoksų Bažnyčiai, tai išmintingas palaikymas, bet kai pareikalauja atskaitomybės – „įžūliai kišasi į Bažnyčios vidaus klausimus“.

„Mes už autokefaliją“ ir „mes prieš autokefaliją“ taip pat jau girdime Lietuvoje, tik kiek kitu pavidalu – vyskupas Amvrosijus tikina, kad jis už Lietuvos Bažnyčios nepriklausomybę. Ukrainos atveju buvo tvirtinama, kad Maskvos patriarchato vyskupai yra už autokefaliją, tik dabar netinkamas laikas, sąlygos, reikia palaukti (kai tikrieji autokefalijos šalininkai sakė – „o ko laukti? Kreipkimės į Konstantinopolį dabar“)… Štai ir vyskupas Amvrosijus sako: „Nepriklausomybė turi tam tikrų etapų, tai gali būti ir mažas laipsnis, ir didelis laipsnis, bet kad jos siektume ir tą darytume, yra tam tikras kanoninis, teisėtas kelias, kuris užima tam tikrą laiką…“

Apie „Kristaus kūno draskymą“ jau irgi rašoma oficialiuose vyskupijos laiškuose, nors iš tikro pasaulyje yra daug Ortodoksų Bažnyčių – ne tik Konstantinopolio, bet Antiochijos, Aleksandrijos, Jeruzalės… Ir kyla klausimas, kas drasko kūną – ar skirtingų autokefalinių Bažnyčių egzistavimas, ar tai, kad Maskvos patriarchatas kažką iš jų atsisako priimti kaip bendratikius. Kodėl Maskvos patriarchato Bažnyčia turi būti nepriklausoma nuo Konstantinopolio, jei nepriklausomų Bažnyčių egzistavimas „drasko Kristaus Kūną“?

Sekant V. Melniko logika, aptarus šias tezes galima kelti tokius klausimus: kada vyskupas kalba nesąžiningai – ar kai sako, kad nori didesnės Lietuvos ortodoksų nepriklausomybės, ar kai sako, jog Konstantinopolio patriarchatas Lietuvoje būtų blogai? Ar kai sako, kad paralelinių struktūrų egzistavimas yra schizma, ar kai nesmerkia Maskvos patriarchato sprendimo steigti paralelines struktūras Afrikoje? Ar kai sako, kad valdžia per daug kišasi į Bažnyčios reikalus, ar kai sveikina finansinę paramą Bažnyčiai?

Galų gale, kaip yra, kad vyskupas Amvrosijus yra prieš karą Ukrainoje ir už Bažnyčios nepriklausomybę nuo Maskvos, bet konfliktas kilo su kunigais, kurie pasisako prieš karą Ukrainoje ir už Bažnyčios nepriklausomybę nuo Maskvos? Tai dėl ko kilo konfliktas?

Kaip pažymi Orwellas, tikėjimas vienam kitą neigiančiais teiginiais leidžia pamiršti nepatogius faktus ir bet kada juos vėl išsitraukti, kai jie tampa patogūs, ir taip sutvirtina ideologiją. Štai kovo 17 dieną, kai metropolitas Inokentijus tikėjosi sugraudinti Lietuvos žmonių širdis, jis rašė, kad „ortodoksai sudaro nors nedidelę – vos tris tūkstančius aktyvių parapijiečių visoje Lietuvoje – tačiau neatsiejamą visuomenės dalį“ – tada buvo patogu parašyti kuo mažesnį skaičių.

Kai balandžio 29–30 dienomis jau nutarta pademonstruoti raumenis, tada atvirame laiške buvo pareikšta, kad „tai visiškai nepriimtina, ir mes, 120 000 Lietuvos ortodoksų (beje, mokesčių mokėtojų, iš kurių yra finansuojama LRT) vardu, reikalaujame…“, o apie procesiją pranešta, kad joje „dalyvavo tūkstančiai žmonių“. Dar viena dvejamintė – mūsų tik trys tūkstančiai, kai tai patogu, bet mūsų 120 tūkstančių, kai tai patogiau…

Jau matyta propaganda

Neseniai vienas iš atleistųjų kunigų, Gintaras Sungaila, savo feisbuke paskelbė, kad vyskupas Amvrosijus Ukrainos žvalgybos buvo įtrauktas į sąrašą vyskupų, bendradarbiaujančių su Maskvos patriarchatu (sąrašą galima rasti čia). Tas sąrašas atrodo gana įtartinai, įdomu, ar jis yra rimtas, bet jei yra, tai priežastys, kodėl toks įtraukimas galėjo įvykti, akivaizdžios.

Tai, ką matome viešojoje erdvėje Lietuvoje, visiškai atitinka tuos propagandos vingius, kuriuos ukrainiečiai jau matė savo šalyje. Negana to, Lietuvoje visi tie veiksmai atliekami preventyviai – nelaukiant, kol kas nors realaus įvyks. Reikia tik tikėtis, kad šie veiksmai vykdomi „semiantis patirties“ iš užsienio kolegų, ne gaunant kažkieno nurodymus.