Mauša Bairakas. Apie nenuoramą hipį, muzikantą, laikrodininką, sinagogos seniūną

Kauno žydų religinės bendruomenės vadovas, Kauno choralinės sinagogos seniūnas, permąstęs prabėgusį savo laiką, sako niekada širdyje nenorėjęs išvykti iš Lietuvos. Čia jo šaknys, čia jo šeima, vaikai, vaikaičiai, palaidoti artimieji, žuvę artimieji.

„Viską mesti ir išvažiuoti neišeina. Bendruomenė – mano pagrindinis ir galbūt paskutinis etapas, kurį turiu gyventi. Neperkelsi juk nei jos, nei sinagogos į Izraelį – esu čia prišriubuotas ir dar su papildoma kontragaike, kaip rusai sako“, – svarbų sąryšį žmogaus ir gimtosios žemės, į kurią tarsi medis giliai suleidi šaknis, kad sulapotum, pabrėžia M. Bairakas.

Kauno žydų religinės bendruomenės galva prisimena, kaip jam, keturiolikmečiui paaugliui esant, 1967 metais tėvai buvo gavę leidimą išvykti į Izraelį. Tėvą sustabdė motina, pareiškusi, kad, vienam karui neseniai pasibaigus, nevažiuosianti gyventi ten, kur vyksta kitas (kaip tik tuo metu buvo prasidėjęs šešių dienų karas tarp Egipto ir Izraelio).

Taip M. Bairako šeima liko Lietuvoje, Kaune, su kurio E. Ožeškienės gatve, keturi namai nuo sinagogos, susiję pirmieji jo vaikystės prisiminimai.

„Visi medžiai, kurie čia augo, buvo mano išlaipioti. Kai tėvas grįždavo namo po darbo, nukabindavo mane nuo medžio. O mama, kadangi neišlipdavau ir alkanas nelikčiau, su šluota buterbrodą paduodavo“, – pasakoja Kauno choralinės sinagogos seniūnas. Ir ją vaikystėje jis prisimena puikiai: kaip čia gyvenęs šochetas (ritualinis paukščių ar gyvulių skerdikas), kaip jo žmona prižiūrėdavusi mikvą – ritualinį baseiną. Sovietmečiu uždraudus lauko tualetus, buvęs prie sinagogos irgi perkeltas vidun, taip ilgainiui mikvos nebeliko.

Mažasis Mauša su mama eidavo į turgų pirkti gyvos vištos ir su pirkiniu grįždavo į sinagogos kiemą, kad šochetas pagal žydų tikėjimo priesakus paskerstų paukštį šiam nepatiriant kančių.

„Kai vištą papjaudavo ir pakabindavo žemyn galva, kad kraujas nubėgtų, man, mažam vaikui, iškildavo toks vaizdas – atrodė, jos akys išsiplėsdavo ir tarsi šypsena atsirasdavo – tokia laiminga būdavo, kad nejaučia jokios kančios ir skausmo“, – tęsia M. Bairakas. Prisimena jis ir šventes Kauno sinagogoje su daugybe maldininkų, pakaitomis srautais judančių tai į vidų, tai į lauką.

„Tai buvo visavertis gyvenimas, – pasakoja. – Dar atsimenu, kaip sinagogoje rinkdavo rinkliavą. Kas mėnesį ateidavo žmogus su sąsiuviniu, ir kiekvienas žydas turėdavo duoti po rublį. Būdavo tokių, kurie duodavo daugiau, bet rublis buvo mažiausios vertės pinigas, kurį privalėjai paaukoti sinagogos labui.“

Iš kokios šeimos esate kilęs? Kas buvo Jūsų tėvai?

Mano šeima buvo labai paprasta. Nebuvome nei turtingi, nei kuo nors ypatingi – kaip ir dauguma žydų Kaune. Tėvas buvo karo invalidas, kariavo sovietų armijoje su nacizmu, kol nebuvo sužeistas. Iki to laiko jis neteko visos savo šeimos – visi buvo išžudyti Raseiniuose, Girkalnyje. Mamos šeima irgi visa žuvo. Tėvas vienas liko iš vienuolikos, mama – viena iš devynių. Po to ji pateko į Sibirą ir visą karą išdirbo vaisių bei daržovių džiovinimo fabrike. Kartais papasakodavo man, kaip jai buvo sunku: lieki vienas kaip pirštas ir dar patenki kažkur į Rusijos gilumą, Sibirą, nemokėdamas nei kalbos, nei viso kito.

Buvo priimta laikyti, kad gimiau tarnautojų šeimoje, nes tėvas visą gyvenimą po to išdirbo tiekimo viršininku. O mama visą gyvenimą buvo namų šeimininkė.

Kalbant apie senas šeimos tradicijas, augau be senelių ir močiučių, be tų žmonių, kurie duoda vaikams dvasinį išsilavinimą – jų neturėjau, netekau. Džiaugiausi, jeigu mama ar tėvas ką nors prisimindavo: tėvas, po karo sužalotas, šeštadieniais ir per šventes eidavo į sinagogą, namie per šabą uždegdavome žvakutę, stengdavomės maistą teisingai ruošti, bet kad kas būtų sakęs, jog pagal judaizmą tėvams priklauso savo sūnų nuo trejų metų išmokyti rašyti, skaityti, melstis – tai šito pas mus nebuvo. Dėl to man buvo kiek problemiška po to, kai atėjau dirbti į sinagogą. Kaip buvęs muzikantas iš klausos išmokau melstis ir stebėjau, ką kuriuo metu reikia padaryti ar pasakyti. Viską turėjau įsiminti galva.

Gal ir ne viską žmogus darai taip, kaip turi būti, bet bent jau kažką įneši.

Kokį prisimenate savo vaikystės Kauną?

Kaunas man buvo pats geriausias miestas. Augau čia, centre, viskas čia mano buvo išlandžiota, išlakstyta. Po to persikėlėme į Vilijampolę. Ten, aišku, buvo sudėtingiau, kitokia gyvenimo filosofija, reikėjo išmokti ir už save pastovėti. Buvau labai aktyvus vaikas: ir futbolą, ledo ritulį žaidžiau, ir šaudymą lankiau. Maždaug nuo trylikos metų išmokau groti gitara. Penkiolikos–šešiolikos jau grojau ansamblyje. Jaunystė buvo puiki.

Paskui mane paėmė į tarybinę armiją. Dukart bėgau, suplėšiau karinį bilietą. Buvau toks biškį hipiuojantis, prie hipių judėjimo buvau prisijungęs, todėl man sovietinė armija nebuvo priimtina. Pabėgau, nes nenorėjau priesaiką duoti. Kai iš Ukrainos traukiniu atvažiavau iki Vilniaus, išlipau nusipirkti sumuštinio, nes labai norėjau valgyti. Tada mane patruliai ir suėmė – kadangi dokumentų neturėjau ir buvau suplėšęs bei išmetęs karinį bilietą, mane suėmė ir uždarė. Bet naktį kažkaip sugebėjau pabėgti: atlenkęs grotas pralindau ir per triūbą, per stogelį nusileidau iš trečio aukšto ant žemės. Tada atvažiavau iki Kauno.

O ten tėvui buvo pasakyta: jeigu po trijų parų manęs nepavyks suimti, būsiu nuteistas ir pasodintas penkeriems metams. Tai jis mane nutempęs pridavė į komendantūrą. Atvažiavo iš Ukrainos praporščikai, ir – atgal į kariuomenę. Bet priesaikos taip niekad ir nedaviau. Zampolitas už mane ją pasirašė – užsispyriau, sakiau: jeigu versite, pabėgsiu dar kartą.

Taip ir atitarnavau.

Pamenu, stojuosi, ir tėvas kad duos man per kuprą – aš tik brinkt ant tos kėdės, net apsvaigau. Ir viskas – nuo to momento tapau laikrodininku. Per tris mėnesius išmokau. Man iš tikrųjų labai pasisekė, nes mane mokė du meistrai, kurie laikrodininkais buvo nuo Smetonos laikų. Jie mane išmokė taisyti senovinius laikrodžius.

Ką ryškiausiai prisimenate iš laikų, kai, sakote, hipiavote?

Kalantos susideginimą. Gyvenime įvyko toks sutapimas. Kai tėvas sirgo vėžiu, mane išleido iš kariuomenės – duodavo tada atostogų dešimt parų, jeigu kas iš artimųjų sunkiai sirgdavo. Atvažiavau būtent tą dieną, kai susidegino Kalanta. Kaip tik ėjau pro šalį, mačiau, kaip liepsnojo, kaip subėgo žmonės, bet man tą akimirką ne tas buvo galvoje: tėvas sunkiai sirgo, su seserimi turėjome važiuoti į ligoninę. Tačiau po dienos kitos, kai prasidėjo mitingai, aš visur dalyvavau, gerai gavau malkų su bananais, pamenu, mes bėgame, o jie vejasi mus ir daužo su bananais. Buvo žiauru.

Visi mano draugai, visi hipiai tuose įvykiuose dalyvavo, mes visi psichologiškai buvome prieš tarybų valdžią. Mano tėvas irgi buvo antitarybinis, ir aš paveldėjau šią jo savybę. Tokia faina buvo dvasia, visi galvojo: gal pagaliau nuversime komunistų valdžią – žinote, aštuoniolikmečių–devyniolikmečių protas kitaip veikia, aišku, žinojome, kad yra tokia KGB, bet galvojome, kad jie nedrįs taip drastiškai dorotis su žmonėmis. O gailesčio nebuvo jokio.

Kai grįžau po kariuomenės, – mano amatas juk buvo taisyti laikrodžius, – toliau juo dirbau. Nuo šešiolikos metų be dviejų mėnesių pradėjau juos mokytis taisyti, ir man gana neblogai sekėsi.

Kaip tapote laikrodininku?

Kadangi niekada negalėdavau vietoje nusėdėti, visur man reikėdavo lakstyti – muzika, grojimai, šokiai, tas, anas… – nenorėjau toliau mokytis. Todėl kai baigiau vakarinę vidurinę, tėvas sugalvojo, kad galėčiau būti laikrodininkas. Atvedė mane prie Soboro į tokį vieną punktą ir sako: čia stalas, kėdė, dirbsi. Aš atsisėdau, pasimuisčiau, pasižiūrėjau, kaip kiti dirba, užsidėję didinimo stiklus kažką ten suka, ir sakau tėvui: na koks iš manęs laikrodininkas? Aš vienoj vietoj nusėdėti negaliu.

Pamenu, stojuosi, ir tėvas kad duos man per kuprą – aš tik brinkt ant tos kėdės, net apsvaigau. Ir viskas – nuo to momento tapau laikrodininku. Per tris mėnesius išmokau. Man iš tikrųjų labai pasisekė, nes mane mokė du meistrai, kurie laikrodininkais buvo nuo Smetonos laikų. Jie mane išmokė taisyti senovinius laikrodžius: bufetinius, pastatomus ant grindų, sieninius su mušimais. Ir tie senoviniai laikrodžiai buvo labai įdomūs: kiekvienas turintis savo specifiką, savo mušimą. Kai numirė toks Girdauskas, Kaune likau vienintelis, kuris moka teisingai sureguliuoti ketvirtinius laikrodžius – kad skambėtų pagal Londono Didįjį Beną.

Be to, kai grįžau iš kariuomenės, išsikrausčiau gyventi prie Stepo Žuko dailės technikumo. Tolesni penkeri metai man buvo labai prasmingi. Susipažinau su menininkais, jų mentalitetu, pradėjau pažinti daugiau meno, meno kultūrą, istoriją. Su tais visais dabar garsiais menininkais sėdėdavome iki šešių ryto ir diskutuodavome. Puikūs buvo metai. Įpūtė man daugiau meniškos dvasios.

Koks Jums atrodo Kaunas dabar?

Labai faina čia, ypač kai einu Laisvės alėja ir man sako: šalom. O jeigu sako šalom, vadinasi, tave pažįsta. Mane daug kas pažįsta, prieina, klausinėja, nori pasikonsultuoti – ir iš mokyklų, universitetų, ir kunigų seminarijos, ir trečios kartos močiutės, baigusios po tris aukštuosius, visiems reikia paskaitos.

Kaunas visada buvo radikalus miestas, visada toks antisovietinis. Pamenu, kai dirbau laikrodininku, vienam klebonui iš Piterio esu atvežęs dvi portatyvines spausdinimo stakles – turėjau ten labai gerų draugų žydų, kurie galėdavo gauti ko tik nori: antitarybinės literatūros, kulkosvaidį, ką tik nori. Tai taip tam klebonui, kuris manimi tiesiog pasitikėjo – vis tiek atvirai pasikalbėdavome, kai atnešdavo laikrodžius taisyti, ir atvežiau spausdinimo mašinas.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės.