2021 02 03

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

„Mažas gyvenimas“ – odė žmogiškumui

Knygos viršelis.Hanya Yanagihara, „Mažas gyvenimas“. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: „Baltos lankos“, 2020 m., p. 672.

Hanyos Yanagiharos knyga „Mažas gyvenimas“ – 2015-ųjų „Man Booker Prize“ ir „National Book Awards“ nominantė.

Apie šį romaną kalbėta ir lietuviškojoje kultūrinėje spaudoje, reikšmingas Linos Valantiejūtės interviu su vertėju Mariumi Buroku, taip pat minėtina L. Valantiejūtės apžvalga, tačiau „Mažas gyvenimas“ yra toks didelis, kad visoms temoms, liečiamoms ir plėtojamoms kūrinyje, vieno ar keleto tekstų tikrai nepakanka.

Apie literatūros refleksijų svarbą apskritai kalbėjo vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė LRT PLIUS laidoje „Stambiu planu“: kuo daugiau analizuojama, ieškoma, atrandama ir tarpusavyje pasidalinama, tuo prasmių tik daugėja.

„Mažas gyvenimas“ yra antrasis autorės romanas, kuris sulaukė didžiulės sėkmės visame pasaulyje, pelnė daugybę apdovanojimų, tapo tikra sensacija, užkopusia į daugelio šalių literatūrines aukštumas. Tai knyga apie žmogaus, vardu Džudas, gyvenimą, nors ir pavadintą mažu, iš tiesų jis yra tiesiog neaprėpiamai didelis bei gilus. Nuo pradžios jo gyvenimo kreivė krinta vis žemyn – vos gimęs – paliktas, augintas brolių vienuolių; patyręs jų smurtą – psichologinį ir fizinį – seksualinį prievartavimą, Džudas galiausiai paverčiamas išnaudojimo vergu. Atrodo, kad gyvenimas jam ne tik nieko gera nedavė, bet apskritai viskas veikė tik tam ir tik taip, kad jį sunaikintų. Tačiau lemtingas virsmas viską pakeičia – kardinaliai, ir ima atrodyti, net ir ne tik atrodyti, bet iš tiesų – visa, kas gyvenime, ima kovoti už Džudą, už jo gyvenimą, už tai, kad jis gyventų ir būtų laimingas. Džudas, galima sakyti, tampa gyvenimo numylėtiniu. 

Džudo istorijos veikėjai – jo trys draugai, kuriuos jis sutinka Harvardo universitete, tai geraširdis aktorius Vilemas, aštrialiežuvis dailininkas Džei Bi, talentingas architektas Malkolmas; taip pat sutiktas gydytojas Edis, kuris tam tikra prasme artimiausias Džudui žmogus, nes, nuolat prižiūrėdamas, mato ir jau netgi geriau nei pats Džudas pažįstą sužalotą jo kūną, ir dėstytojas profesorius Haroldas, kuris bėgant laikui su žmona Džulija įsisūnija jau suaugusį Džudą. 

H. Yanagihara labai atvirai aprašo seksualinio išnaudojimo, smurto patirtis, vesdama skaitytoją į sąmonės ir pasąmonės gelmes, taip leisdama sužinoti ir tarsi pačiam išgyventi, ką visa tai reiškia žmogui dvasine prasme, atverdama individo tapatybės formavimosi paslaptį. Nors, atrodytų, liečiamos tiesiogiai žmogaus fizinį kūną veikiančios patirtys, knygoje nėra jokio perdėto kūniškumo.

Šešių šimtų septyniasdešimt dviejų puslapių knyga, suskirstyta į septynis skyrius: Lispenaro gatvė; Postžmogus; Pudra; Gyvybės aksioma; Laimingi metai; Brangus draugas; Lispenaro gatvė. Iš pavadinimų aišku, kad romano siužetas sudaro tam tikrą ciklą, kur prasideda Džudo ir jo draugų istorija, ten ji ir baigiasi, išsipildžius kiekvieno jų nuopuoliams ir pakilimams. Pradžia – Džudui ieškant ir, jau susiradus, įsikuriant nuomojamame bute, kur jis apsigyvena drauge su Vilemu.

Taip, Džudą skaitytojas ima pažinti jau kaip teisės studentą Harvarde, kuris dargi puikiai išmano aukštąją matematiką, tad genialiai gretina šias abi disciplinas per savąją ir apskritai žmogaus patirčių prizmę. Plėtojantis Džudo gyvenimo istorijai, kuriantis sėkmingai karjerai, paraleliai vis grįžtama ir leidžiamasi gilyn į jo būtąjį pasaulį; kurį jis nori ir siekia visiškai paneigti, apie jį turi nežinoti ir netgi nenumanyti niekas; žinoma, ir pats Džudas norėtų nieko nežinoti – neprisiminti apie tai, kas patirta. Tačiau išgyventi košmarai kaip hienos tyko, sėlina ir vis aršiai puola. Jeigu Džudas nori išsivaduoti, jis turi atrasti ir išmokti kalbą, kuria galėtų artimam žmogui papasakoti savo istoriją, antraip joks tikras artimas žmonių tarpusavio ryšys yra neįmanomas.

Taigi Džudui gyvenant ir vis patiriant grumtynes su vidinėmis hienomis, galiausiai ieškant ir atrandant tą kalbą, kuria įmanu išsakyti tai, kas, atrodo, žodžiais tiesiog neišsakoma, skaitytojas pažįsta tikrąjį Džudą. 

H. Yanagihara labai atvirai aprašo seksualinio išnaudojimo, smurto patirtis, vesdama skaitytoją į sąmonės ir pasąmonės gelmes, taip leisdama sužinoti ir tarsi pačiam išgyventi, ką visa tai reiškia žmogui dvasine prasme, atverdama individo tapatybės formavimosi paslaptį. Nors, atrodytų, liečiamos tiesiogiai žmogaus fizinį kūną veikiančios patirtys, knygoje nėra jokio perdėto kūniškumo.

Kiekviena patirtis žmogui yra prasminga ir vertinga tiek, kiek ji žadina, veikia jausmus ir mąstymą, kiek paliečia ir turtina jo mentalinį kūną. Žmogus yra daugiau nei instinktų valdomas gyvūnas; neneigiant prigimties reikšmės, svarbos prisiminti, žinoti ir susitaikant gerbti savyje pirmykštę būtybę, vis dėlto žmonijai pravartu ne tik gręžtis ir leistis atgalios, kaip kadaise atgal į gamtą kvietęs ragino Jeanas-Jacques’as Rousseau, taip būtų užstringama žemajame gyvuliškame lygmenyje ir paneigiama natūrali žmonijos raida bei evoliucija, bet kokia kiekvieno individo atskirai ir visų kartu būties prasmė. Tai mokslo populiarinamosiose knygose „Sapiens“ ir „Homo deus“ aprašyta Yuvalio Noah Harari. Nors Y. N. Harari  kalba jau ir apie žmogų paveiktą genų inžinerijos, dirbtinio intelekto, tampantį kiborgu, kas šiandien reikalauja ypatingos atidos ir įvairialypio mąstymo, vis dėlto pirmiausia reikšminga mąstyti ir kuo giliau pažinti dieviškąją būtybę – žmogų. Būtent apie žmogų ir yra H. Yanagiharos „Mažas gyvenimas“.

Džudo istorija paraleliai skleidžiasi su gyvenimais jo draugų, kurie kuria savas tapatybes, tampa reikšmingomis asmenybėmis viešajame pasaulyje, tačiau kiekvienas jų turi savų traumų, ydų, patiria unikalių išbandymų. Vis dėlto, be jokių abejonių, Džudas yra romano centrinė ašis, viskas sukasi apie jį, daugiausia matoma ir vertinama iš jo perspektyvos; labai reikšmingos Džudo draugų perspektyvos, kurios išplečia šio veikėjo kaip unikalios tapatybės žmogaus paveikslą. 

Bičiulis aktorius Vilemas nuo pat pradžių jausmine prasme yra artimiausias Džudui, ilgainiui jis supranta, kad Džudas jam yra ne tik draugas, o net draugas, jis suvokia, kad jų ryšys yra kažkas daug didesnio… Tačiau, bent iš dalies pažindamas savo draugą, jis supranta, jog kalbėti su Džudu – prisipažinti jam apie galimus artimesnius santykius, jeigu nors šiek tiek tuo abejoja ir dvejoja, ar iš tiesų sugebės būti kartu su juo, – tikrai negalima, tiesiog nevalia, nes menkiausias šešėlis, klaida ne tik užtemdytų ir nutrauktų jų draugystę, bet grėstų netgi Džudo asmenybės sunaikinimu; jis veikiausiai neišgyventų, nutrūkus artimam ryšiui, nepakeltų išdavystės. 

Net ir patirties išbandymų akivaizdoje vis dėlto Vilemas ryžtasi. Tai iš jo pareikalauja tikrai labai daug ko, tačiau visiškai aišku: mylinčiam niekas nesunku, jam viskas lengva, nes pagrįsta meile. Nors Džudas su Vilemu patiria, rodos, gyvenimą pranokstančių jų bendros istorijos – jų didžios draugystės – viražų, įprasmintų nenuspėjamais romano siužeto posūkiais, aprašytais labai paveikia, emociškai stipria kalba, – iš tiesų puikus vertėjo M. Buroko darbas, – be jokių abejonių teigtina: „Mažame gyvenime“ įprasminta dviejų žmonių bendrystė yra puikiausias visa pagrindžiantis ir įrodantis literatūrinis argumentas, jog tikrajai, didžiajai, visa apimančiai meilei nesvarbu spalva, rasė, lytis, meilė pati savaime yra dieviškumo išsipildymas žmoguje, tai jo skleidžiama šviesa, kuri esti nepriklausomai nuo fizinių ypatybių; ta šviesa spinduliuoja ir užmezga ryšį, pranokstantį laiką, manifestuojantį pačią amžinybę kaip didžiąją sielų bendrystės paslaptį. 

Būtent tokia yra Džudo ir Vilemo tikrovė, nugalinti visas traumas, defektus vien apkabinimu, kuris, rodos, sustabdo laiką ir pačios Žemės sukimąsi. Jų didžiadvasiška meilė byloja, kad lytiniai santykiai yra tik vienas iš paralelių, gretimų, tačiau tikrai ne pagrindinių ir esminių jos išsipildymo sandų. Kada Vilemas sužino visą Džudo istoriją, pažįsta jo asmenybę, kilusią iš demoniško pasaulio, jis suvokia, kad fizinė artuma Džudą žaloja psichologine, emocine, mentaline prasme, ir jis geba tai priimti, gerbdamas ir mylėdamas savo draugą, Vilemas išmoksta būti kitaip drauge; atranda ribas ir laikosi jų, kad nekeltų diskomforto, neprimintų ankstyvojo amžiaus patyrimų, likusių viso gyvenimo žaizdomis.

„Mažas gyvenimas“ verčia mąstyti, kiek iš tiesų mokama ir gebama priimti kitą su visomis jo ypatybėmis, kiek gebama gerbti, nesiekiant žmogaus keisti, verčiant sau patinkamu ir palankiu. Dažnai apie tai nesusimąstant žmogus, kuriam reikia tiesiog besąlyginio priėmimo ir meilės, mokomas slėpti save ir tapti kitokiu, o tai psichologine, pasąmoninga prasme prišaukia dar daugiau visada su žmogumi keliaujančių vidinių hienų. Džudo istorijoje tai labai ryšku. 

Atrodo, žmogus, turintis viską – karjerą, pinigus, statusą, socialinę vertę, o viduje jis tebėra tas pats vaikas, kuriam kas kartą reikia patvirtinimo, kad jis mylimas, reikia palaikymo, kuris priverstų patikėti savimi ir asmenine savo gyvenimo kūrybos galia. Nepaisant visų pasiekimų, Džudas, kaip išmokęs vaikystėje, visą gyvenimą žalojosi – vis desperatiškai pjaustosi rankas. Taip pribloškiamai „Mažas gyvenimas“ atsako į klausimą, kaip formuojasi asmenybė, kaip randasi savasis „aš“. 

Autorės H. Yanagiharos „Mažas gyvenimas“ yra žmogiškumo odė, tai būties pašlovinimas, kai kūniškos kančios akivaizdoje ima spindėti pati skaidriausia siela, kuri žėri kaip taurusis briliantas. Šviesa galima, ji lūžta deimanto briaunomis, kiekviena jų yra patirtis, dažnai kuo ji sudėtingesnė, skaudesnė, tuo skaistenis blyksnis, o pats tyriausias kristalas yra žmogaus ašara.

Vaikystės traumos yra Džudo tapatybės žymės, jo nuolat kraujuojančios rankos – išorinis atvaizdas vidinių žaizdų, kurios, deja, neužgydomos. Viskas, ką žmogus patiria, yra jo mentaliniame kūne. Dabartyje fizinį kūną galima gydyti, keisti, tobulinti, gražinti iki idealumo, bet to, kas emociniame, jausminiame lygmenyje įsitvirtina, ypač ankstyvajame amžiuje, niekas negali ištrinti, tai nepaneigiama. Todėl Džudas amžinai išlieka tuo vaikystėje išniekintu, neišmylėtu berniuku.

„O dabar jis daug vyresnis, Haroldas ir Džulija daug senesni, jie – trys seniai, o jam duoda vaikišką sumuštinį ir liepia valgyti, komanduoja kaip vaikui. Mes tokie seni, kad jau tapome vaikais, galvoja jis, paima lėkštę ir sviedžia ją į sieną. Atsitrenkusi į ją, lėkštė įspūdingai sudūžta. Jis mato, kad sumuštinis buvo su keptu sūriu, mato, kaip vienas iš trikampių sūrio gabalėlių, prilipęs prie sienos, lėtai šliaužia žemyn, varvėdamas tąsiais, lipniais gumulais. / Na štai, galvoja, beveik svaigdamas, kai Haroldas vėl prieina, na štai, dabar, dabar. Haroldas pakelia ranką ir jis laukia, kad dabar jam smogs taip stipriai, jog šis vakaras pagaliau baigsis ir jis nubus savo lovoje, ir kurį laiką galės užmiršti šią akimirką, galės užmiršti, ką padaręs. / Bet Haroldas tik apkabina jį, jis bando Haroldą atstumti, bet Džulija jį irgi apkabina, palinkusi virš vežimėlio karkaso, ir jis pasijunta suspaustas tarp jųdviejų. / – Atstokit nuo manęs! – urzgia jis, bet jo jėgos senka, jis silpnas ir alkanas. – Atstokit! – bet jo žodžiai tušti ir beprasmiai, nenaudingi, kaip jo rankos ir kojos, todėl netrukus jis liaujasi bandęs. / – Džudai, – tyliai sako jam Haroldas. – Mano vargšas Džudai. Mano mylimas berniuk. / Išgirdęs tai, jis pravirksta, nes po brolio Luko niekas niekada nevadino jo mylimu. Vilemas kartais bandydavo – sakydavo: meile, saulele, – bet jis liepdavo jam liautis, nes šie švelnūs žodžiai jam buvo purvini, tai buvo pažeminimo, ištvirkimo žodžiai. / – Mano mylimas berniuk, – vėl sako Haroldas, ir jis nori, kad Haroldas nutiltų; jis nori, kad Haroldas niekada nenutiltų. – Vaikeli. / Jis verkia ir verkia, rauda dėl visko, kuo buvo, dėl visko, kuo galėjo būti, dėl kiekvienos senos žaizdos, dėl praėjusios laimės, verkia iš gėdos ir džiaugsmo, nes pagaliau tapo vaiku, su visais vaiko kaprizais, baimėmis ir nesaugumu, verkia dėl nepatirtos prabangos elgtis blogai ir pelnyti atleidimą, dėl švelnumo ir prieraišumo, dėl to, kad jam duoda maisto ir priverčia jį suvalgyti, dėl sugebėjimo – pagaliau, pagaliau – patikėti tėvų įtikinėjimu, patikėti, kad jis yra ypatingas, nepaisant visų savo klaidų ir šunybių, dėl visų savo klaidų ir šunybių.“ (p. 645–646)

„Mažo gyvenimo“ ištrauka, kai Džudas, jau penkiasdešimt vienų metų vyras, iš tiesų matęs daug juodo, gyvenimo pradžioje tiesiog panardintas į demonišką juodumą, ir patyręs daug balto – draugų gerumą, įtėvių Haroldo ir Džulijos meilę, dabar, išgyvendamas dar vieną veikiausiai pačią didžiausią tragediją – gedulą, kuris atima bet kokį norą, bet kokį pretekstą, bent menkiausią prasmę egzistuoti jam, vis dėlto pirmą kartą leidęs sau pykti, būti ne savo įsivaizduojamu kaltininku dėl visa to, kas bent menkiausiai klaidingai nutinka, o iš tiesų būti blogam, Džudas įsitikina, kad vis dėlto yra mylimas.

Ta besąlygiška įtėvių Haroldo ir Džulijos meilė, rūpestis, nepaisant Džudo nuotaikų, elgsenos, visa priimant be jokio pykčio, galiausiai pasiekia tą kiekvieno žmogaus viduje amžinai gyvenantį vaiką, jis pirmą kartą yra nušviečiamas, sušildomas, išskaidrinamas meilės. Štai kiek laiko ir kokių patirčių reikia, kad vaikystės traumų, gilių sužalojimų paliktos žaizdos būtų išvalytos, kad jos nebenuodytų kūno ir galbūt vieną dieną galėtų užgyti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Autorės H. Yanagiharos „Mažas gyvenimas“ yra žmogiškumo odė, tai būties pašlovinimas, kai kūniškos kančios akivaizdoje ima spindėti pati skaidriausia siela, kuri žėri kaip taurusis briliantas. Šviesa galima, ji lūžta deimanto briaunomis, kiekviena jų yra patirtis, dažnai kuo ji sudėtingesnė, skaudesnė, tuo skaistenis blyksnis, o pats tyriausias kristalas yra žmogaus ašara, kartais ji viena iš sieloje atsivėrusios versmės, kai išsakoma tai, ko neapima žodžių reikšmės; kartais ji vienintelė sušvytinti tyloje. 

Minėtame interviu vertėjas M. Burokas kalbėjo apie emocinį sudėtingumą jam į lietuvių kalbą verčiant „Mažą gyvenimą“. Gerai suprantant, ką vertėjas turėjo omenyje, laimė skaityti šią knygą, kurioje sutelpa visas žmogaus gyvenimas. Iš tiesų vertėjas yra ypatingas literatūros patyrėjas, jis veikiausiai kaip nė vienas kitas skaitytojas išvaikšto giliausius kūrinio prasmių klodus. Nesinori atskleisti visų Džudo istorijos peripetijų, jas tikrai vertinga atrasti kiekvienam asmeniškai, o su jomis drauge pasiekti pačią žmogiškumo šerdį.