Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

„Mažasis kunigas Bosko“: kun. Paolas Albera

Paolo Albera. Youtube.com kadras

1861 m. Valdoke nebuvo gero apšvietimo. Tą vėlyvą vakarą grupė pilkų šešėlių nepastebimai slydo koridoriais. Dėl tamsių drabužių šiuos žmones išties buvo sunku įžiūrėti. Jie susibūrė rūsyje. Beveik visi buvo labai jauni: keturi kunigai ir apie dešimt klierikų. Kalbėjo tyliai, kad niekas neišgirstų.

Guvus ir šnekus klierikas Giovanni Bonetti taip apibendrino slapto susirinkimo tikslą: „Didžiuliai įspūdingi kunigo Bosko gebėjimai, ypatingi jį lydintys įvykiai, kuriais kasdien žavimės, jo išskirtinis būdas vesti jaunuolius nelengvu dorybių keliu, didingi kuriami planai mums atskleidžia jame esant kai ką antgamtiško ir leidžia numatyti jo ir oratorijos laukiančias garbingas dienas. Todėl mūsų pareiga – jausti dėkingumą ir padaryti taip, kad niekas iš to, kas priklauso kunigui Bosko, neatsidurtų užmarštyje, kad visi prisiminimai apie jį būtų išsaugoti ir kad šviesus jo veidas ir toliau šviestų visam pasauliui ir jaunimui. Toks yra mūsų įsteigtos komisijos tikslas“.

Skambūs žodžiai, nors dalyko išties būta paprasto. Visi neapsakomai mylėjo kun. J. Bosko ir nerimavo dėl jo sveikatos. Vadino jį „tėčiu“. Jam tuo metu buvo 46-eri, tačiau jaunuoliams atrodė jau „senyvas“. O drauge jo energija atrodė neišsemiama. Kunigas J. Bosko važiuodavo sakyti pamokslų į tolimus miestus, vadovavo gimstančiai kongregacijai, gebėjo pažinti visus apsilankančius jaunuolius, lydėdavo juos į iškylas užmiestyje. Darbavosi dieną naktį beveik be poilsio, ir jo sveikata, regis, pašlijo. Klierikai Ruffino ir Bonetti prirašė pilnus sąsiuvinius apie viską, ką matė ir girdėjo, kiti ketino tai tęsti. Tačiau trūko vieno dalyko! To, ką moderni technika jau leido padaryti, nors tai dar tebuvo eksperimentai: fotografija. Jaunuoliai labai norėjo turėti „tikrą“ kun. J. Bosko atvaizdą. Sunkiausia buvo tuo įtikinti patį kunigą, tačiau po daugybės įkalbinėjimų jiems pavyko. Gerasis tėvas jiems tarė: „Jeigu mano fotografija bus naudinga gelbstint sielas, tuomet sutinku!“

Didžioji diena išaušo 1861 m. kovo 21-ąją. Anuomet paveiksluojami žmonės turėjo labai ilgai išbūti nejudėdami. Kun. Bosko paprašė, kad nuotraukoje jis būtų pavaizduotas klausantis išpažinčių, apsuptas būrio klierikų ir kitų ugdytinių, pamaldžiai suklupusių prieš jį ant kelių. Kun. J. Bosko turėjo pasirinkti vieną iš jaunuolių, kuris užimtų vietą prie klausyklos, lyg išpažindamas nuodėmes. Apsižvalgė aplinkui ir šypsodamasis pašaukė: „Paolinai, ateik. Klaupkis ant kelių ir atremk savo kaktą į maniškę – taip mes išliksime nesujudėję!“

Tas vaikinas buvo Paolas Albera. Jaunuolis ilgai klūpėjo atrėmęs kaktą į kun. J. Bosko kaktą. Rezultatas buvo stulbinantis. Kun. J. Bosko kažką nujautė ir norėjo, kad šis paveikslas, perpieštas pieštuku, būtų pakabintas jo kambaryje. O Paolinas Albera taps Saleziečių draugijos vyriausiuoju rektoriumi, antruoju kun. J. Bosko įpėdiniu

Paolinas pasirinktas pozuoti su kun. J. Bosko nuotraukai galvą atrėmęs į ugdytojo galvą. Saleziečių žinių nuotrauka

Susitikimas visam gyvenimui

Kun. Bosko su Paolu susitiko 1858 m. rudenį None, nedideliame Turino lygumų miestelyje. Vietos klebonas, geras kun. J. Bosko bičiulis, jam pasakęs, kad vienas trylikametis parapijietis trokšta tapti kunigu. Kun. J. Bosko panoro su juo susipažinti. Prieš akis jis išvydo santūrų vaiką, malonaus giedro veido, gyvu smalsiu žvilgsniu. Kunigas pasisuko į jį lydėjusį klieriką Michelę Rua ir tarė: „Pabendrauk su šiuo jaunuoju bičiuliu, ištirk jį“.

M. Rua, tuo metu paprastas subdiakonas, pasižymėjo išskirtiniu diskretiškumu bei įžvalgumu ir šias savybes išlaikys visą savo gyvenimą. Dėmesingai pabendravęs su berniuku, jis grįžo pas kun. J. Bosko labai patenkintas ir pasakė: „Kunige Bosko, jūs tikrai galite priimti jį į oratoriją!“ Toks buvo pirmasis kun. J. Bosko ir kun. J. Rua susitikimas su savo įpėdiniu.

Oratorijoje

1858 m. oratorija vis dar buvo pilna šventumo aromato, kurį paskleidė penkiolikmetis Dominykas Savijus, prieš metus iškeliavęs į dangų. Čia buvo ir kitas vaikinas, pamažu įgyjantis tą pačią šlovę: Michele Magone.

Michele buvo tarsi gyvas sidabras, o kun. J. Bosko meilė padarė jį angelu. Paolinui Alberai ir Michelei Magonei buvo skirtos miego vietos netoli vienas kito, jiedu susibičiuliavo. Tačiau džiugi ir nuoširdi draugystė truko neilgai. Michele mirė sulaukęs vos keturiolikos. Paolas, apimtas jaudulio, girdėjo apsirgusio bičiulio pokalbį su kun. J. Bosko: „Jei Viešpats tau leistų pasirinkti: ar pasveikti, ar patekti į rojų, ką pasirinktum?” – „Kas galėtų būti toks kvailas, kad nepasirinktų rojaus?“

Matydamas prastą ligonio būklę, kun. J. Bosko jam tarė: „Prieš leisdamas tau keliauti į rojų, norėčiau skirti vieną užduotį“. Michele atsakęs: „Sakykite, aš padarysiu viską, ką galiu, kad išpildyčiau, ko prašote“. Kun. J. Bosko tęsė: „Kai būsi rojuje ir pamatysi nuostabiąją Mergelę Mariją, nuolankiai ir pagarbiai pasveikink ją nuo manęs ir nuo tų, kurie yra šiuose namuose. Paprašyk, kad ji malonėtų suteikti mums savo šventą palaiminimą; kad mus visus priimtų į galingą savo globą ir padėtų; kad nė vienas iš tų, kurie čia yra, taip pat tų, kuriuos Dieviškoji Apvaizda dar atsiųs į šiuos namus, nepražūtų“. Kaip bus matyti vėliau, M. Magone išpildė jam pavestą „užduotį“.

Su šiuo prisiminimu širdyje ir akimis, nuolatos nukreiptomis į kun. J. Bosko, Paolas, drovus ir santūrus, bet sykiu ryžtingas jaunuolis, taps vienu geriausių. Kun. J. Bosko namai buvo ir jo namai. Vėliau jis taip rašė apie palaimingą tuometį laikotarpį: „Kun. J. Bosko ugdė mylėdamas, patraukdamas prie savęs, laimėdamas žmones ir juos keisdamas. Jis visus mus tarsi apglėbdavo laimės ir pasitenkinimo atmosfera, kurioje išsisklaidydavo liūdesys, skausmai, melancholija… Viskas jame mus labai žavėjo: jo skvarbus žvilgsnis, dažnai iškalbingesnis už pamokslą; paprastas palingavimas galva; šypsena, kuri nuolatos puošė jo veidą, vis kitokia ir visuomet rami; tam tikra lūpų padėtis, kai tarsi norima kalbėti, bet nieko neištariama; viena ar kita intonacija ištarti žodžiai; visa jo laikysena, jo eisena – tvirta ir grakšti. Visos šios jo savybės mus traukė tarsi magnetas – jam nebuvo įmanoma atsispirti; o jei ir būtume galėję atsispirti, tai nebūtume norėję nuo jo atsitraukti už jokį pasaulio auksą, nes buvome tokie laimingi dėl jo įtakos mums, o jis tą įtaką mums darė labai natūraliai, be jokių pastangų“.

Per savo gyvenimą kun. P. Albera aplankė visas saleziečių bendruomenes, net ir tolimiausias. Saleziečių žinių nuotrauka

Tarp pirmųjų saleziečių

Taigi P. Alberai buvo visiškai natūralu 1861 m. spalio 27 d. apsivilkti klieriko sutaną, o po metų, 1862-ųjų gegužės 14-ąją, tapti vienu iš dvidešimt dviejų pirmųjų saleziečių. „Tą vakarą, – pasakoja kun. G. Bonetti, – ilgai to troškus pirmą sykį oficialiai sudėti neturto, skaistumo ir klusnumo įžadai naujai įsteigtos Saleziečių draugijos narių, kurie jautėsi tam pašaukti. Ak, kaip paprastai įvyko šis išskirtinis įvykis! Mes stovėjome beveik susigrūdę ankštame kambarėlyje, kuriame nebuvo kur prisėsti. Didžioji dalis narių buvo visai jauni, kai kurie pradėję retorikos studijas, kai kurie – pirmame ar antrame filosofijos kurse ar jau pradėję studijuoti teologiją, dar keli – jau kunigai…

Mūsų buvo dvidešimt du, neskaičiuojant kun. J. Bosko. Šis klūpojo prie stalelio, ant kurio stovėjo Krucifiksas. Pagal regulą davėme įžadus. Tada atsistojęs kun. J. Bosko tarė mums keletą žodžių, kad būtume ramūs dėl ateities ir drąsūs: „Kas žino, ar tik Viešpats nenori pasinaudoti šia mūsų draugija, kad padarytų daug gera savo Bažnyčioje! Po dvidešimt penkerių ar trisdešimties metų, jei Viešpats ir toliau mums padės, kaip kad padėjo iki šiol, mūsų draugijoje, išplitusioje įvairiose pasaulio šalyse, gali būti tūkstantis narių… Kiek daug gero bus galima nuveikti!“

Paolui tuo metu buvo septyniolika. Nuo tos akimirkos saleziečių kongregacija bus visas jo gyvenimas.

Daugelis anuomet manė, jog kun. J. Bosko veikla jau pabaigta. Tačiau jie nežinojo didžiulės kūrybinės jo vizijos. Ir štai metų pabaigoje šiam droviam rimtam klierikui Paolui kun. J. Bosko atskleidė tolesnį savo žingsnį: „Paolinai, mūsų Šv. Pranciškaus Salezo bažnyčia – per maža: nesutalpina visų jaunuolių, arba jie turi melstis susispaudę. Taigi pastatysime kitą bažnyčią, didesnę, gražesnę, nuostabią! Pavadinsime ją Marijos Krikščionų Pagalbos bažnyčia“.

Saleziečių kongregacija auga

Kun. J. Bosko sveikata kėlė vis daugiau susirūpinimo. Tačiau „salezietiškoji revoliucija“ tik prasidėjo. 1863 m. pirmoji saleziečių grupė – joje visi buvo labai jauni – paliko Valdoką, kad įsteigtų namus Mirabello Monferrato. Tai buvo pirmasis kongregacijos plėtros, kuri tęsiasi ir šiandien, praėjus 158 metams, žingsnis.

Per penkerius metus toje vietoje P. Albera parodė nepaprastus gebėjimus. Jis dėstė gimnazijoje, baigė teologijos studijas ir gavo humanitarinių mokslų diplomą Turino universitete. 1868 m. buvo įšventintas kunigu, ir kun. J. Bosko jį pakvietė sugrįžti į Turiną. Reikėjo, kad kažkas užimtų jo vietą atliekant jaunuolių priėmimo į oratoriją procedūras: tai buvo labai delikati užduotis, reikalavusi daug sveiko proto ir labai geros širdies, o šių savybių Paolui tikrai nestigo. Dvejus metus eidamas šias pareigas, jaunasis ganytojas dar geriau išmoko pažinti žmogiškąjį trapumą. Jis taip pat tapo Saleziečių draugijos Vyresniųjų tarybos nariu.

Kun. P. Alberai buvo nė motais joks nuovargis: savo pareigas jis ėjo visiškai joms atsidavęs. Saleziečių žinių nuotrauka

„Bus mano antrasis…“

Kun. J. Bosko turėjo ypatingą nuojautą dėl žmonių. Tai buvo vienas slaptų jo talentų. Žinojo, kad po santūria, švelnia P. Alberos išore glūdi išskirtinė siela ir plieninė valia. Todėl 1871 m. spalį siuntė jį vadovauti naujai atidaromiems saleziečių namams Genujoje, Marassi priemiestyje. Ta užduotis būtų privertusi bet ką suvirpėti iš baimės, o jaunasis kunigas tuo metu buvo vos 26 metų.

P. Albera norėjo gauti kelis šimtus frankų, kad galėtų padengti pirmąsias būtinas išlaidas, ir paprašė kun. J. Bosko leidimo. Gerasis tėvas šypsodamasis pažvelgė į jį ir paprašė atnešti jam pinigus. Įteikė juos Paolui Alberai – tačiau tik tiek, kiek reikėjo sumokėti už jo ir bendražygių kelionę, sakydamas: „Keliauk ramus! Rytojumi pasirūpins Viešpats!“

Kun. P. Albera puikiai suprato, ką kun. J. Bosko norėjo jam pasakyti. Nuo tol visą gyvenimą jis visiškai pasikliovė Dievo Apvaizda. Kaip ir jo Mokytojas. O Viešpats per daugybę dosnių žmonių išties taip padėjo naujajai kongregacijai, kad kitąmet jau buvo galima atidaryti didesnius ir patogesnius namus Sampierdarenoje. Toje vietoje buvo įsteigta dar vienos kun. J. Bosko pradėtos veiklos būstinė. Tos veiklos tikslas – duoti Bažnyčiai daug puikių kunigų, o jos pavadinimas – Marijos Krikščionių Pagalbos institucija suaugusiųjų pašaukimams į bažnytinį luomą. Žinoma, būta sunkumų, tačiau tiems, kurie apie tai užsimindavę, kun. J. Bosko, šis atsakydavęs: „Kun. P. Albera ne tik šiuos sunkumus įveikė, bet įveiks ir daugybę kitų, ir jis bus mano antrasis…“

Sakinio nepabaigė, tačiau pridėjęs ranką prie kaktos nuščiuvo tarsi regėdamas tolimą viziją. Po to tęsė: „Ak, taip, kunigas Albera mums labai padės!“ Tame pokalbyje dalyvavo anuomet dvidešimtmetis jaunuolis, vėliau tapęs saleziečiu kunigu ir antruoju kun. J. Bosko įpėdiniu – kun. Filipo Rinaldi. Kun. J. Bosko buvo tarsi didžiulis medis galingų šakų vainiku. Saleziečių veiklos ateitis kūrėsi aplink jį.

„Mažasis kunigas Bosko“

Dabar jau visi žinojo, koks svarbus yra kun. Paolas Albera. 1881 m. spalį jis buvo išsiųstas į Marselį kaip Prancūzijos bendruomenių inspektorius. Ten laikraščiai ir daugybė saleziečių veiklos gerbėjų pavadino jį „mažuoju kunigu Bosko“.

1892 m. jis nominuotas Saleziečių draugijos generaliniu katechetu (generalinis atsakingasis už visų saleziečių ugdytinių evangelizaciją ir tikėjimo
ugdymą), o 1900 m. gavo kun. M. Rua pavedimą vizituoti kaip jo atstovas visus saleziečių namus Šiaurės ir Pietų Amerikose. Per trejus metus anuometinėmis transporto priemonėmis ir patyręs daugybę sunkumų kun. P. Alebra aplankė visas saleziečių bendruomenes Naujajame Pasaulyje.

Po kelionių grįžo entuziastingai nusiteikęs: „Kun. J. Bosko vardas nutiesė kelius, įveikė kliūtis, laimėjo širdis, sužadino simpatijas, tad kodėl apie tai
neskelbti? Atsivėrė dosnių žmonių piniginės ir gauta išteklių steigti namus, dirbtuves, mokyklas, šventines oratorijas, bažnyčias, ligonines – visa, ko reikėjo sielų išganymui. Ir tai buvo ne koks laikinas įkarštis, nes bėgant laikui kun. J. Bosko patrauklumas nemažėja, nemažėja ir tas nuostabus
įspūdis, kurį jo vardas daro žmonių širdims. Su didžiule pagarba ir dėkingumu Amerikoje taria jo vardą prelatai, prezidentai, ministrai, įvairių visuomenės sluoksnių žmonės, ištisos tautos…“ (ištrauka iš tų metų „Saleziečių žinių“ italų kalba). Kun. P. Albera dažnai kartodavęs: „Kaip stipriai
mylimas kun. J. Bosko! Kaip stipriai mus myli Marija Krikščionių Pagalba!

Kun. P. Albera buvo taip gerbiamas, kad atrodė visiškai natūralu mirus kun. Michele Rua 1910 m. rugpjūčio 16 d. išrinkti jį vyriausiuoju saleziečių kongregacijos rektoriumi. Vos išrinktas jis nuskubėjo prie kun. J. Bosko kapo: „Labai jam skundžiausi, jog jis leido atiduoti saleziečių laivo vairą į tokias menkas rankas. Labiau savo rauda, o ne žodžiais atidaviau jam savo nerimą, baimes, neapsakomą savo silpnumą, ir kadangi ant silpnų mano pečių buvo uždėta ši sunki kryžiaus našta, karštai jo meldžiau, kad man padėtų. Pakilau nuo jo kapo, esančio Turine, Valsalice, jei ir ne visiškai nuramintas, tai labiau pasitikintis ir susitaikęs su esama padėtimi. Turbūt nereikia nė pridurti, kad prižadėjau kun. J. Bosko ir kun. M. Rua, jog darysiu viską, kas įmanoma, kad mūsų kuklioje kongregacijoje būtų išsaugota toji dvasia ir tos tradicijos, kurių iš jų išmokome“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Stebuklinga plėtra

Viešpats dosniai palaimino veiklos, rūpestingumo ir gerų darbų kupiną kun. P. Alberos gyvenimą. Dievas suteikė jam paguodą išvysti palaimingus savo triūso vaisius: saleziečių skaičius jam vadovaujant kongregacijai išaugo beveik tūkstančiu, nepaisant sudėtingo karo laikotarpio, kuomet pašaukimų nebuvo; radosi 103 naujos saleziečių bendruomenės; atidarytos naujos misijos Afrikoje, Belgijos Konge; Azijoje, Kinijoje, Rytų Indijoje;
keliose Pietų Amerikos vietose; išsiplėtė ir Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų institutas, kuriuo jis su meile rūpinosi; įvairiuose saleziečių namuose ir naujose gyvybės kupinose oratorijose buvo parengta daug naujo personalo. Galiausiai Viešpats suteikė šiam trečiam kongregacijos vyriausiajam rektoriui malonę įveikti užklupusį Pirmąjį Pasaulinį karą, stojus taikai išvysti saleziečių draugiją grįžtančią į normalų gyvenimo ritmą ir skiriančią dar didesnį dėmesį dvasiniam gyvenimo matmeniui.

Kun. P. Albera mirė 1921 m. spalio 29 d. tyloje, diskretiškai, kaip ir gyveno. Iš pradžių velionis palaidotas Valsalice, šalia kun. J. Bosko ir kun.
M. Rua, vėliau jo palaikai perkelti į Marijos Krikščionių Pagalbos baziliką – buvo išties teisinga jį palaidoti ten, kur buvo jo protas ir širdis. Jo palaikai ilsisi po šventove esančiame Vyriausiųjų rektorių mauzoliejuje. Kaip ir anuomet – šalia kun. J. Bosko…

Tekstas publikuotas žurnale „Saleziečių žinios“ 2021 m. Nr. 1 (179).