2020 07 05

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Mažiau manęs – daugiau Jo manyje

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Jėzus šlovina Tėvą už dieviškus dalykus, kuriuos Jis apreiškia ne pasaulio išmintimi besivadovaujantiems apsukriems asmenims (Mt 11, 25), bet tiems, kurie, kaip šv. Jonas Krikštytojas, trokšta dėl Kristaus mažėti (Jn 3, 30).

Mažėti – ne savo žmogišką orumą prarasti, bet atvirkščiai – siekti savo žmogiškumo sukilninimo aukštumų Dieve. Kas, remdamasis tikėjimu, stengiasi ugdyti dvasinį gyvenimą, menksta jo netikroji tapatybė; tada ateina Tikrasis, ir, apsigyvenęs jame (žr. Jn 14, 23), kaskart jį moko viską vertinti Dievo meilės šviesoje.

Tai – Jėzaus minimų mažutėlių, nuolankiaširdžių Dieve, kelias, kai, siekdami artimesnės su Juo draugystės, įgyjame drąsos atsiriboti ir nuo tų dalykų, kurie nors yra leistini, bet jie ne visi ir ne visada mums naudingi (plg. 1 Kor 6, 12). Mūsų gyvenimo tikėjimu branda mus vis dažniau skatina elgtis taip, kaip nori Viešpats… Jo didis troškimas – kad mūsų širdys būtų suvienytos Jo meilėje, ir, kad vis labiau stengtumės „pažinti Dievo paslaptį – Kristų, kuriame slypi visi išminties bei pažinimo lobiai“ (Kol 2, 2 – 3).

„Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus, ir kam Sūnus panorės apreikšti“. Bet kuris kitas žmogus, save tapatindamas su Dievu, būtų vertai vadinamas apsišaukėliu, nes niekada kūrinys netaps lygiai toks, koks yra Kūrėjas. Tačiau Jėzus negali neskelbti tiesos, nes Jis dėl to ir gimė, kad liudytų tik tiesą (Jn 18, 37). Todėl gera klausytis Mokytojo žodžių, iš anksto žinant, kad jų autorius yra neklystanti ir aukščiausioji Tiesa, siųsta į žemę Tėvo, kad būtų demaskuotos visos melo tamsybės…

Paskalis Dagnan-Bouveretas, Paskutinė vakarienė, 1896. Wikipedia.org nuotrauka

Beje, nors mums ir duodama tam tikra malonė pažinti ir mylėti Jėzų, o per Jį ir Tėvą ir Šventąją Dvasią, bet taip, kaip vienas kitą giliai pažįsta bei beribe meile myli Švč. Trejybės Asmenys, nė jokiam tobuliausiam kūriniui Dievo būties gelmių bei pilnatvės iki galo neįmanoma suvokti… Taigi tik pats Dievas absoliučiai pažįsta save, ir toks to pažinimo Jame neaprėpiamumas amžinai buvo, yra ir bus…

Tai – viena didžiausių paslapčių, už kurią turėtume kasdien dėkoti Visagaliui, nes, kai su malda širdyje, ateiname pas Jį, tos paslapties uždanga visada truputį atsidengia, ir mums suteikiama ypatinga dovana panašėti į Tą, kuris kasdien mus kviečia: „Ateikite pas mane visi“. Šis Jėzaus kvietimas reiškia, jog Jis visiems pas Jį ateinantiems nori suteikti gilesnį Tėvo pažinimą, kad pradėtume ilgėtis išvysti Jo Namų meilės šviesą, kurioje, aiškiau nei dabar padangėje matome Jo kūrinį – švytinčią saulę, visiškai laisvai galėtume regėti didingiausią triasmenio Dievo šlovę, Motiną Mariją, angelus ir Avinėlio krauju išgelbėtus žmones.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip amžinybėje Dievą pažinsime kaskart Jį labiau mylėdami, taip dabar pirmiausia Jį pažįstame tikėdami, nes tikėjimas kyla iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis (žr. Rom 10, 17). Mūsų širdyse stiprėjantis tikėjimas pritraukia dieviškos meilės jėgą, kai, išgirdę Gerąją Naujieną apie Jėzaus besąlygišką meilę mums ir visai žmonijai, pavyzdžiui, kiekvieną rytą skiriame laiko niekuo kitu nepakeičiamam maldingam pabendravimui su Juo. Taigi kiekvienas savitu būdu (taip pat ir bendruomeniškai dalyvaudami šv. Mišių aukoje) ateiname pas Tą, kuris, kviesdamas mus, visuomet pas mus ateina greičiau, nei mes pas Jį. Faktiškai Jam ir ateiti nereikia, nes visur esantis Viešpats, mus kiaurai pažindamas bei matydamas, su mumis visados esti…

Jėzus Kristus ir 12 apaštalų. Lisabonos katedros vitražas. Wikimedia Commons nuotrauka

Pasitaiko, kad kartais būname išsiblaškę, apsunkinti įvairių rūpesčių ir nesame pasirengę maldoje susitikti su čia ir dabar Esančiuoju. Vis dėlto savo širdyje jaučiame, kad Jis, net nepaisydamas mūsų nepasitenkinimo savimi, kantriai mūsų laukia tokių, kokie tą valandėlę esame…

Sustiprinkime savo ryžtą melstis, prisimindami, kad Jėzus ypač laukia tų, kurie jaučiasi prislėgti, dėl nesėkmių pykstantys ant savęs ir pasaulio ar net nusivylę gyvenimu (plg. Mt 11, 28). Jis geriau už mus žino, kad mums pirmiausia reikia Jo – tikrojo Gydytojo, ne tik mums padedančio atrasti savo dvasinės problemos šaknį, bet galinčio mus per akimirksnį išlaisvinti nuo visų dvasinių bei fizinių bėdų.

Rašytojas Charlesas Spurgeonas byloja: „Kaip motina ištiesia ranką savo mažyliui ir kviečia ateiti sakydama „ateik“, lygiai taip pat daro Jėzus. (…) Jis visuomet eis priešakyje, kad paruoštų tau kelią, išvalytų takus; tu girdėsi Jo žvalų balsą, kviečiantį sekti paskui Jį visą savo gyvenimą. Didingą mirties valandą Jis palydės tave į dangų tokiais mielais žodžiais: „Ateikite Tėvo palaimintieji“.