2022 05 01

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mažoji karo pabėgėlė: „Kai grįšiu namo, pirmiausia apsikabinsiu mamą, po to iškart pulsiu prie šuniuko Palmos“

Kristinos asmeninio archyvo nuotrauka

„Prasidėjus karui Ukrainoje mane apėmė baimė, kad jis gali ir pas mus ateiti, – sako mano bičiulė Vitalija, – bet kai pas mus atvyko dvi sesutės iš Kyjivo regiono, nerimą pakeitė rūpinimasis jomis...“ Anastasija ir Kristina į Vilnių atvyko kovo viduryje, išsiųstos savo mamos, kartu su tėčiu likusios prižiūrėti ūkį kaime.

Feisbuko grupėje „Ukraina Lietuvai, Lietuva Ukrainai! Україна Литві, Литва Україні!“ pamačiusi skelbimą, jog dvi ukrainietės sesės ieško prieglobsčio Lietuvoje, Vitalija, ilgai nedvejojusi, parašė, jog pasirūpins jomis.

Vos dvidešimt vienų sulaukusi Anastasija tapo savo vienuolikmetės sesutės oficialia globėja. „O ji juk mano jaunėlės dukros Severijos vienmetė“, – atsidūsta Vitalija. Pirmosiomis dienomis Kristina liūdėjo, ilgėjosi savo mamytės, namuose likusių šunelio ir trijų katyčių. Nuotaiką mergytei praskaidrino aviganis Grikis, kurį kelioms dienoms atvežė Vitalijos sūnus Jonas.

Dėl karo palikusiems Ukrainą vaikams organizuojamas nuotolinis mokymas, tačiau nemaža jų dalis įsilieja į lietuviškas ir rusiškas mokyklas. „Pradėjau ieškoti Kristinai mokyklos, pamaniau, kad būtų puiku jai susirasti draugų“, – sako Vitalija. Pasitarusi su sesėmis ji nuėjo į artimiausią mokyklą, susipažino su būsimąja Kristinos klasės auklėtoja, o ši pažadėjo pagloboti Kristiną.

„Mano klasėje kartu mokosi dvi mergaitės iš Ukrainos, – pasakoja Kristina, su kuria kalbamės jaukiuose Vitalijos šeimos namuose. – Turiu dvi drauges: Kariną ir Ksiušą. Viena jų atvykusi iš Rusijos, o kita yra rusė, gyvenanti Lietuvoje. Nors kalbu rusiškai, staiga galiu pereiti į ukrainiečių kalbą. Su savo draugais Ukrainoje kalbėdavau tai rusiškai, tai ukrainietiškai… Geriausia draugė liko ten, bet susipykau su ja. Ji supyko, kad išvažiavau, bet vėliau atsiprašė ir dabar su ja susirašinėjame…“

Vyresnėlė Anastasija jau po kelerių dienų susirado darbą „Iki“ prekybos centre, susipažino su šeima iš Irpinės. „Pasirodo, gyvenome viename rajone prie Kyjivo! Ta pagyvenusi pora, Anatolijus ir Olga, su kuriais kartu dirbame, yra labai linksmi žmonės. Jų dukra su vyru liko Ukrainoje. Susipažinau su lietuve Alisa, padraugaujame“, – šypsosi Anastasija.

Ji kasdien skambina mamai, ją ramina, žada po mėnesio ar dviejų grįžti namo. „Sakau, viskas bus gerai, tavo mažylė Kristina atvyks pas tave. Išvykdama iš Ukrainos mamai sakiau: „Neverk. Aš neverkiu ir tu neverk…“ Man teko Kyjive palikti mėgstamą darbą, mylimą vyriškį, o turėjome su juo daug planų, norėjome remontą namuose pasidaryti, laputę nusipirkti – Ukrainoje ir Lenkijoje tokios laputės labai populiarios. O Kyjive žmonės jau vėl eina į darbus, susitikinėja su draugais, vaikštinėja gatvėmis. Mūsų mamos gimtadienis bus gegužės viduryje, norėčiau grįžusi jai padovanoti galimybę pasidaryti tatuiruotę. Ji norėtų tos tatuiruotės, nors kartais abejoja: „O ką žmonės pasakys?“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O mažoji Kristina labai pasiilgo namų, mamos, tėčio ir ypač kačių Martos bei Sonios, katino Blondino. „Jis pas mus užklydo ir liko gyventi. Jis draugauja su Marta, kartu abu vaikštinėja. Sonia suprato, kad Blondinas čia pats svarbiausias, ir jau susitaikė su tuo. Kai grįšiu namo, pirmiausia apkabinsiu mamą, o po to iškart pulsiu prie šuniuko Palmos… Mūsų Palmira pririšta prie grandinės, ji šoks ant manęs ir mane parvers… Kartą pasivijusi net mamą parvertė! Kai užaugsiu, turėsiu šunį. Noriu namo. Čia gerai, bet namie geriau…“ – atsidūsta Kristina, mažoji šio baisaus karo pabėgėlė.

Šiuo metu Lietuvoje yra 1 239 vaikai iš Ukrainos, atvykę be savo tėvų. Iš jų 290 atvyko grupėmis, 989 pavieniai vaikai. Daugumai vaikų yra nustatyta globa su juos atlydėjusiais žmonėmis – broliais, seserimis, seneliais ar kitais emociniais ryšiais susijusiais asmenimis. 14 vaikų yra nustatyta globa lietuvių šeimose.