Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

12 min.

Mažoji Vilniaus istorija. Paminklas broliams Vileišiams, tautinio atgimimo žadintojams

Paminklas broliams Vileišiams (skulptorius Regimantas Midvikis, architektai Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius). Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

2021-ieji paskelbti vieno pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių Juozo Zikaro metais. Šiemet sueina 140 metų nuo jo gimimo, taip pat minėsime 100 metų jubiliejų, kai buvo sukurtas vienas žinomiausių Lietuvos nepriklausomybės simbolių – J. Zikaro skulptūra „Laisvė“. Nors šio vieno garsiausių Lietuvoje skulptorių darbų Vilniaus mieste dėl istorinių aplinkybių ir neturime, tačiau šio menininko skulptūros mokykla neabejotinai formavo sostinėje statytų skulptūrų ir monumentų vizualinį, socialinį bei meninį turinį.

Tęsdami pasakojimų ciklą kartu su svetingiausia Vilniaus gide Lina Dusevičiene kviečiame pažinti šiame mieste esančias skulptūras bei monumentus po atviru dangumi ir sužinoti, ką slepia šių paminklų atsiradimo istorijos. Šiame vaizdo pasakojime daugiau sužinosite apie 2018 m. sausio 8 d. Gedimino kalno papėdėje, T. Kosciuškos gatvės skvere, atidengto paminklo, skirto broliams Jonui, Petrui ir Antanui Vileišiams, tautinio atgimimo žadintojams, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjams, atsiradimo istoriją (skulptorius Regimantas Midvikis, architektai Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius).

Broliai Petras, Antanas, Jonas lietuvybę pradėjo žadinti pradėjo XIX a. antrojoje pusėje. Gimę gausioje Pasvalio ūkininkų Vincento ir Agotos šeimoje, iš 10 vaikų išsiskyrė drąsa ir išmintimi. Nuo mažų dienų siekę mokslo, išsilavinimą įgiję Peterburgo ir Maskvos universitetuose, broliai sau kėlė tikslą dirbti Lietuvai: žadinti lietuvybę, atkurti laisvą žodį, atgauti spaudą, sugrąžinti į bažnyčias lietuviškus pamokslus ir giedojimus, sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą.

Apie garsių lietuvybės gaivintojų brolių Vileišių darbus kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas yra pasakęs tokius žodžius: „Liūtys žemės neatgaivina. Žemę gaivina nuolatinis smulkus lietus, kurio kas lašas – tai į žemę.“

Broliai Jonas Vileišis, Petras Vileišis, Antanas Vileišis ir Anūpras Vileišis 1904 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas
Lietuvių mokslo draugijos komitetas (1911–1912 m.). Jonas Vileišis sėdi pirmas iš dešinės. Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus eksponatas

Garsus geležinkelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis caro pareigūnams yra teikęs ne vieną peticiją dėl spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo. Dar studijuodamas Peterburge P. Vileišis su bendraminčiais 1875–1876 m. leido rankraštinį laikraštėlį „Kalvis melagis“, kurį kun. J. Tumas-Vaižgantas įvertino kaip pirmutinį grūdą į tautinę lietuvių dirvą, sudaiginusį „Aušrą“. „Aušrą“ ir „Varpą“ P. Vileišis rėmė pinigais, rašė publikacijas.

1904 m. P. Vileišio pastangomis lietuvių kalba išėjo pirmasis legalus laikraštis „Vilniaus žinios“. Už užsidirbtus Rusijoje 870 000 aukso rublių pastatė geležies dirbinių gamyklą, įsteigė lietuviškų knygų spaustuvę ir knygyną.

„Pirmučiausia reikia uždirbti. Po to reikia žinoti, kur tuos uždirbtus pinigus įdėti“, – sakydavo Petras Vileišis, vienas Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorių, Lietuvių mokslo draugijos steigėjas ir narys.

Pasak istoriko Jono Aničo, išskirtinis P. Vileišio nuopelnas tautiniam atgimimui buvo jaunosios lietuvių inteligentijos telkimas Vilniuje. P. Vileišis ir jo bendraminčiai visur ieškojo išsibarsčiusių lietuvių inteligentų, susirašinėjo su jais, kvietė į Vilnių tautiniam darbui. 1900–1905 m. iš įvairių vietų į Vilnių atvyko daug jaunų lietuvių, pasiryžusių darbuotis lietuvybės žadinimo labui: Povilas Višinskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julija Žymantienė-Žemaitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Marija Pečkauskaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Smetona, Mykolas Biržiška, Konstantinas Šakenis, Jurgis Šaulys, Antanas Staugaitis, Pranas Mašiotas, Liudas Gira, Kazys Puida, Ona Pleirytė-Puidienė ir kiti. Petras Vileišis susirašinėjo su dr. Jonu Basanavičiumi, kviesdamas jį sugrįžti iš Bulgarijos į Lietuvą. 1904 m. gruodžio 2 d. „Vilniaus žinių“ redakcija išsiuntė laišką J. Basanavičiui, kuriuo pakvietė bendradarbiauti. J. Basanavičius entuziastingai atsiliepė į kvietimą.

Tačiau iš Rusijos atsivežti sunkiai uždirbti pinigai netrukus išseko, nes dirbtuvės, spaustuvė, knygynas ir redakcija buvo nuostolingi. Dirbtuves, knygyną ir spaustuvę teko parduoti. 1908 m. P.Vileišis su šeima vėl išvažiavo uždarbiauti į Rusiją, kur vadovavo tiltų statybai. Deja, įvykus Spalio revoliucijai didžiulės sumos uždirbtų pinigų į Lietuvą 1921 m. sugrįžęs P. Vileišis nebeatgavo. Trumpai ėjęs susisiekimo ministro pareigas vėliau atsistatydino, nenorėdamas toleruoti aplaidaus viceministro darbo. Vyriausybė jam skyrė pensiją iki gyvos galvos.

P. Vileišio brolis advokatas Jonas Vileišis buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, vienas dr. J. Basanavičiaus bendražygių, „Lietuvos žinių“ steigėjas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę J. Vileišis vadovavo kelioms ministerijoms. Tapęs Kauno miesto burmistru padėjo pagrindus lietuviškosios savivaldos plėtrai.

J. Vileišis vienintelis balsavo prieš 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. J. Vileišis buvo vienas iš keturių Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos 1918 m. sausio 26 d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Vėliau visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – Jono Vileišio, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai.

J. Vileišis kartu su kun. Justinu Staugaičiu ir dr. Jurgiu Šauliu buvo deleguotas į Vokietiją siekti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.

Petras Vileišis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas
Petras Vileišis Utenos kraštotyros muziejaus eksponatas
Petras Vileišis. Alytaus kraštotyros muziejaus eksponatas
Jonas Vileišis.Vytauto Didžiojo karo muziejaus eksponatas
Jonas Vileišis. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotrauka
Jonas Vileišis. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka
Jonas Vileišis. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas

Dar vienas brolis Antanas Vileišis buvo gydytojas, prisidėjęs prie „Aušros“ bei „Rūtos“ švietimo draugijų, Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti ir pirmosios Vilniuje lietuviškosios dviklasės mokyklos įkūrimo. Antanui aktyviai talkino jo žmona Emilija Jasmantaitė-Vileišienė, aktyvi visuomenininkė ir lietuvybės stiprintoja, Vilniuje gyvenančių lenkų vadinama Lietuvos karaliene be sosto.

1899 m. Vilniuje, kuriame lietuviai tuo metu sudarė tik 2 procentus viso gyventojų skaičiaus, susibūrė 12 žmonių būrelis, juokais pasivadinęs „Dvylika apaštalų“. Būrelis gausėjo, tapdamas tikru lietuvybės židiniu, žadinančiu lietuvišką sąmonę. Lietuviškieji „apaštalai“ pradėjo žygius, kad nors vienoje Vilniaus bažnyčių pamaldos vyktų lietuvių kalba. Vilniaus vyskupijos kurijai delsiant skirti bent vieną bažnyčią lietuviškajai visuomenės daliai, „apaštalai“ pradėjo giedoti lietuviškai Šv. Mikalojaus bažnyčioje. 1901 m. gruodžio 18 d. ši bažnyčia galų gale buvo paskirta lietuvių tikybos reikalams. Tai buvo ir Vileišių nuopelnas.

„Petrui Vileišiui ši vieta būtų labai priimtina, prie upės, kurią jis labai mylėjo, nes buvo inžinierius, supratęs upių kalbą, kadangi statė tiltus per jas, – kalbėdama apie vietą, kurioje iškilo paminklas broliams Vileišiams, sakė J. Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė. – Ne veltui jis pasistatė rūmus ant Neries kranto. Dažnai naudodavo Neries slapyvardį, tad ir vieta parinkta labai tinkama. Esu tikra, kad šia gatve važiuodamas savo karietoje gal metė žvilgsnį į šį parkelį net negalvodamas, kad kada nors čia stovės paminklas jo ir jo brolių garbei. Žmonės, matydavę jį vykstant, sakydavo: „Čia važiuoja Lietuvos karalius…“ Gal jis ir pasijuokdavo širdyje iš šių žodžių, nes viską darė ne dėl tuštybės, ne dėl savo asmens išaukštinimo. Viskas buvo daroma Lietuvai…“

Paminklas broliams Vileišiams (skulptorius Regimantas Midvikis, architektai Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius). Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Paminklas broliams Vileišiams (skulptorius Regimantas Midvikis, architektai Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius). Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Projektą iš dalies remia Vilniaus miesto savivaldybė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien