Mažoji Vilniaus istorija. V. Urbanavičiaus „Krantinės arka“, arba vadinamasis „Vamzdis“

Apie skulptorių Vladą Urbanavičių plačioji visuomenė daugiausia išgirdo Vilniuje iškilus „Krantinės arkai“. Šis paminklas besaikiam vartotojiškumui, vilniečių dažniau vadinamam tiesiog „Vamzdžiu“, tarp Žaliojo ir karaliaus Mindaugo tiltų atsirado 2009 m. vasarį – po to, kai „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ paskelbė konkursą kūriniams miesto viešosiose erdvėse sukurti. Skulptūra Neries krantinėje turėjo atsirasti laikinai – vienų metų laikotarpiui, tačiau stovi iki šiol.

V. Urbanavičiaus „Krantinės arka“ netruko tapti bene labiausiai aptarinėjamu viešojoje erdvėje meno kūriniu ne tik Vilniaus mieste, bet ir už jo ribų. Kas sukėlė tokią audringą visuomenės reakciją? Skulptūrai parinkta vieta, medžiaga, mastelis, biudžetas ar politinės peripetijos? Daugiausia priekaištų skulptūrai kilo dėl jos grožio. „Krantinės arka“ sumontuota iš surūdijusių dujotiekio vamzdžių, kurie buvo iškasti iš žemės Rusijoje bei Ukrainoje ir atvežti į Lietuvą.

Skulptūra primena į paviršių iškilusią architektūrinę-komunikacinę konstrukciją – vamzdį. O jeigu vamzdis – tai kaip gali būti meno kūrinys? Kodėl tai, kas slepiama po žeme, yra prilyginama menui ir statoma paviršiuje? Viešojoje erdvėje linksniuojant vamzdį ir pabrėžiant, kad skulptūra yra sukurta iš rūdžių nusėto metalo, buvo eliminuota galimybė konstruktyviai kalbėti bei diskutuoti šiuolaikinio meno argumentais. Tačiau kaip menotyrininkė Laima Kreivytė pastebėjo – skirtingi skoniai nėra rimtas pagrindas pašalinti ir demontuoti skulptūrą.

Apie V. Urbanavičiaus „Krantinės arką“ pasakoja svetingiausia Vilniaus gidė Lina Dusevičienė, tęsdama pasakojimų ciklą, skirtą pažinti šiame mieste esančias skulptūras bei monumentus po atviru dangumi.

Vieni šią skulptūrą pamilo nuo pirmosios dienos, kiti dar ir šiandien kelia klausimą dėl skulptoriaus pasirinktos medžiagos bei jos vietos mieste. Šiuo klausimu jau pasisakė visi – pradedant visuomene, politikais, baigiant meno profesionalais. Daugiau kaip dešimtmetį besitęsiančiose diskusijose buvo išvardytos bene visos įmanomos priežastys, kodėl „Krantinės arka“ turėtų likti ir kodėl ji turėtų būti demontuota. Netrūko ir tiesiogiai prieš meno kūrinį bei jo integralumą nukreiptų veiksmų: nuo parašų rinkimo už skulptūros demontavimą, grasinimų ją sugriauti plaktuku ar buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko siūlymų skulptūrą „paauksuoti“ iki meninėmis priemonėmis išreikšto protesto. Jo metu ant skulptūros buvo pakabinta pakaruoklio figūra, kurią lydėjo „Krantinės arkos“ meninę formą pajuokiantis tekstas, užrašytas ant balto audeklo.

Anuomet skulptūros autorius V. Urbanavičius yra sakęs, kad visos diskusijose išsakomos nuomonės dėl skulptūros yra naudingos, o noras skulptūrą demontuoti „nebūtų jokia tragedija“.

Nepaisydama kritikos, sostinės valdžia nusprendė „Vamzdžio“ nejudinti, nors leidimas ją eksponuoti buvo pasibaigęs. 2010 metais Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu „Krantinės arka“ vietoj laikinosios meno instaliacijos virto nuolatine ir buvo perduota savivaldybės Komunalinio ūkio departamentui eksploatuoti ir prižiūrėti.

Šiandien „Krantinės arka“ tapo miesto vizitine kortele, o skulptoriui V. Urbanavičiui 2015 m. buvo paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.