Mažoji Vilniaus istorija. V. Vildžiūno skulptūra „Lietuviška baladė“

Yra kelios skulptūros aiškinimo versijos. Teigiama, kad augant Lietuvos patriotizmui ir karaliaus Mindaugo kultui po Nepriklausomybės atgavimo paminklas buvo skirtas trims didiesiems Lietuvos valdovams, kunigaikščiams – Mindaugui, Gediminui ir Vytautui. Kita versija – skulptūroje vaizduojamas artojas, karys ir poetas – trys svarbūs veikėjai, kurie veikė įvairiais Lietuvos istorijos laikotarpiais. Skulptūra netruko apaugti įvairiomis legendomis, buvo manančiųjų, esą joje vaizduojami trys nykštukai, o pati skulptūra – tai simbolinis pasipriešinimas tuometinei santvarkai. Lietuvių liaudies menu aktyviai domėjęsis V. Vildžiūnas mėgo kurti figūras, vaizduojančias Lietuvos kaimo dainius, dūdorius. Kad ir kaip būtų, ši skulptūra, gal ir atspindinti lietuvišką tematiką, tačiau yra be politinės interpretacijos.

Tęsdami pasakojimų ciklą apie Vilniaus mieste esančias skulptūras ir monumentus po atviru dangumi, kartu su svetingiausia Vilniaus gide Lina Dusevičiene kviečiame geriau pažinti V. Vildžiūno „Lietuvišką baladę“.

Ankstyvajai menininko V. Vildžiūno kūrybai būdingos liaudies skulptūros tradicijos, vėliau išryškėjo kūrinių monumentalumas, savita tikrovės transformacija, vyrauja ryškios geometrinės formos ir lakoniškas siluetas. Daugumai skulptoriaus darbų buvo naudotas medis, metalas ir akmuo.

V. Vildžiūnas turėjo didžiulę įtaką Lietuvos skulptūros raidai ir yra neatsiejamas nuo šalies kultūros istorijos. Sudėtingu šaliai laikotarpiu kūręs menininkas nepabūgo studijų metais sudeginti visus sovietmečiu sukurtus savo darbus ir aktyviai įsitraukti į kovą už šalies kultūros bei lietuvybės išsaugojimą.

Anuomet pristatyta modernistinė skulptūra su kubistinio stiliaus įtaka ir lietuvių liaudies meno elementais, žinant politinį to meto Lietuvos kontekstą, buvo didžiulis akibrokštas valdininkams. V. Vildžiūnas sulaukė atkaklaus biurokratų pasipriešinimo. Ne kartą skulptūros statybai skirti leidimai buvo dingę, ir tik autoriaus atkaklumo bei jį rėmusių intelektualų dėka šis projektas buvo įgyvendintas. Nors nebuvo galima tiesiogiai įvardyti, kad skulptūra buvo skirta paminėti 650-ąsias Vilniaus miesto įkūrimo metines, už šį darbą autorius gavo papeikimą bei įspėjimą, kad bus išmestas iš Dailininkų sąjungos.

Nors daugiausia V. Vildžiūno darbų galima pamatyti Vilniuje: „Salomėją Nėrį“, „Barborą“, „Lauryną Stuoką-Gucevičių“, menininko skulptūros puošia ir gimtuosius Anykščius, Druskininkus, Kauną, Jonavą, Kelmę, Palangą bei kitus Lietuvos miestus. Visi besidomintieji V. Vildžiūno ir kitų Lietuvos skulptorių darbais kviečiame apsilankyti Jeruzalės skulptūrų sode, įsikūrusiame Vilniuje. Daugiau kaip prieš 25 metus skulptoriaus V. Vildžiūno iniciatyva Vilniaus Jeruzalėje buvo įkurtas Skulptūrų sodas, jis puoselėjamas iki šiol.

Keturis dešimtmečius Skulptūrų sode ir šalia esančioje V. Vildžiūno galerijoje kaupiama šiuolaikinio lietuvių meno kolekcija – žymi lietuvių dailės aukso fondo dalis. Šiuo metu muziejuje po atviru dangumi sukaupta per 50 darbų iš granito, geležies, nerūdijančiojo plieno ir kitų medžiagų. Tai pirmasis profesionalios šiuolaikinės lietuvių skulptūros parkas Lietuvoje, unikalus tuo, kad gimė ir yra prižiūrimas pačių skulptorių pastangomis. Jeruzalės skulptūrų sodas XX a. 7–10 dešimtmečiais tapo įvairių kartų menininkų, idėjų ir požiūrių, tarpukario Lietuvos praeities ir tuometinės realybės dialogo vieta.

Projektą iš dalies remia Vilniaus miesto savivaldybė.