Mažosios istorijos. Lietuvos romų genocidas per Antrąjį pasaulinį karą

Yra pastebėta, kad nacionaliniame istoriniame naratyve dažnai pritrūksta vietos „mažosioms“ istorijoms – tautinių mažumų bendruomenių, dažnai marginalizuojamų ir bebalsių, prisiminimams ir pasakojimams, nors jos smarkiai nukentėjo nuo tragiškų XX amžiaus įvykių.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkės Annos Pilarczyk-Palaitis, kolektyvinė tautos atmintis susideda iš komunikacinės ir kultūrinės atminties. „Komunikacinė atmintis perduodama bendraujant tarpusavyje, o kultūrinė atmintis remiasi tradicijomis, ritualais, materialiomis vertybėmis. Ši atmintis formuoja tautos tapatybę ir vienybės suvokimą. Komunikacinės atminties transformacija į kultūrinę yra be galo svarbi tautinei mažumai, siekiant, kad ją pastebėtų ir kad ji įsilietų į valstybės atmintį. Deja, pastebėta, kad patys romai nepakankamai įtraukiami į šiuos procesus, kuriuose itin smarkiai dominuoja įvairios kitos valstybinės ir nevyriausybinės organizacijos…“ ( iš pranešimo „Pakeliui į atvertį. Kultūrinės romų genocido Lietuvoje atminties atkūrimo procesas“, skaityto rugsėjo 13 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Permąstant traumą: tyrimai apie romų ir žydų istoriją Baltijos šalyse ir JAV“).

Romų istorijos

2020 m. lapkričio 5 d., minint Tarptautinę romanų kalbų dieną, buvo suorganizuota diskusija, kurios dalyviams kilo sumanymas išsaugoti romų kalbą ir kultūrą bei istoriją skaitmenizavimo būdu. Į šią iniciatyvą įsitraukė ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021-ųjų vasarą atvykę ekspertai iš užsienio pagelbėjo įrašyti istorijas, kalbinant vyresnio amžiaus romus. Tos istorijos apima Antrąjį pasaulinį karą, romų holokaustą; yra išlikusių prisiminimų apie klajoklišką romų gyvenimo būdą, stovyklas, tradicijas, patiekalus, apie romų taboro Vilniuje įsikūrimą.

Renkant romų istorijas buvo aplankyti šeši miestai, įrašyta apie 30 valandų pasakojimų. Nedidelė tų įrašų dalis yra iššifruota ir transkribuota lotyniškais rašmenimis. 2022 m. išleistame „Lietuvos romų sakytinės istorijos archyve“ (sudarytojai Agnieška Avin, Kirillas Kozhanovas, Gopalas Michailovskis) buvo publikuotos 11 papasakotų istorijų, tarp jų ir liudijimai apie romų genocidą.

Vienoje šių istorijų apie savo mamą, išsigelbėjusią iš holokausto, pasakoja Mania, romė iš Eišiškių. „Jei turėčiau galimybę, aš jums viską aprodyčiau, nes mano mama tas vietas man rodė. Vėliau mano mama iš ten pabėgo dar būdama nėščia. Gimė jai kūdikis. Vėliau į namus, kuriuose ji glaudėsi, užėjo vokiečiai. Jie žudydavo žmones, kurie slėpdavo žydus ir romus, be jokių išlygų. Vokiečiams atėjus, ji prausė savo kūdikį medinėje vonelėje. Beprausiant kūdikį, į namus atėjo vokiečiai. Jie nešovė į naujagimį, užmušė jį buože. Mano mama visa tai regėjo, pasislėpusi už durų. Namų šeimininkė kūdikio kūną kažkur užkasė, o jos vyras skubino mamą greičiau bėgti, kol dar gyva. Mano mama ir vėl pabėgo į mišką. Ir vėl… Jau pabėgusi ji pradėjo klausinėti kitų romų: kur tas žmogus dingo, kur anas, kitaip tariant – savų ieškojo. Tačiau nei jos tėvai, nei broliai, nei tetos neliko gyvi. Giminių iš tėvo pusės atsirado. Deja, visa mamos šeima neišsigelbėjo. Vėliau mamą priglaudė senyvo amžiaus romė, jos dukrą taip pat nužudė vokiečiai. Ta moteris mano mamai davė savo dukros pavardę, kuri išliko iki šių dienų – Bagdonovič Vanda Michailovna. Taip ir liko…“

Romai Belzeko mirties stovykloje. Budapestbeacon.com nuotrauka

Kita istorija (Zeltos) pasakoja apie romų šeimą iš Marijampolės, gyvenusią prie geto, kuriame buvo laikomi rusų belaisviai. „Mano mama gimė 1937 m. Prie jų namo buvo getas, kur rusus įkalintus laikydavo. <…> Senolė kepdavo bandas ir duoną namuose, o mano mama ir jos brolis prašydavo: „Mama, duok mums duonos, mes nunešime ją rusams, mums jų labai gaila…“ Mama rizikuodavo, ji sutrupindavo duoną į gabalus ir duodavo vaikams sakydama: „Jūs taip nemeskite duonos atvirai, ištaikykite momentą, kai vokiečiai nueina, ir tada slaptai perduokite…“

O jie atsakydavo mamai, jog jie prisiartindavo prie tvoros apačios… Rusai sėdėdavo taip, kad pridengtų vaikus, niekur nesitraukdavo, bijojo, kad juos pamatys vokiečiai. Vaikai ir kaliniai susikalbėdavo akių mirksniais. Tada, kai jau jie būdavo šalia, tyliai ištardavo: „Duonos, duonos jums atnešėme.“ „Tyliau“, – atsakydavo įkalintieji, o vaikai mesdavo duoną vidun…“ Tačiau kartą vokiečiai pamatė metamą duoną ir ėmė vytis vaikus. Šie, šaukdami: „Mama, močiute, vokiečiai atbėga!“, įbėgo į namus. Močiutė greitai juos paslėpė didelėse plunksnų pagalvėse, pasodino ten ir užmetė kažką ant viršaus. Atlekia du vokiečiai su automatais ir kalba vokiškai: „Kur vaikas, kur vaikas, šausim!“ Močiutė krito ant kelių kalbėdama: „Nėra pas mane vaikų, ne, ne, nėra vaikų, pas mane tik dideli, aš neturiu mažų…“ Vargais negalais ji išprašė vokiečių nešaudyti, o jei jie būtų šaudę, tai visi būtų žuvę – vaikai ir ji pati. Vokiečiai paliko namus…“

Zeltos močiutė nuo holokausto išgelbėjo penkerių metų žydų mergaitę vokiečiams pasakiusi, kad mergaitė yra jos dukra. Vėliau atvykę žydaitės giminės dėkojo už išsaugotą vaiką, sakė, kad nuo šiol jie viena šeima…

Lietuvos romų genocidas Antrojo pasaulinio karo metais

1939 m. Baltijos šalyse gyveno apie 7 tūkstančius romų tautybės žmonių. Pusė jų buvo sušaudyti arba žuvo nacių koncentracijos stovyklose. Lietuvoje romus pradėta persekioti nuo 1941 m. gruodžio 24 d.: romai buvo gaudomi ir siunčiami į darbo ir koncentracijos stovyklas Pravieniškėse, Vokietijoje, Prancūzijoje. Vadovaujantis 1942 m. lapkričio 18 d. okupacinės vokiečių valdžios įsakymu visi Lietuvos romai privalėjo registruotis, jų turtas nusavintas, o neturintieji darbo ir pastovios gyvenamosios vietos privalėjo būti išsiųsti į darbo stovyklas Panevėžyje, Ėžerėlyje arba Daugailiuose. 1942 m. gruodžio 16 d. SS reichsfiureris, nacistinės Vokietijos vidaus reikalų ministras H. Himmleris išleido įsaką, kuriuo vadovaujantis visi negalintys dirbti romai turėjo būti siunčiami į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Pačioje Lietuvoje romai buvo žudomi Paneriuose, Šalčininkų rajone, Kirtimuose, taip pat Kauno IX forte. Spėjama, kad Lietuvoje galėjo žūti trečdalis romų bendruomenės. Romai, kurių ištisos šeimos buvo žudomos Antrojo pasaulinio karo metais, nesuprato, jog šios žudynės buvo visos sistemos dalis.

Lietuvos romų patirtimi Antrojo pasaulinio karo metais pradėta domėtis sugriuvus sovietų imperijai, XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Iki tol visos aukos – tiek lietuviai, tiek žydai, tiek romai – buvo laikomos nužudytais taikiais sovietų piliečiais, į kurių žūties aplinkybes niekas pernelyg nesigilino. 1998 m. pasirodė istoriko A. Bubnio knyga „Vokiečių okupuota Lietuva“, 1998 m. rugsėjį dokumentinių filmų režisierius S. Beržinis kartu su JAV Holokausto memorialiniu muziejumi nufilmavo keturių išsigelbėjusių asmenų liudijimus. Panašiu metu tyrėjas Vytautas Toleikis parengė pokalbių su išsigelbėjusiais nuo holokausto romais studiją. Vėliau romų holokausto istoriją tyrė mokslininkė A. Šimoniukštytė. S. Novopolskaja, Romų bendruomenės centro vadovė, pakvietė Lietuvos romus minėti holokaustą, kurio metu buvo nužudyti 500 romų. 2009 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvoje jau buvo minima Romų genocido diena – Samudaripen.

Pasak A. Pilarczyk-Palaitis, romų genocidas dar nėra tapęs Lietuvos kultūrinės atminties dalimi. Tačiau tokia atmintimi pamažu tampa žydų holokaustas, kuris atveria duris romų genocido Antrojo pasaulinio karo metu refleksijai.

Rugsėjo 13 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Permąstant traumą: tyrimai apie romų ir žydų istoriją Baltijos šalyse ir JAV“. Konferencijos tikslas – paanalizuoti, kaip romų ir žydų bendruomenės permąsto traumas, patirtas Antrojo pasaulinio karo metu, į tai pažvelgti socialiniu, kultūriniu ir politiniu aspektu. Taip pat pasiaiškinti, koks požiūris šiandien vyrauja Baltijos šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.