Medikamentinis abortas: ar gydytojams ir vaistininkams bus leista elgtis pagal sąžinę?

Jau visai netrukus, 2023-iaisais, Lietuvoje įsigalios sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vadovo Arūno Dulkio įsakymas dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos pakeitimo. Juo skelbiama, kad nuo 2023 m. sausio 1 dienos moteris, norinti nutraukti nėštumą, galės kreiptis į gydytoją ginekologą – jis paskirs medikamentų rinkinį, kuris sukelia persileidimą. Pasak SAM pranešimo, toks abortas bus paprastesnis, saugesnis ir mažiau traumuojantis.

Šis A. Dulkio įsakymas atkartoja 1994 metais tuometinio SAM ministro patvirtintą abortų atlikimo tvarką. Paliekamas nuostatas, kad chirurginis abortas moters pageidavimu gali būti atliekamas iki 12 nėštumo savaitės, ir atveriama minėta galimybė nėštumą nutraukti vaistiniais preparatais – tik pastarasis variantas leidžiamas iki 9 nėštumo savaitės.

„Bernardinų“ pakalbinti ekspertai teigia, kad ši tvarka Lietuvoje sukurs naujų moralinių problemų. Krikščionys abortą laiko žmogžudyste, todėl nerimaujama, kad į medikamentinio aborto „grandinę“ ne savo noru bus įtraukiami ne tik gydytojai akušeriai, bet ir krikščionys vaistininkai.

Ir tvirtas aiškumas, ir nežinia

Medikamentinio aborto įteisinimą dėl naujos procedūros nesaugumo jau anksčiau spaudoje kritikavo pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos valdybos narys, gydytojas akušeris ginekologas Virgilijus Rudzinskas. „Bernardinams“ jis teigia, kad jokiu būdu savo pacientėms neskirs persileidimą sukeliančių preparatų – ir tokią pasirinkimo teisę jam suteikia gydytojo akušerio ginekologo teises bei pareigas nustatanti medicinos norma.

Šiame dokumente rašoma, kad gydytojas turi teisę „atsisakyti nutraukti nėštumą, jeigu tai prieštarauja gydytojo moralinėms vertybėms ar nuostatoms, išskyrus atvejus, kai tai būtina moters gyvybei išsaugoti“.

„Cheminiais preparatais sukeliamas abortas, kurį ketinama įteisinti, lyg ir išlaisvintų medikus nuo tiesioginio dalyvavimo ir atsakomybę perkeltų pacientei. Bet krikščioniui profesionalui gydytojui ar farmacininkui turi būti suprantama, kad bet kuris veiksmas, siekiant nutraukti žmogaus gyvybę, nepriklausomai nuo metodo yra amoralus, – sako V. Rudzinskas. – Tiek gydytojas, duodantis į rankas nėščiajai preparato receptą, tiek farmacininkas, nuo lentynos paduodantis šiuos preparatus – vieno proceso dalyviai, atsakingi už galutinį rezultatą – gyvybės sunaikinimą. Tame dalyvauti nenorime.“

Vis dėlto gali būti atvejų, kai medikamentinio aborto procedūroje krikščionims gydytojams (ir bet kuriems specialistams, kurie abortą laiko nusikaltimu) tektų dalyvauti – kad ir netiesiogiai.

„Nerimaujame ne tiek dėl receptų išrašymo ar neišrašymo. To nedarysime. Bet įsigaliojus minimai tvarkai galime kitokiomis formomis būti įtraukti į tokių abortų atlikimo grandinę: jei vaisių sunaikinančių preparatų panaudojusi moteris patektų į ligoninę, būtume priversti stebėti pacienčių būklę, ultragarsiniais tyrimais stebėti aborto eigą, stabdyti prasidėjusį gausų kraujavimą. Moterų gyvybę gelbėsime bet kuriuo atveju, bet nesinorėtų tapti minėtos grandinės dalimi“, – sako gydytojas.

Tuo metu SAM, atsakydama į „Bernardinai.lt“ užklausą, taip pat akcentuoja laisvę medikui neprisidėti prie nėštumo nutraukimo: tokią galimybę suteikia minėta gydytojų akušerių ginekologų medicinos norma. Ministerija taip pat primena Medicinos praktikos įstatymą. Jis nurodo, kad viena iš gydytojo profesinių teisių yra „atsisakyti teikti sveikatos priežiūros paslaugas, jei tai prieštarauja gydytojo profesinės etikos principams arba gali sukelti realų pavojų paciento ar gydytojo gyvybei, išskyrus atvejus, kai teikiama būtinoji medicinos pagalba“.

Vaistininkai pasirinkimo laisvės neturės?

O kaip bus su vaistininkais? Ką reikės daryti krikščioniui farmacininkui, kai, pamatęs receptą, jis supras, jog tai yra preparatai, skirti nutraukti nėštumui? Ar krikščionis vaistininkas turės teisę nevykdyti klientės prašymo – ir šitaip neprisidėti prie žmogžudystės?

Situacija čia – jau gerokai sudėtingesnė.

2006 m. priimtas Farmacijos įstatymas vaistininkams suteikia galimybę „atsisakyti parduoti (išduoti) vaistinius preparatus, jei tai prieštarauja vaistininko profesinės etikos principams arba gali sukelti realų pavojų asmens gyvybei ar pakenkti jo sveikatai“. Kas tie konkretūs „profesinės etikos principai“, išsamiau nepaaiškinama. Kita vertus, tokia pati formuluotė vartojama SAM minėtame Medicinos praktikos įstatyme – tad galėtume daryti prielaidą, jog nepritarimas abortams gali būti vienas iš profesinės etikos principų.

Tačiau vaistinių vadovai, atrodo, turės kitą nuomonę. Lietuvos vaistinių asociacijos pirmininkė Kristina Nemaniūtė-Gagė „Bernardinams“ pateiktame atsakyme raštu teigia, kad vaistininkai privalo aptarnauti visus klientus – ir gerbti jų pasirinkimą (paryškinta mano – S. B.):

„[…] farmacijos specialistas padeda įgyvendinti pacientui gydytojo paskirtą gydymą bei suteikia visą gyventojui reikalingą informaciją. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pagal esamą reguliavimą vaistininkas negali keisti gydytojo paskirto vaisto, t. y. negali keisti gydymo, išduoti kito, su kita veikliąja medžiaga, vaisto, ar tuo labiau atsisakyti aptarnauti pacientus.

Vaistinėse nėra ir negali būti diskriminuojami jokie asmenys nei dėl jų rasės, tautybės, lyties, religijos, seksualinės orientacijos, politinių pažiūrų ir t. t. Jūsų minimu klausimu moterys priima sprendimą gydytojo kabinete, kur yra aptariami visi, tiek su moters sveikata, tiek su galimomis pasekmėmis, susiję klausimai. Žmonės atėję į vaistinę jau turi asmeninį sprendimą, o vaistininkai yra sveikatos sistemos grandis, kurie atsakingi už paskirtų vaistinių preparatų išdavimą ir konsultacijas bei gerbia pacientų pasirinkimą.“

Deja, pačių vaistininkų bei farmacijos specialistų nuomonės šiuo klausimu gauti nepavyko. „Bernardinai“ ilgiau nei savaitę bandė susisiekti su Lietuvos vaistininkų sąjunga, kreipėmės ir į Lietuvos farmacininkų sąjungą – tačiau atsakymų nesulaukėme.

Teisininkas V. Turonis: ministro įsakymas prieštarauja Konstitucijai

Ateitininkų federacijos pirmininkas, teisininkas Vytis Turonis yra išsamiai susipažinęs su šia tema: praėjusios Vyriausybės kadencijos metu jis dalyvavo SAM darbo grupėje, kuri sprendė krizinio nėštumo centrų klausimą Lietuvoje. Tačiau toji darbo grupė, pasak pašnekovo, nudreifavo į nėštumo nutraukimo tvarkos atnaujinimą.

„Tai rodo, kaip pas mus viskas apversta aukštyn kojomis. Šiandien, užuot klausę savęs, kaip galėtume padėti moterims, susiduriančioms su kriziniu nėštumu, ir kaip užtikrinti valstybės paramą, mes atrandame vis naujų būdų, kaip tą nėštumą nutraukti. Tai yra tokia indikacija, kuri turėtų versti sunerimti visus žmones, nesvarbu, ar jie už abortą ar prieš“, – sako V. Turonis.

Komentuodamas klausimus dėl gydytojų bei farmacininkų sąžinės laisvės, teisininkas pirmiausia pabrėžia, kad pats A. Dulkio įsakymas yra neteisėtas ir pažeidžiantis Konstituciją.

„Iš esmės yra tęsiama sena sovietinė tradicija šitą klausimą reguliuoti poįstatyminiu aktu. Dabar galiojantis nutarimas tai ir įvardija kaip tam tikrą paveldą iš Sovietų Sąjungos. Iš vienos pusės, tai nieko nuostabaus: daug teisės aktų perėjo tokį kelią. Tačiau Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje susiformavo tam tikri teisės principai, kurie šiuo metu, galima teigti, šį teisės aktą gali laikyti neturintį įstatyminio pagrindo.

Prie kiekvieno ministro įsakymo paprastai būna nurodoma, kokiu įstatymu ar jo punktu vadovaudamasis ministras priima vieną ar kitą įsakymą. Tačiau būtent čia to nerasime, kaip ir nerasime 1994 m. dokumente – nes tokio įstatymo tiesiog nėra. Lietuvoje nėra įstatymo, kuriuo būtų įteisinta ar tuo labiau reguliuojama nėštumo nutraukimo tvarka. Ministras šiuo atveju savavališkai tą daro ir pažeidžia valdžių padalijimo principą, teisinės valstybės principą ir t. t., čia būtų galima vardyti labai daug“, – teigia pašnekovas.

V. Turonis išsamiau aiškina argumentus, kodėl medikamentinis abortas negalėjo būti leidžiamas SAM ministro įsakymu. Pasak eksperto, 1994-aisiais įvesta nėštumo nutraukimo tvarka leido abortą, bet lygiai tuo pat metu Lietuvoje galiojo ir mirties bausmė. Vėlgi viskas vyko bendresniame kontekste: tiek aborto, tiek mirties bausmės galimybė iš sovietinės sistemos perėjo į Lietuvos teisinę sistemą.

1998 m. Konstitucinis Teismas (KT) sprendė bylą dėl Baudžiamojo kodekso nuostatų, leidžiančių mirties bausmę Lietuvoje. 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime KT išaiškino, kad šalyje negali būti mirties bausmės, nes ji pažeidžia Konstituciją. Tuo būdu mirties bausmė buvo pašalinta ir daugiau nebegalėjo būti taikoma.

Tuo metu abortų klausimo KT tiesiogiai nesvarstė. Tačiau, anot V. Turonio, skaitydami minėtąjį nutarimą, galime pamatyti, kad jis nedviprasmiškai saugo žmogaus teisę į gyvybę:

„Jeigu nėštumo nutraukimą laikysime žmogaus gyvybės nutraukimu, tai tada pagal tą KT nutarimą sunkiai rasime bet kokias galimybes nutraukti nėštumą, kaip yra dabar.

Vėliau dar vyko tam tikra KT doktrinos evoliucija, bet iš esmės KT pasakė, kad įstatymo leidėjas turi reguliuoti su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius įstatymus – ne kas kitas. Ne Vyriausybė, ne koks nors ministras, bet tai turi būti įtvirtina įstatymu, o ne poįstatyminiu aktu.“

Kitaip sakant, svarstyti dėl medikamentinio aborto galimybės ir tokį įstatymą priimti galėjo tik Seimas. Todėl A. Dulkio įsakymo kritikai teigia, kad tokiu būdu SAM ministras nesilaikė teisės aktų hierarchijos. Tam reikėjo Seimo įpareigojimo ir priimto įstatymo – tačiau nei vieno, nei kito nėra.

V. Turonis cituoja 2004 m. gruodžio 13 d. KT nutarimą: „[…] pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu.“ „Turint omenyje, kad nėra jokio įstatymo, kuris įtvirtintų teisę į abortą, SAM ministras elgiasi savavališkai – ir toks ministro įsakymas netgi yra antikonstitucinis“, – sako teisininkas.

Daug šansų laimėti bylas dėl sąžinės laisvės

Kalbėdamas apie farmacininkų situaciją, V. Turonis antrina, kad Lietuvos įstatymai šiems darbuotojams užtikrina laisvę elgtis pagal savo etinius principus. Vis dėlto, priešingai, negu numatyta įstatymuose, praktika kartais nueina savo keliu, įstatymai apeinami ir yra sukuriami netiesioginiai spaudimo mechanizmai žmonėms elgtis vienaip ar kitaip:

„Tai yra vaistinių savininkų atsakomybė ir didelis jų moralės, demokratiškumo, pilietinės sąmonės išbandymas. Ar farmacininkai, kurie susidurs su moraliniu klausimu ir matys, kad parduoda tokį medikamentų derinį, kuris gali sukelti persileidimą, galės elgtis pagal savo sąžinę ir atsisakyti tai parduoti? Ir jeigu jie taip padarys – kokios bus pasekmės? Ar vaistinių grupės bei savininkai toleruos tokį elgesį? Pagal įstatymą, tai yra darbuotojų teisė – darbdaviai privalo užtikrinti, kad sąžinės laisvė būtų gerbiama ir vaistininkai galėtų neparduoti persileidimą sukeliančių medikamentų.

Tačiau realybėje greičiausiai matysime daug ginčų dėl to, nes teisė yra gyva tiek, kiek ji praktikuojama kasdieniame gyvenime. Jeigu ji visais atvejais būtų gerai praktikuojama, turbūt nereikėtų teismų. Bet labai dažnai kyla ginčų dėl teisės normų, dėl konkretaus jų taikymo, ir tada teismai turi sudėlioti taškus ant „i“.“

Jeigu Lietuvoje įvyktų tokių teisminių procesų, pasak V. Turonio, vaistininkai turbūt laimėtų bylas, kadangi nėštumo nutraukimas Lietuvoje neturi įstatyminio pagrindo, o gydytojų bei farmacininkų sąžinės laisvė kaip tik yra ginama įstatymu.

Atsargiai optimistiškas šiuo klausimu yra ir gydytojas akušeris ginekologas V. Rudzinskas. Jis primena vieną iš jau įvykusių sąžinės laisvės pergalių Lietuvoje – iškovotą teisę medicinos studentams nedalyvauti aborto procedūrose.

„Prisiminkime, kaip prieš kelis dešimtmečius visuomenė ir medikų bendruomenė turėjo susitaikyti su tuo, kad atsirado medikų, kurie pareiškė nedalyvausiantys chirurginėse gyvybės sunaikinimo operacijose. Ir tai tapo visuotine norma, kaip matome, įteisinta kaip gydytojo akušerio ginekologo teisė. Akušerijos ir ginekologijos rezidentai gali baigti studijas ir nedalyvauti aborto operacijose.

Kad ir kaip būtų su ministro įsakymu, tikėkimės, jog kitaip galvojančių medikų sąžinės laisvė netaps pretekstu palikti darbo vietas. Tiesa, turime nepamiršti, kad asmeninis mūsų kiekvieno apsisprendimas yra lemiamas bet kokiomis aplinkybėmis“, – sako medikas.

Kitos etinės problemos

Teisininkas Vytis Turonis kalba ir apie kitus svarbius klausimus, susijusius su medikamentinio aborto atsiradimu Lietuvoje.

Pašnekovas primena Baudžiamojo kodekso 142 straipsnį, kuris kalba apie neteisėtą abortą. Dokumente nurodoma, jog, pavyzdžiui, draudžiama gydytojui atlikti nėštumo nutraukimą ne sveikatos priežiūros įstaigoje; arba sveikatos priežiūros specialistui, neturinčiam teisės daryti aborto operacijas. Iškalbinga minimo straipsnio pabaiga: „Tas, kas neturėdamas teisės daryti aborto operacijas nutraukė nėštumą pačios moters prašymu, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.“

„Klausimas toks: kas, kalbant apie medikamentinį abortą, atlieka nėštumo nutraukimą? Moteris. Kur? Namuose. O ar ji turi licenciją atlikti tokią procedūrą?.. Kas bus, jei nutiks komplikacijų? O jų būna“, – sako pašnekovas.

Kitas dalykas – naujoji nėštumo nutraukimo tvarka leidžia medikamentinį abortą atlikti iki 9 nėštumo savaitės. Vaistininkas išduoda medikamentų rinkinį, moteris jį parsineša namo. Kas sukontroliuos, kad moteris gautą preparatą išgers devintą nėštumo savaitę, o ne, tarkim, dvyliktą? Arba kas nutiks, jei ji pati ne išgers, bet atiduos savo draugei, kuri išvis neturi jokio išrašyto recepto?

„Be to, kitose šalyse nutinka atvejų, kai vyrai, sužinoję apie moters nėštumą, sumaišo tokį medikamentinį kokteiliuką be pačios moters žinios, – priduria V. Turonis. – Tad šitas būdas atveria kelią daugeliui etinių problemų.“