2020 09 09

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Medikų sąjūdžio vadovė: buvusi pagarba gydytojams pavirto agresija ir panieka

Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininkė dr. Živilė Gudlevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Sveikatos apsaugos ministrui besidžiaugiant dėl puikiai įveiktos pirmosios koronaviruso bangos nuolat girdėdavome perspėjimų, kad rudenį ateis antroji banga, kuri gali būti dar nuožmesnė. Tačiau pasirodė, kad esame jai pasiruošę prastai: trūksta savanorių „Karštojoje linijoje“, į testavimo punktus Vilniaus miesto savivaldybė siunčia viešosios tvarkos pareigūnus, apleisdama miesto problemas, kurių ypač daug iškilo šią vasarą, Vilniui tapus kavine-baru po atviru dangumi.

Į talką sveikatos apsaugos ministras vėl kviečiasi savo kolegas šaulius, tačiau kyla klausimų, ar ši organizacija yra sukurta tam, kad, naudojantis jos narių geranoriškumu, būtų nuolat užkaišomos mūsų valdžios neveiklumo spragos. Pacientai nepatenkinti sveikatos įstaigų darbu, o sveikatos įstaigos skundžiasi, kad su jomis iki šiol neatsiskaityta už pirmosios pandemijos bangos metu išleistas lėšas – nors ministerija žadėjo atsiskaityti.

Apie šias ir kitas aktualijas kalbamės su Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininke dr. ŽIVILE GUDLEVIČIENE.

Girdime nuogąstavimų iš sveikatos įstaigų, kad jose gali pritrūkti apsaugos priemonių. Ar sveikatos įstaigos yra pasiruošusios antrajai koronaviruso pandemijos bangai?

Lietuvoje matome tendenciją: žiema mus užklumpa nepasiruošusius, keliai nebarstomi, valymo mašinos neparuošiamos, o vasarą sausra ūkininkus irgi ištinka netikėtai. Atrodytų, reikėtų įsirengti drėkinimo sistemas ir nebūtų bėdų. Tas pat nutiko ir su pandemija. Visas pasaulis dar praėjusį rudenį skalambijo apie viruso grėsmę, bet mes tikėjomės, kad Lietuvą jis aplenks. Neaplenkė. Gal galime sakyti, kad ši infekcija iki Europos pakraščių atėjo jau kiek išsikvėpusi, nes viruso, nuolat keičiančio savo šeimininką, savybės silpnėja. Mes nepajutome itin blogų infekcijos pasekmių: nebuvo užpildyti reanimacijos skyriai, žmonės sirgo gana nesunkiomis formomis, nedaug kas užsikrėtė. Ir nežiniai, kieno čia nuopelnas – ar laiku karantiną įvedusios valdžios, ar visuomenės, kurios dauguma pavasarį pavyzdingai laikėsi karantino ir naudojo apsaugos priemones, ar paties viruso, kuris Lietuvą pasiekė šiek tiek susilpnėjęs.

Gana gerai suvaldyta infekcija užliūliavo visus: valdžią, teigiančią, kad ji puikiai tvarkėsi; visuomenę, iš kurios vasarą jau pasigirdo nuomonių, kad jokio viruso čia nėra, kad tai tik „valdžios priemonė mus laikyti uždarytus ir tvarkyti savo planus“. O vienintelis, kuris liko neatsipalaidavęs, tai virusas, kuris taip ir liks šalia mūsų.

Šį kartą infekcijos plitimas jau greitesnis: rugpjūtį pasiekėme tokį patį infekuotųjų skaičių, kuris pavasarį buvo pasiektas per du mėnesius. Mes džiaugėmės, kad gerai susitvarkėme ir neanalizavome klaidų, kurios buvo padarytos pavasarį. O dabar įstaigų vadovai jau ir vėl sako, kad apsaugos priemonių jie turi tik mėnesiui, kitam. Iš tiekėjų girdime, kad apsaugos priemonių kainos kyla, nes infekcija kelia galvą visame pasaulyje, nes jau ir vėl didėja šalių, iš kurių grįžus reikia izoliuotis, skaičius.

Iš sveikatos apsaugos įstaigų girdime nusiskundimų, kad iki šiol ministerija neatsiskaitė su ligoninėmis už lėšas, išleistas pirmosios pandemijos bangos metu. Kaip pakomentuotumėte šią situaciją?

Tai yra tiesa. Ligoninės sako, kad jos turi priemonių tik vienam mėnesiui ar pusantro. Kainos auga, ir įstaigos negali vykdyti pirkimų, nes su jomis dar neatsiskaityta už pirmosios bangos metu patirtas išlaidas. Ir tik nuo rugsėjo 15 d. Sveikatos apsaugos ministerija, surinkusi visas paraiškas ir įvertinusi duomenis, pradės analizuoti ir vertinti, kokiais kriterijais vadovaujantis bus padengiamos patirtos išlaidos. Tačiau jau dabar įstaigos privalo vykdyti viešuosius pirkimus ir apsirūpinti spaliui, lapkričiui, kad iki metų pabaigos priemonių pakaktų.

Taip pat girdime, kad ne visos išlaidos bus atlygintos, kad „jie ten visokių išlaidų prisirašė…“ Tarkime, ministerija nenorės apmokėti statybos ar remonto darbų, nes tai – ne apsaugos priemonės. Bet palaukite, juk visiems buvo liepta atskirti švarius ir nešvarius srautus. Įstaigos, kurios turėjo vienintelį įėjimą (pati dalyvavau tame vertinime, ministerijos pakviesta kaip Medikų sąjūdžio atstovė), turėjo statyti įvairiausias pertvaras, griauti sienas ir „iškalti“ tuos antruosius įėjimus / išėjimus. Ir niekas nežino, ar už juos bus apmokėta.

Nepasiruošus buvo dalinami didžiuliai pažadai: jūs viską pirkite, viskas bus apmokėta, tad įmonės įsigijo aparatūros, įsikūrė kelios laboratorijos, kurios atliko testavimą, reikėjo specialių įrenginių. Galime sakyti, kad išlaidos buvo tiesioginės ir netiesioginės, susijusios su pandemijos suvaldymu.

Du gydytojai su apsaugos kombinezonais.
Irmanto Gelūno / „Fotobanko“ nuotrauka

Dar iki pandemijos girdėjome apie prastą psichologinį klimatą sveikatos apsaugos įstaigose. Kaip jautėsi medikai pirmosios epidemijos bangos metu? 

Pandemijos pradžioje visuomenėje tvyrojo baimė, taip pat tarp valdininkų ir pačių medikų. Niekas nežinojo, kiek bus infekuotųjų, kaip reikės valdyti jų srautus. Buvo įstaigų, kuriose daugelis darbuotojų pasiėmė nemokamų atostogų, karantinavosi, nedalyvavo darbo procese. Likusią dalį darbuotojų, pasiryžusių dirbti toliau, reikėjo motyvuoti – kodėl vieni sėdi namie, o kiti turi dirbti dvigubai? Tuomet buvo sugalvota – ir ne be Medikų sąjūdžio pastangų – kad likusiems dirbti sudėtingomis sąlygomis su infekuotais pacientais būtų mokami priedai prie atlyginimo.

Didelį darbą dirbo ir profesinės sąjungos – jos savo nariams aiškino, kad jie neturi pabėgti, turi likti darbo vietose, jog bus tariamasi dėl algų padidinimo, dėl priedų prie atlyginimo. Susitarti pavyko: medikai suprato situacijos rimtumą ir liko savo vietose. Tas baimės etapas virto pasididžiavimu: esame priešakinėse linijose. Prie to prisidėjo ir žiniasklaida, taip pat ir pati visuomenė, padėjusi medikams pasijusti svarbiems ir gerbiamiems.

EPA nuotrauka

Kaip vertintumėte sveikatos apsaugos įstaigų veiklą dabartiniu metu: ar įstaigos suteikia tiek paslaugų, kiek jų reikia? Vasaros pradžioje pasirodė informacija, kad po karantino privačios sveikatos apsaugos įstaigos suteikė 120 proc. paslaugų, tuo tarpu valstybinės – tik 20 proc. Kaip tą pakomentuotumėte?

Pandemijos šleifui gana lengvai nuėjus per Lietuvą buvo sustabdytos ir apribotos kitos paslaugos. Ir dabar visuomenei atrodo, kad „visos gydymo įstaigos užrakintos, ten jie geria kavą ir nepriima kitų pacientų…“ Aišku, kilo nepasitenkinimas, ir buvusi pagarba virto agresija bei panieka. Manau, kad, jei dabar būtų rengiamos apklausos, medikai, anksčiau iškilę į šiek tiek aukštesnę vietą, dabar būtų duobės dugne. Anksčiau visi vadindavo medikus kyšininkais, nekompetentingais, netgi žudikais, o dabar, pasirodo, jie ir dirbti nebenori! Ir, kas blogiausia, prie to labai prisideda ir ministerija. Žiūrėkite, kiek įstaigų neatnaujino paslaugų, kaip jiems patogu gauti vieną dvyliktąją biudžeto ir nieko nedaryti! Bet tai absoliuti netiesa. Visos įstaigos atnaujino paslaugas ir atnaujino tokiu greičiu, kokiu galėjo atnaujinti. Juk pandemijos metu buvo perskirstytos medikų darbo vietos. Dauguma medikų liko dirbti pirminės svarbos darbo vietose. O po ministro įsakymų ir rekomendacijų tas darbo pobūdis persiskirstė. Jau nebevažiuoja medikai į rajonus, nes to daryti nebeapsimoka. Ten būdavo skaičiuojamas darbo užmokestis pagal priimtų pacientų skaičių, o ne pagal nedidelę etato dalį už kokius 200 eurų. Tad ir iškilo paslaugų pacientams trūkumo problema.

V. Balkūno/Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų nuotrauka

O kaip šią problemą reikėtų spręsti?

Iki pandemijos buvo sakoma, kad medikų ir gydymo įstaigų yra per daug, o dabar matome, jog medikų trūksta. Tiesiog medikai dirbdavo kokiose trijose darbo vietose, užuot dirbę vienoje klinikoje. Medikų trūksta regionuose, kur jie būdavo viliojami geresnėmis darbo sąlygomis. Tad ar dabar bus užkaišiotos šios skylės, ar gydymo įstaigos turės persikvalifikuoti, parodys reforma, kurią siekiama įgyvendinti. Taigi, ši pandemija išgrynino įstaigas, kurios sugeba operatyviai reaguoti į pakitusias darbo sąlygas ir persitvarkyti, taip pat tas, kurios to nesugebėjo padaryti, išgrynino, kiek reikia medikų ir darbo vietų. Ir dar vienas „išsigryninęs” veiksnys: tikrai nebūtina visiems pacientams eiti į poliklinikas, pamatėme, kad daugelį problemų galima išspręsti nuotoliniu būdu. Tai teigiama šios pandemijos pusė. Manau, tos nuotolinės paslaugos bus toliau plėtojamos, vystysis ir tobulės telemedicina. Anksčiau buvo nedrąsu pradėti tas nuotolines konsultacijas, o dabar visi pamatė, kad taupomas tiek darbuotojo, tiek paciento laikas. Juk nereikia bėgti iš darbo pasiimti kažkokį popierėlį – viską galima išspręsti vienu skambučiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokias pamokas karantino metu išmoko mūsų visuomenė? Gal, pradėjus dažniau plauti rankas, dezinfekuoti, laikytis atstumų, sumažėjo ir kitokių užkrečiamųjų ligų? Dar pačioje pandemijos pradžioje pastebėta, kad ir vaikų ligoninėse sumažėjo pacientų…

Tai tikra tiesa, ir vaikų ligoninės yra geras to pavyzdys. Būdavo, pakyla vaikui temperatūra, mama skuba į ligoninę, nors temperatūra tesiekia tik 37,5 laipsnių. O ten jam daro krūvą tyrimų, nieko neatranda, ir rytą vaikelį išleidžia namo. Viso to neliko, net ir tėvai jau išmoko, kad 37 laipsnių temperatūra dar nieko baisaus.

Pastebėkite, kad švaresnė tapo mūsų aplinka, taip pat ir prie parduotuvių. Anksčiau matydavome, kad kažkas nusispjovė, kažkas nosį išsipūtė, ir tai liko gulėti ant žemės. Nuspjaudyti laiptai, nevalomi vežimėliai buvo tapę tikru infekcijų šaltiniu. O dabar visur higiena, švara ir tvarka, dezinfekuojami krepšeliai. Pandemijos dėka pamatėme, kaip purvinai gyvenome, kai kurie „sužinojo“, kad, išėjus iš tualeto, būtina plauti rankas. Dauguma visuomenės tą buvo pamiršusi. Ir kiti metai parodys, kad greičiausiai bus sumažėję infekcinių viduriavimų, vėmimų, vaikiškų ligų, kurios kildavo dėl prastos higienos.

Kada pasirodys vakcina nuo koronaviruso?

Garsi biofarmacijos kompanija „AstraZeneca“ paskelbė, kad jau paskutinės vakcinos tyrimo fazės, ministerija skelbia apie planuojamus pirkimus, tad šių metų pabaigoje ar kitų metų pradžioje vakcina turėtų būti paruošta vartoti. Bet visam pasauliui tos vakcinos reikės vienu metu, o gamybos tempai neužtikrina, kad visas pasaulis ją gaus iškart. Matėme, kad apsaugos priemonių pirmiausia gavo didieji užsakovai, galintys mokėti didžiausias kainas, o ne mažosios šalys – tokios kaip Lietuva, kuriai reikėjo tik kelių milijonų kaukių. Ir reikėjo didelių pastangų siekiant jų nusipirkti. Tad prognozuoti, kada vakcina pasieks Lietuvą, nedrįsčiau.

 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.