Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

13 min.

Medinis Vilniaus architektūros paveldas. Istorinis Užupio priemiestis

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Per daug šimtmečių Vilniaus miestas ne kartą keitė savo urbanistinį vaizdą. Istoriškai sostinėje vyravo mediniai pastatai, ir tik vienoje kitoje gatvėje dominavo mūrinis užstatymas. Bėgant laikui sostinę it prakeiksmas lydėjo pasikartodavę gaisrai, naikindavę ištisus kvartalus, o kartais, pasak amžininkų, pasiglemždavę ir visą miestą.

Kaskart Vilniui iš naujo stojantis ant kojų griežtėjo ir statybos reikalavimai, radosi vis naujų apribojimų. Miestas plėtėsi, verslai, kurie galėdavo sukelti gaisrus, buvo iškeliami už miesto sienos, t. y. į priemiesčius. Nenuostabu, kad šiandien gražiausių medinės architektūros pavyzdžių daugiausia randame būtent istoriniuose priemiesčiuose, tokiuose kaip Užupis, Žvėrynas, Markučiai, Antakalnis ar Pavilnys, tapusiuose neatskiriama sostinės dalimi.

M. Krakovskis, Užupio tilto Vilniuje pamatų šventinimo iškilmės (1900 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Užupis XX a. pr. Lietuvos literatūros ir meno archyvo ekponatas
Konradas Brandelis, Vilniaus miesto vaizdai: Vilniaus miesto panorama nuo Užupio kalvos (XIX a. II p.–XX a. pr.). Šilutės Hugo Šojaus muziejaus ekponatas

Vilniaus Užupio rajonas, esantis į rytus nuo istorinio miesto senamiesčio, užima apie 0,6 kvadratinio kilometro plotą. Tai gana uždara teritorija, kurią iš trijų pusių nuo senamiesčio skiria Vilnios upė, iš kitos pusės yra stačios kalvos ir pramoninis rajonas, kurį šiandien sparčiai keičia gyvenamosios paskirties pastatai bei modernios įstaigos.

Užupis – vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, minimas dar XV a. Šis rajonas pradėjo augti ne kaip miesto dalis, o kaip priemiestis, pastačius pirmuosius tiltus per Vilnią. Priemiesčiu Užupis tapo atsidūręs už gynybinės sienos – Spaso vartų. Miestas nuo priemiesčio atsiskyrė ir teisiškai. Magistrato valdžiai priklausė miesto gyventojai, o priemiesčių – nepriklausė. Užupyje kūrėsi amatininkai, slavų pirkliai, šventikai.

Per Užupį iš istorinio Vilniaus senamiesčio vedė kelias į Polocką ir Vitebską, šiandien šį anuomet svarbų miestui kelią žymi čia esantis gatvėvardis. Jau XIV a. pabaigoje Užupyje buvo susiformavusios ir būsimos Malūnų bei Užupio gatvės. Šiaurinė priemiesčio dalis nuo XVI a. priklausė stačiatikių Šv. Dvasios brolijai, todėl čia gyveno šventikai ir cerkvių tarnautojai.

Pietinėje dalyje stovėjo Vilniaus Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia, priklausiusi augustinams. Pirmoji medinė bažnyčia Užupyje pastatyta dar 1644 m., tačiau ji buvo sudeginta žaibo, ir tik 1788-aisiais pagal architekto Martyno Knakfuso projektą jos vietoje iškilo klasicistinė mūrinė bažnyčia. Vienas reikšmingiausių Užupio statinių buvo 1495 m. įsteigtas ir iki 1864 m. veikęs Bernardinų tretininkių vienuolynas Malūnų gatvėje (dab. Malūnų g. 3). Nuo vienuolyno per Vilnią buvo nutiestas dengtas pėsčiųjų tiltas, sudegęs 1749 m. gaisro metu. Pats vienuolynas veikė iki 1864 m.

Istoriniai šaltiniai rodo, kad Užupyje veikė privačios plytinės, kalkinės, keli popieriaus malūnai. Vienas iš senesnių popieriaus malūnų buvo tarp Bernardinų kapinių ir Belmonte pastatytos šveicaro Karolio Vernarto popieriaus dirbtuvės. Dirbtuvėse buvo gaminamas geros kokybės rašomasis ir knygoms spausdinti skirtas popierius. Užupio priemiestis nebuvo tankiai apgyvendintas. Žemės čia buvo skiriamos įvairiems valstybės veikėjams, valdininkams. Gavę žemės jie pasistatydavo dvarelio tipo medinius namus, kurių dalis išliko iki mūsų dienų. Nuošaliame priemiestyje gyveno daugiausia darbininkai, smulkūs amatininkai, slavų pirkliai.

Šioje miesto dalyje, kaip ir istoriniame Vilniaus senamiestyje, gyveno didelė žydų bendruomenė. Dauguma jų užsiėmė prekyba. Jų namai, kuriuose kartu buvo ir krautuvėlės, stovėjo aplink turgų arba glaudėsi prie upės.

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Karolis Račinskis, Bernardinų sodas (XIX a. vid.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Užupis. Lietuvos literatūros ir meno archyvo ekponatas
Konradas Brandelis, Vilniaus miesto vaizdai: Paplauja (XIX a. II p.–XX a. pr.). Šilutės Hugo Šojaus muziejaus ekponatas
Užupio tiltas. Lietuvos literatūros ir meno archyvo ekponatas
Paplaujos priemiestis ir Bernardinų kapinės (1866 m.). Lietuvos literatūros ir meno archyvo ekponatas

Antrasis pasaulinis karas ir po jo sekęs sovietmetis stipriai pakeitė Užupio veidą. Sovietmečiu Užupis buvo labai apleistas rajonas, daugumoje pastatų nebuvo vandentiekio ir centralizuoto šildymo. Anuomet čia būta daug apleistų, pigių pastatų, kuriuose kūrėsi liūdnos reputacijos asmenys. Labai vaizdžiai tuometinį Užupį aprašė rašytojas Jurgis Kunčinas: „Nyku dabar Užupyje… Jaunimo maža. O ir jis kaži koks pailsęs ir senas… Užupio mėnesienos kraupios, raudonos ir šaltos…“, o užsieniečiai, apsilankę čia, stebėjosi griuvenų autentika, kliuksinčiu, gyvu, šviežiu kultūriniu sluoksniu.

Šiandien šis unikalus Vilniaus priemiestis laikomas menininkų respublika, kartais lyginamas net su Paryžiaus Monmartro rajonu arba Kopenhagos Kristianija. Užupis garsėja savo nuosavu himnu, konstitucija, kurią galima perskaityti Paupio gatvėje, prezidentu bei vyskupu, čia plyti ir vienos seniausių, Vilniaus Bernardinų, kapinės, iki mūsų dienų išliko dvi bažnyčios, o viso rajono puošmena tapo ant 8,5 metro pjedestalo stovintis Užupio angelas. 

Užupio angelo aikštė – puiki vieta pasigrožėti saule, atsigerti vandens ar pasimėgauti kava iš šalia esančios kavinės. Nors sovietmečiu Užupis buvo labai apleistas ir pelnė vieno pavojingiausių Vilniaus rajonų reputaciją, bėgant laikui pigiuose Užupio namuose ėmė kurtis menininkai, jų dėka šis buvęs Vilniaus priemiestis tapo turistų ir pačių miesto gyventojų traukos centru. Dabar Užupyje vyksta alternatyvios mados festivaliai, rengiami koncertai, parodos, poezijos skaitymai, vaidinimai, originalios Užupio šventės.

Šiandien kartu su Medinės miesto architektūros muziejaus muziejininku ir edukatoriumi VILIUMI MATEIKA kviečiame atrasti Vilniaus Užupio istorinį priemiestį, jame esantį medinį architektūros paveldą ir išgirsti apie atgimstantį Polocko g. 52-uoju numeriu pažymėtą unikalios architektūros pastatą, kuriame jau netrukus įsikurs Medinės miesto architektūros muziejus.

Pasakojimą iš dalies parėmė Vilniaus miesto savivaldybė.

Dėkojame Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos padaliniui – Medinės miesto architektūros muziejui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien