Meditacijos atostogų laikui

Tekstas iš Josepho Ratzingerio rinkinio „Suchen, was droben ist: Meditationen das Jahr hindurch“ (Freiburg im Breisgau: Verlag Herder, 1985) buvo parengtas Mažojoje studijoje. Vertė Rūta Tumėnaitė.

Leistis į paieškas

Vienas nuostabiųjų mūsų šiuolaikinės civilizacijos aspektų yra joje pakartotinai pasirodantis nomadiškasis elementas: kiekvieną savaitgalį ištisos automobilių kolonos pajuda iš miestų, ir tik tam, kad sekmadienio vakarą beviltiškai užkimštais keliais sugrįžtų į išeities tašką. Prasidėjus atostogoms, šis reiškinys tampa tikra masine migracija; atrodo, kad visa tauta atsidūrė kelyje. Vadinamosiose aukšto išsivystymo šalyse keliai yra viena dažniausiai žmonių lankomų vietų, o į kelius investuojami pinigai ženklina dvasinę būseną, verčiančią žmones tapti nenuilstančiais klajokliais. Kodėl taip yra?

Aišku, kad žmonės savo namuose ir butuose iš tiesų nesijaučia kaip namuose. Daugelis jų nori ištrūkti iš savo „namų“ kiek įmanoma greičiau ir dažniau. Atrodo, kad namai labiau išreiškia kasdienio gyvenimo kalėjimą negu saugią vietą, kurioje gera būti. Todėl galime manyti, kad šis pabėgimas prie keturių ratų ženklina troškimą nusimesti šiokiadienių pasaulio pančius ir atsiduoti laisvei, atviroms erdvėms, visiškai kitokiai aplinkai, vietai, kur pagaliau galima būti savimi, laisvai ir kūrybiškai. Taigi ši reguliari masinė migracija industrinėje visuomenėje išreiškia kai ką be galo gilaus apie žmogų ir žmogišką prigimtį. Jis negali jaustis kaip namuose tarp savo turtų. Jis yra genamas nepasitenkinimo, troškimo ko nors daugiau, ko nors didesnio. Jis ieško laisvės, peržengiančios nusistovėjusio gyvenimo laisves ir pasitenkinimus.

Argi nematome čia bent dalelės Biblijos tiesos, kuri sako, kad žmogus yra šio pasaulio piligrimas, taip ir nesugebantis surasti jame namų? Čia tikrai galime įžvelgti šiek tiek to širdies nerimo, apie kurį kalba Augustinas – Augustinas, kuris pats buvo nenuilstantis ieškotojas, nuolat judantis iš vienos vietos į kitą ir niekaip nenustygstantis, kol galų gale suprato, kodėl jam niekad nebūna gana. Gali būti, kad šių dienų nomadas jaučia, kad automobilis (o graikų kalba auto reiškia „aš pats“) yra jo laisvės ir apsisprendimo išraiška, tai, kas yra nepakeičiama, nekalbant apie funkcinę jo naudą. Tačiau ar jis suteikia jam individualybę ir laisvę, ar iš tiesų nestumia jo atgal į žiaurią tarpusavio konkurenciją?

Todėl mūsų atostogų įpročiai gali paskatinti gerai pasižiūrėti į save ir paskatinti leistis į svarbesnį nuotykį negu paprastai įsivaizduojame. Tiesą sakant, kelionė, iš tiesų verta žmogaus, yra tokia kelionė, kuri išveda jį iš kasdienių suvaržymų ieškant Amžinojo, ieškant Dievo veido, ir tokiu būdu leidžia peržengti visus žemiškus apribojimus. Argi tokia kelionė negali baigtis tuo, kad žmogus galų gale atras ir laisvę, ir pasijus kaip namuose.

Tikrojo gyvenimo paieškos

Praėjusiame šimtmetyje, kasinėjant romėniškos civilizacijos liekanas Šiaurės Afrikoje, Alžyre, Timgado turgaus aikštės vietoje buvo rastas II–III a. įrašas. Jame sakoma: „Medžioklė, maudynės, žaidimai, juokas – štai kas yra gyvenimas“. Visada prisimenu šį įrašą, kai kasmet pietų link pajuda atostogautojų kolonos – ieškoti gyvenimo. Kai po daugelio metų žmonės iškas skelbimų lentas, reklamuojančias mūsų atostogų tikslus, prieš juos atsivers panašus gyvenimo vaizdas. Akivaizdu, kad daugelis žmonių metus biure, gamykloje ar dar kitur tiesiog patiria kaip ne gyvenimą. Atėjus atostogoms, mes išsirengiame galų gale pabūti laisvi, galų gale pagyventi. Plaukimas, žaidimai, juokas – štai kas yra gyvenimas. Tai pažadas, kuris įtikina žmones jungtis į ilgiausias automobilių kolonas, judančias pietų kryptimi; jei ten rasime gyvenimą, verta šiek tiek ir pakentėti.

Toks poilsio ir laisvės troškimas, noras išsiveržti iš kasdienės rutinos yra absoliučiai žmogiškas. Turint omenyje šiuolaikinio, į technologijas orientuoto gyvenimo tempą, šios atokvėpio pauzės yra tiesiog būtinos. Tačiau atsižvelgiant į tai, turime taip pat pripažinti, kad mums kyla sunkumų dėl mūsų laisvės, dėl laisvės, kurią mums suteikia laisvalaikis. Dauguma savižudybių, kaip rodo statistika, įvyksta šeštadieniais ir sekmadieniais – laisvalaikiu. Išlaisvintas iš automatizuotos darbo pasaulio aplinkos, žmogus staiga pajunta nebegalįs susidoroti su gyvenimu. Jis suvokia, kad plaukiojimas, žaidimai ir juokas galiausiai nėra gyvenimas. Kuo daugiau turime laisvalaikio gyvenimui, tuo labiau tampa aišku, kad nežinome, kas yra tas gyvenimas. Klausimas, kaip susidoroti su laisvalaikiu, su atostogų laiku, tampa nauja tyrimų sritimi.

Ta pačia proga prisimenu, kad Tomas Akvinietis yra parašęs specialų traktatą apie tai, kaip kovoti su liūdesiu. Atspirties tašku jis pasirenka vieną sakinį iš Senojo Testamento išminties knygų: su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių (Koh 1, 18). Tai pakankamai aiškiai matyti mūsų technologiškame pasaulyje, kuris stengėsi išvaduoti žmones nuo liūdesio mokslo pažangos priemonėmis. Ką rekomenduoja Tomas? Jo realizmo jausmą liudija tai, kad jis irgi mini maudynes, miegą bei pramogas. Ir paaiškina kodėl, nes maudynės ir miegas palaiko deramą kūno judėjimą, o bet kokia gera kūno dispozicija teigiamai veikia širdį kaip visokio judėjimo, tiek dvasinio, tiek fizinio, centrą.

Tokiu mastu Tomas sutinka su Timgado įrašu ir tuo, ką randame reklaminiuose atostogų skelbimuose. Bet jis nevadintų to „gyvenimu“ ir nesakytų, kad maudydamiesi, žaisdami, juokdamiesi ir miegodami mes pasiekiame prarasto gyvenimo ieškojimo tikslą. Analizuodamas toliau, jis užsimena, kad ir buvimas su draugais padeda kovoti su liūdesiu, nes išsklaido vienatvę, gimdančią nepasitenkinimo jausmus. Laisvalaikis visų pirma turėtų reikšti, kad turime laiko savo artimiesiems.

Tačiau galų gale nepamainomas vaistas nuo liūdesio, Tomo įsitikinimu, yra tas, kad turėtume užsiimti tiesa, tai yra Dievu. Tai yra kontempliacija, kurios metu žmogus prisiliečia prie tikro gyvenimo. Jei išbraukiame kontempliaciją iš atostogų programos, net ir šis laisvas laikas bus vis tiek nelaisvas; prarasto gyvenimo paieškos tikrai neatneš sėkmės. Dievo ieškojimas yra įdomiausia ekskursija į kalnus, labiausiai gaivinantis „pasiplaukiojimas“, koks tik pasiekiamas žmogui. Plaukiojimas, žaidimas, miegas – visa tai yra atostogų dalis, ir aš linkiu jums daug saulės ir ramybės. Bet kartu su Tomu Akviniečiu paprašyčiau į atostogų planus įtraukti ir susitikimą su Dievu. Mūsų gražios bažnyčios ir gražus Dievo pasaulis kviečia jus į šį susitikimą. O užvis labiausiai linkiu, kad šis susitikimas atneštų daug džiaugsmo ir suteiktų tokią atgaivą, kuri tęstųsi ir atostogoms pasibaigus, ir ištisus metus gaivintų kasdienį gyvenimą.

Raskite laiko poilsiui

Septynioliktajam eilinio metų laiko sekmadieniui (B metų) naujajame katalikiškos liturgijos skaitinių cikle parinkta Evangelijos ištrauka rodo, kad net ir Jėzaus mokiniams teko susidurti su streso ir poilsio problema (Mk 6, 30–34). Apaštalai sugrįžta iš pirmosios misijos, pilni patyrimų ir pasiekimų. Jiems labiausiai rūpi suminėti visus pasiekimus; tiesą sakant, tai virto tikra verslo operacija, ir dalykai nuėjo taip toli, kad vaikščiodami pirmyn ir atgal jie nebeturi nė kada pavalgyti. Galbūt jie tikisi pagyrimo už tokį uolumą, tačiau Jėzus pakviečia jus eiti kartu į nuošalią vietą, kur jie pabūtų vieni ir pailsėtų.

Mano įsitikinimu, yra gerai, kad tokiame įvykyje įžvelgtume Jėzaus žmogiškumą; jis ne visada byloja vien pakylėtus žodžius, o taip pat nealina savęs visą laiką, kad išspręstų kiekvieną užgriuvusį reikalą. Taip ir įsivaizduoju jo veido išraišką, kai jis taria šiuos žodžius; tuo metu, kai apaštalai visiškai nebesivaldo ir, kupini užsidegimo bei susireikšminimo, nebepaiso nė valgymo, Jėzus nukelia juos nuo padebesių: nors šiek tiek pailsėkite! Galima pajusti tylų humorą, draugišką ironiją, kai jis sugrąžina juos ant žemės. Ir būtent šiame Jėzaus žmogiškume pasimato jo dieviškumas; čia mes aiškiai matome, koks yra Dievas. Bet kokia karštligiška veik­la, net ir religiniuose reikaluose, yra visiškai svetima Naujojo Testamento žmogaus sampratai. Mes visada pervertiname save, įsivaizduodami, kad esame visiškai nepamainomi, ir kad pasaulis arba Bažnyčia priklauso nuo mūsų paklaikusio bėgimo. Dažnai tikro nusižeminimo ir kūrybiško nuoširdumo aktas būtų sustabdyti tai, ką darome, pripažinti savo ribas, rasti laiko atsipūsti ir pailsėti, – kaip ir yra skirta kūriniui, žmogui. Nenoriu pasakyti, kad tingėjimas yra geras dalykas, bet siūlyčiau peržiūrėti šiuo metu Vakarų pasaulyje įsivyravusius dorybių katalogus, kur pripažįstama tik veikla, o tokios laikysenos kaip stebėjimas, nuostaba, prisiminimas ir rimtis laikomos bevertėmis ar bent jau manoma, kad joms reikia tam tikro pateisinimo. Tai sukelia kai kurių esmingų žmogiškų sugebėjimų atrofiją.

Pakanka pažvelgti į tai, kaip mes išnaudojame laisvalaikį. Dažnai tai tėra ne kas kita, kaip aplinkos pakeitimas, ir daugelis žmonių pasijustų nesmagiai, jei po to negalėtų nerti atgal į masę ir sugrįžti prie darbo rutinos – iš kurios prieš tai stengėsi ištrūkti. Štai kodėl būtina, kad mes, nuolatos gyvenantys dirbtiniame žmogaus pagamintų dalykų pasaulyje, viską paliktume ir ieškotume susitikimo su kūrinija jos natūraliu pavidalu.

Norėčiau paminėti mažą, bet reikšmingą dalyką, apie kurį Šv. Tėvas [tuometinis kardinolas Karolis Wojtyła] kalbėjo rekolekcijų pamoksluose Pauliui VI. Ten jis pasakoja apie savo pokalbius su vienu mokslininku, „aukščiausios klasės tyrinėtoju ir puikiu žmogumi“, kuris jam pasakė: „Moksliškai kalbant, aš esu ateistas…“; tačiau tas pats žmogus kartą jam rašė: „Kas kartą, kai susiduriu su gamtos, kalnų didybe, jaučiu, kad jis yra“.

Dievas nepasirodo dirbtiniame žmogaus sukurtų dalykų pasaulyje. Todėl juo svarbiau, kad paliktume šiokiadienių pasaulį ir leistumės ieškoti kūrinijos alsavimo, tam, kad sutiktume jį ir kartu atrastume save.