Meilė ir neapykanta prie Miliackos krantų

Šūviai prie Lotynų tilto

1914 m. birželio 28 d. Sarajeve – tuomet priklausiusiame Austrijos-Vengrijos imperijai – buvo nužudytas Františekas Ferdinandas d’Este. Jį nužudė Gavrilas Principas – vietinis Bosnijos serbas, kaltintas ryšiais su serbų pogrindine teroristine organizacija, siekusia išvaduoti Bosniją iš Austrijos jungo ir sujungti visas serbų gyvenamas žemes į vieną valstybę.

Šis įvykis visiškai pakeitė pasaulį. Po erchercogo mirties kilo karas, netrukus pavadintas Didžiuoju, o vėliau – Pirmuoju pasauliniu.

Apie tai galvojau karštą ir saulėtą vasaros dieną, stovėdamas prie Lotynų tilto per Miliackos upę, Kulino bano pakrantės ir Zelenih beretki gatvės sankryžoje. Būtent toje vietoje, kur aną birželio 28 d. Principas leido šūvius į erchercogą.

Šalia ūžė pravažiuojantys tramvajai, po tiltu per akmenis tekėjo Miliacka. Šioje vietoje upė buvo gan sekli, bet savo greičiu priminė kalnų upelį.

Sebilj – reiškia kelią

Kai atėjau čia anksti ryte, rytinis rūkas kilo nuo Miliackos krantų. O tiltai – pradedant Šeher-ćehajina ćuprija (bosn. – tiltas), Careva ćuprija ir baigiant Lotynų tiltu – visi buvo paskendę pilkoje migloje, kurią tik šiek tiek praskiesdavo pirmieji nedrąsūs saulės spinduliai. Upės srovė žemyn tekėjo tyliai, po tiltais buvo girdėti švelnūs purslai, o pro rūko užuolaidą piešėsi Kilino bano krantinės pastatų siluetai. Už ochros ir smėlio spalvos pastatų sienų, reprezentuojančių buvusį Mitteleuropos secesijos stilių, išnirdavo  džamijų (bosn. – mečetė) kupolai, iš tiršto rūko į viršų šovė aštrūs minaretų bokštai.

Didžioji Gazi Husev-beg mečetė su laikrodžio bokštu, vadinamuoju „Sahat kula“, liko kairėje, o nuspalvinta ir dryžuota it konditerio tortas „Vijećnica“ – miesto rotušė – stūksojo dešinėje, prie pat Šeher-ćehajina tilto. Kitoje Miliackos pusėje galėjau pamatyti Hadžo mečetės minaretą, o šalia jo „keisto namo“ – Inatna kućos – kontūrus.

Palikęs austriškąjį miestą, kuriame viskas priminė Vidurio Europą, alsavo ja, kurio pastatai, gatvės ir skersgatviai atrodė mažų mažiausia kaip iš Zagrebo arba Triesto, Lvovo arba Bratislavos, ėjau iš lėto tuščiomis rytietiško Bezistano gatvėmis.

Akmenimis grįstas kelias buvo drėgnas ir slidus nuo rytinės rasos. Ėjau tol, kol dešinėje išvydau įspūdingą Baščaršijos džamiją, o kiek toliau už jos Merić Han medrėsės kiemus kairėje.

Gatvė išsiplėtė ir už jos atsivėrė aikštė, kurios centre stovėjo Sebiljis – įmantriai išraižytas puošnus medinis vandens šulinys, vainikuotas mažu skardiniu apvaliu kupolu.

Sebil arabų kalba reiškė „kelias“ – kadaise būtent Sarajevo Baščaršijos sebiljis ženklindavo daugelio ištroškusių žygeivių, kurie po daugybės sunkumų kelionėje po Balkanų kalnus, miškus ir slėnius pagaliau ateidavo čia, į šį įspūdingą miestą, Balkanų vidurio kelio pabaigą.

Šiame keistame mieste, kuris taip lengvai ir tarsi natūraliai jungia savyje Vidurio Europos požymius ir balkaniškumą, vakarietiškumą ir rytietiškumą, racionalumą ir sibaritizmą, į galvą ateidavo ir vieną kitą keitė vis keistesnės mintys.

Užsimerkus Gavrilo Principo veidą mano galvoje keitė Nepriklausomos Kroatijos valstybės – nacių sąjungininkės, valstybės sukurtos Antrojo Pasaulinio karo metu – didžiojo vado Ante Pavelićiaus bruožai. Ausyse skambėjo jo kalba, pasakyta Sarajeve, prijungus Bosniją ir Hercegoviną prie šios efemeriškos valstybės. Žodžius apie „kroatų tautos žiedą“ jis čia pritaikė bosniams, kurie petys petin drauge su ustašiais turėjo kovoti už kroatiškumo idėją ir tūkstantmetį Reichą.

Šis miestas yra įsikūręs slėnyje, jį supa aukšti kalnai, pvz. Trebević kalnas, ant kurio 1984 m. metais buvo įrengtos bobslėjaus ir slidinėjimo trasos. Tais metais Sarajeve vyko žiemos olimpiada, kurios talismanu tapo slovėnų dalininko Jože Trobeco sukurtas linksmasis vilkiukas Vučko. Šios žaidynės buvo vienas iš paskutinių didelių renginių, vykusių vis dar vieningoje Jugoslavijoje.

Šv. Vito diena

1989 m. birželio 28 d. Slobodanas Miloševićius – tuometinis federacinei Jugoslavijai priklausiusios sąjunginės Serbijos respublikos prezidentas – pasakė savo garsiąją kalbą Kosovo Polėje. Tą dieną Serbijoje minima šv. Vito diena, vadinama Vidovdan ir turinti didžiulę simbolinę reikšmę. Pasak legendos, būtent tą dieną 1389 m. įvykęs Kosovo mūšis, kuriame Serbijos kariuomenė pralaimėjo turkams. Ilgainiui birželio 28 d. tapo be galo svarbi, formuojantis serbų nacionalinei mitologijai ir iki pat mūsų laikų. Tą dieną žlugusios viduramžių Serbijos karalystės atminimas ilgus šimtmečius sunkiai slėgė tautinę serbų savimonę, o vėliau, tautinio pabudimo epochoje, įgijo dar daugiau svarbos. Vadinamoji Kosovo trauma – tai istorinių ir išgalvotų personažų atributai bei jų panteonas. Karalius Lozorius, princas Milošas, mergina Kosovka (Kosovka Devojka), Srdža-Piktoji akis (Srđa Zlopogleđa) ir pan. Visi jie laikui bėgant susipynė ir ėmė formuoti neatsiejamą mito visumą.

Nuo tos dienos, kai XIX amžiuje serbai pagaliau atsikratė osmanų jungo ir atkūrė valstybingumą, juos persekioja nepaliaujamai puoselėjamas Kosovo mitas. Nuo praeities vaiduoklių nepavyko pabėgti net ir tada, kai, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, serbai kartu su kroatais ir slovėnais sudarė seniai trokštamą bendrą pietų slavų valstybę – Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystę (SHS), vėliau pervadintą Jugoslavijos karalyste, kurioje serbai beveik visiškai dominavo. Šiuo požiūriu nedaug kas pasikeitė ir Jugoslavijos Socialistinėje Federacinėje Respublikoje, kurią, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sukūrė Josipas Brozas Tito.

Pagal pradinę idėją visi šioje atkurtoje bendroje valstybėje turėjo būti pabrėžtinai lygūs. Kiekviena tauta turėjo savo respubliką, nė vienai kalbai neteko svarbiausias vaidmuo, nors neoficialiai dominavo serbų-kroatų kalba (taip tolerantiškai pavadinta). Šitokiomis sąlygomis turėjo būti kuriama laiminga, nauja Jugoslavijos visuomenė. Tačiau šviežių Antrojo pasaulinio karo žaizdų nepavyko iki galo išgydyti, o seni mitai taip ir liko iki galo neužmiršti. Po Tito mirties Jugoslavijos ekonomikos būklė prastėjo, o visuomenės nusivylimas palaipsniui augo. Serbai ėmė vis garsiau kalbėti apie neteisybę, patiriamą dėl juos slegiančios „lygybės“ sistemos. Jų nuomone, tokia tvarka ribojo istorinį serbų vaidmenį.

Tegyvuoja taika ir brolybė

1989 m. birželio 28 dieną buvo iškilmingai švenčiamos 600-osios Kosovo mūšio metinės. Miloševićius stovėjo tribūnoje prie Gazimestano paminklo, esančio netoli Prištinos, Kosovo autonominės respublikos sostinės. Tai kraštas, laikytas „problematišku“, nes jame gyveno daugiausia albanai, kurie, pagal serbų sukurtą Kosovo mitą, ilgai vaidino blogiečių – turkų sąjungininkų, įsiveržusių į senąją „šventą“ serbų žemę – vaidmenį.  Be to, jie sudarė didžiąją dalį Kosovo ir Metochijos provincijos gyventojų, pradėjusių reikalaujanti vis daugiau teisių iš Belgrado (ši provincija laikyta viena iš labiausiai ekonomiškai atsilikusių visoje Federacijoje).

Reaguodama į tai, Serbijos vyriausybė 1989 m. pradžioje pakeitė Konstituciją, de facto panaikindama Kosovo (ir Vojevodinos) autonomiją ir drastiškai apribodama vietos albanų teises, kurias jiems iki tol garantavo 1974 m. Konstitucija.

Birželio mėnesį padėtis provincijoje vis dar buvo sąlyginai rami, tačiau įtampa tiesiogine prasme jau tvyrojo ore. Prie Gazimestano paminklo tą dieną buvo susirinkusi tūkstantinė minia – beveik vien serbai. Slobodanas Miloševićius puikiai žinojo laiko ir vietos simboliką. Jo vaizduotė prikėlė vaizdus, ​​lydėjusius Serbijos žmones 600 metų, kol buvo kuriama nacionalinė mitologija. Jo akys krypo į Grabanicą – senovės serbų vienuolyną, esantį šalia Gazimestano, laikomą viena švenčiausių serbams vietų.

Tribūną, ant kurios jis stovėjo, puošė bijūnai – gėlės, simbolizuojančios šventojo kankinio Lozoriaus kraują – ir stačiatikių kryžiai, dekoruoti keturiomis kirilicos raidėmis „C“ (S), skirtomis priminti šūkį: Само Слога Србина Спашава (serbus išgelbės tik vienybė). Šalia stovėjo Serbijos stačiatikių bažnyčios aukštieji hierarchai, vadovaujami patriarcho Germano, Jugoslavijos liaudies armijos generolai, partijos bendražygiai iš Serbijos Komunistų partijos Centro komiteto, Prezidiumo nariai iš Belgrado. Šalia jų pabrėžtinai nebuvo svečių iš Kroatijos.

Miloševićius, savo kalbą pradėjęs nuo istorijos, jos svarbos kasdieniame gyvenime ir jos vaidmens formuojant dabartį, toliau pabrėžė, kad praėjus 600 metų sunku spręsti, kas yra mitas, o kas yra tiesa, tačiau tai esą visai nesvarbu. Svarbu tai, kad dabar, praėjus šešiems šimtams metų, serbai vėl dalyvauja kovose, nebūtinai ginkluotose kovose, bent jau kol kas. Serbai esantys didvyrių tauta, turinti savo orumą, ir iš jo kylančias teises, kurioms istorija lemia teikti pirmenybę.

Savo kalbą jis užbaigė žodžiais: „Tegyvuoja Serbija! Tegyvuoja Jugoslavija! Tegyvuoja taika ir brolybė tarp žmonių!“. Tiesą sakant, šią akimirką Jugoslavija liovėsi egzistavusi. Netrukus nebeliko ir taip karštai deklaruotos žmonių brolystės, o drauge ir taikos visuose kraštuose nuo Triglavo iki Vardaro.

„Mažojo Lozoriaus“ – taip Miloševićius buvo pradėtas vadinti po šios kalbos Kosove – išpranašautos „ginkluotos kovos“ jau netrukus kilo beveik tarp visų iki šiol  „broliškomis“ vadintų Jugoslavijos tautų.

Kosovo mito triumfas tą birželio dieną saulėje skendinčioje lygumoje šalia Gazimestano paminklo žymėjo netrukus įvyksiančią Jugoslavijos mirtį.

Poezija ant Trebevićiaus kalno

Jau 1990 m. birželio pabaigoje prasidėjo vadinamasis Dešimties dienų karas Slovėnijoje, po to kilo karas Kroatijoje, o 1992 m. balandžio 5 d. prasidėjo Sarajevo apgultis, kuriai vadovavo generolas Ratko Mladičius bei Bosnijos serbų lyderis Radovanas Karadžićius, iki tol žinomas kaip psichiatras ir poetas. Abudu buvo visiškai įsitikinę tų istorinių serbų tautos teisų pirmenybe, apie kurią kalbėjo Slobodanas Miloševićius.

Kitas literatas, aplankęs Mladićių ant Trebevićiaus kalno, buvo skandalingai pagarsėjęs rusų rašytojas Eduardas Limonovas, kuris, pagerbdamas slavų brolybę ir šventąją stačiatikybę, į miestą apačioje netgi paleido keletą šūvių iš snaiperio šautuvo.

Sarajevo apgultis truko iki 1996 m. vasario 29 d. Tai vienas žiauriausių, iš esmės beveik viduramžiško stiliaus karo pavyzdžių XX a. Europoje po Antrojo pasaulinio karo, ne kartą įvardintas kaip humanizmo mirtis.

Miesto gyventojai per šiuos beveik ketverius metus išgyveno kone viską – begalinę baimę, badą, nepriteklių, jie kentėjo šaltį ir nuolat raudojo dėl artimųjų mirčių. Tuo metu Miloševićiaus įkvėpti snaiperiai nuo kalvų virš miesto taikliai ir metodiškai kasdien šaudė į jo gyventojus – visai ne taip, kaip prieš 80 metų tai darė drovus jaunuolis Gavrilas Principas, lūkuriavęs erchercogo automobilio prie Lotynų tilto.

Iki apgulties Sarajevas buvo iš tiesų labai kosmopolitiškas ir daugiatautis miestas, kuriame iš esmės nė viena etninė grupė nesudarė ryškios daugumos – serbų ir bosnių musulmonų mieste buvo daugmaž po lygiai, šiek tiek mažiau buvo kroatų. Čia gyveno ir žydų sefardų bei kitų tautybių atstovų.

Įsimintina, kad nuo pirmųjų apgulties dienų Sarajevo gynybai vadovo Serbas – turbūt būtent taip, didžiąja raide reikėtų rašyti ne tik jo vardą bet ir tautybę.

„Sarajevo, mano meile“

Jovanas Divjakas buvo itin geros širdies ir aukštos moralės žmogus – net per karą, prasidėjusį žlugus Jugoslavijai ir privertusį daugelį rinktis, jis vadovavosi išskirtinai morale ir žmoniškomis savybėmis, nors tai buvo tikrai nelengva, nes karo sąlygos dažnai priversdavo suklysti net ir kilnių idėjų turinčius žmones. Divjakas šiuo atžvilgiu buvo viena iš nedaugelio išimčių.

Etninis serbas, profesionalus JNA (Jugoslavijos liaudies armija) karininkas Jugoslavijos žlugimo sulaukė Sarajeve, kur jis atsisakė paklusti vadovybės nurodymams, nes jais buvo siekiama įgyvendinti Slobodano Miloševićiaus idėjas apie „Didžiąją Serbiją“. Netrukus po to jis prisijungė prie besiformuojančių Bosnijos ir Hercegovinos ginkluotųjų pajėgų, o, prasidėjus Sarajevo apgulčiai, liko mieste ir aktyviai dalyvavo, organizuojant miesto gynybą nuo Bosnijos serbų, vadinamosios Respublikos Srpska padalinių, kuriems vadovavo Ratko Mladićius.

Pasibaigus karui, Belgrado valdžia apkaltino Divjaką tariamu dalyvavimu karo nusikaltimuose ir išdavė tarptautinį suėmimo orderį. Tuo remiantis, 2011 m. kovo 3 d. Divjakas buvo areštuotas Švechato oro uoste Vienoje.

Tuomet į gatves jo ginti išėjo visi Sarajevo gyventojai. Minia skandavo šūkį: „Jovanai, mes su tavimi!”. 2011 m. liepos 29 d. Austrijos teismas atmetė Serbijos prašymą dėl ekstradicijos ir paleido Jovaną Divjaką. Į savo mylimą miestą – kurį jis kažkada gynė ir kuris dabar apgynė jį patį – jis sugrįžo kaip didvyris.

Palikęs aktyvią karinę tarnybą, Jovanas Divjakas įkūrė fondą „Švietimas atstato Bosniją ir Hercegoviną“, kurio tikslas – padėti karo metu tėvų netekusiems vaikams. Per visą savo gyvenimą, nuo pat akimirkos, kai prasidėjo karas Bosnijoje ir Hercegovinoje, Jovanas Divjakas priešinosi Serbijos propagandai, manipuliuojančiai serbų aukomis Sarajeve, atmesdamas visas jos peršamas mintis apie masines serbų kančias.

Jis pabrėždavo, kad Sarajeve serbai labiausiai nukentėjo nuo pačių serbų apšaudymo apgulties metu, nes pačiame mieste neįvyko nė vieno planuoto, sistemingo, prieš serbus nukreipto nusikaltimo. Dėl tokių pažiūrų serbų tautiečiai jį demonizavo. Divjakas buvo nekenčiamas tiek vadinamojoje Srpska Respublikoje Bosnijoje, tiek ir tarp daugelio Serbijos gyventojų.

2004 metais Divjakas išleido knygą apie savo gyvenimą pavadinimu „Sarajevo mon amour“, o 2013 metais Al Jazeera sukūrė dokumentinį filmą apie Sarajevo gynėją ir jo gyvenimą „Sarajevo, my love“.  Jovanas Divjakas mirė 2021 m. balandžio 8 d.

Paskutiniojo karo šmėklos ir Kosovo mito dvasios vis dar sklaido mieste prie Miliackos upės krantų. Senoji apgulties fronto linija, bėganti kalnais virš miesto, dabar žymi ribą tarp Bosnijos ir Hercegovinos Federacijai priklausančio Sarajevo kantono ir vadinamosios Srpska Respublikos, kuriai priklauso ir Rytų Sarajevu (Istočno Sarajevo) vadinama serbiškoji miesto dalis, iš tiesų esanti pietvakariuose.