Meilė turi vieną veiksmažodį – „atiduoti“. Dievo tarnui Piotrui Mamonovui atminti

Sulaukęs 45-erių, antroje savo gyvenimo pusėje, garsus rusų roko muzikantas, poetas, dainų autorius, aktorius atvirai ėmė liudyti savo atsivertimą, nusisukimą nuo nuodėmės ir atsigręžimą į Dievo meilę. Paprasti jo viešų išpažinčių žodžiai, skambantys nuogai, be gailesčio sau, tapo paveikūs daugeliui klausytojų ir pastūmėjo pagalvoti apie pokyčius gyvenime. Piotras Mamonovas, kad ir kokiu vaizdiniu labiausiai įstrigęs į atmintį: mąstytojo, pamokslininko, menininko improvizuotojo ar vienuolio Anatolijaus Pavelo Lungino filme „Sala“, pabrėždavo, kad niekada nežaidžia, neapsimetinėja, nevaidina – tiesiog būna savimi. „Manote, aš ant scenos aktoriauju? Aš meldžiuosi prieš jus visus“, – yra sakęs.

Iš jauno Piotro Nikolajevičiaus lūpų išgirsti panašius žodžius būtų buvę mažų mažiausiai keista. 1981-aisiais muzikantas su savo bičiuliais ėmė groti eksperimentinį-psichodelinį roką ir įkūrė fenomenu tapusią grupę „Zvuki Mu“. Ilgainiui ji pradėta vadinti geriausia Maskvos roko grupe. „Zvuki Mu“ vertino tokios tuomečio Leningrado muzikos scenos žvaigždės kaip grupė „Akvarium“ ar „Kino“. Keletą dešimtmečių P. Mamonovą gaubė publikos dėmesys ir liaupsės. Jis pats bohemišką gyvenimo etapą prisiminė kaip pilną gundymų ir klaidų: maištas, alkoholis, narkotikai… Visa tai velniai, vienoje laidoje prisipažino menininkas.

Gyvenime patyrus gilią krizę, žiojinčią skylę P. Mamonovo sieloje pamažu užpildė tikėjimas. Tapęs krikščioniu ortodoksu jis išvyko gyventi nuošaliai, į kaimą. Iš pradžių atsisakydavo bet kokių siūlymų filmuotis, tačiau kai kuriems režisieriams vis dėlto pavyko aktorių perkalbėti. Už atvirumą prieš kamerą filmuojantis sudėtingas dvasines temas narpliojančiame P. Lungino filme „Sala“ P. Mamonovas tapo žiūrovų, ypač krikščionių, numylėtiniu. 

P. Mamonovas yra sukūręs keletą projektų, skirtų Ortodoksų Bažnyčiai, šventųjų tėvų palikimui, pavyzdžiui, įgarsino savo mylimo šventojo Isaako Sirino darbus. Paskutiniais gyvenimo metais jis vis rečiau pasirodydavo kine, televizijoje, P. Mamonovo dvasinę brandą ryškiai atskleidžia jo pasisvečiavimas 70-ojo jubiliejaus proga Rusijos Stačiatikių Bažnyčios televizijos kanalo SPAS laidoje „Parsuna“.

Piotro Mamonovo kūrybai dedikuotoje instragramo paskyroje ir po jo mirties kasdien prisimenami kadaise jo ištarti ar parašyti žodžiai, liudijantys apie krikščionį, visa savo esybe pasikliaujantį Viešpačiu ir besivadovaujantį jo mokymu. Tiesos P. Mamonovo gyvenimo liudijimuose iškyla aktualiai šiandienos visuomenėje, sujauktoje iš nemeilės, baimės, nerimo, pykčio, nepasitikėjimo.

***

Meilė turi vieną veiksmažodį – „atiduoti“.

Esu girdėjęs posakį, kad meilė – tai kompromisų sistema. Argi? Kodėl kompromisų?! Meilė – tai visuomet pasiaukojimas. Juk žinai: didesnė palaima yra atiduoti negu imti. Atleisti kitam, nors ir būtų tūkstantkart kaltas prieš tave. Atiduodami, nusileisdami kitam įsileidžiame į savo vidų Dievo karalystę. Į skriaudos apimtą širdį Dievas negali įeiti. Yra toks posakis – plyštanti širdis. Širdis, skilusi iš skausmo. Taip jau reikia: turi nebegalėti koja paeiti, akimi matyti, sūnus turi pasimirti – tada širdy atsiveria plyšys, ir į ją prasiskverbia dieviškas spindulys. Ir tada imame gyventi. Aš gyventi pradėjau tik sulaukęs 45-erių. Iki to laiko egzistavau kaip gyvulys vaikydamasis nesibaigiančių malonumų.

Šventieji sako, jeigu nėra tavy meilės, elkis taip, lyg ji ten būtų.

Buvo toks nutikimas: einu, pinigų neturiu, o žmogui reikia sušelpti. Sėdi jis visas pasiligojęs, iš veido išėjęs. Tai ką aš padariau – priėjau prie jo. Kuo ramiausiai. Pakėliau, apkabinau ir ištariau: brolau, atleisk man, neturiu nė kapeikos, tačiau tave be galo gerbiu, myliu ir prisiminsiu visą gyvenimą. Apsipylė ašaromis ir žmogelis, ir aš. Ir išsiskyrėme sau, du pažeidžiamieji, aš jau kaip kino filmų herojus, o jis štai čia. Esame broliai savo pažeidžiamumu, tai svarbiausia.

Aš visada gyvenu paprastai, kiekvieną dieną. Kai prisikaupia informacijos apie šį gyvenimą, akumuliuojasi tam tikra patirtis – juk žmogus per dienas smarkiai keičiasi, – rengiu spektaklius-pasirodymus. Apie tai, kokios būsenos yra mano dvasia šiuo gyvenimo momentu, kas mane jaudina, kas skauda, kas kelia nerimą. Ir tai man lengva, nereikia specialiai ieškoti kokios nors idėjos. Iš tiesų įdomus ir gilus tapo mano bendravimas su Dievu. Visą gyvenimą mylėjau meną, muziką, literatūrą, poeziją. Užaugau Maskvos centre, Didžiajame Karetnyj, literatų šeimoje, pas mus lankydavosi daug garsenybių, Bela Achmadulina. Viską alkanai siurbiau. Dabar su nuostaba žiūriu, kad visa ta meninė literatūra manęs jau nebedomina, nebe taip įtraukia, nors muzikos klausausi kaip anksčiau. Bet jau matyti viso to pabaiga, o bendravimas su Dievu beribis. Nėra galo nei išmintingoms mintims, nei jausminėms patirtims, nei tam, kaip žmogus sukurtas, koks jis daugialypis.

Su savimi dirbk. Tuo mažulyčiu taškeliu. Ir tuo vienu mažulyčiu taškeliu taps šviesiau.

Žmogus. Iš burnos trenkia, čiaumoja, prakaituoja, snargliuojasi, spjaudo ant grindų, šneka ne vietoje, nieko neišmano ir neprisimena, niekieno neklauso, šūkaloja, pertraukia, ginčijasi, reikalauja savo, atiminėja, atstuminėja, trūks plyš veržiasi, mala visokias nesąmones, mušasi, gudrauja, mikčioja, meluoja… ir labai nori, kad nors kas, nors trupučiuką, nors kada nors jį mylėtų.

Sykį jaučiausi ne savame kailyje. Grįžtu namo, o ten – naujas gauruotas katinas. Žmona įsileido. O tu kvaiša, galvoju, savų devynios burnos, o ji velka dar. Katinas tik šokt. Ant stalo. Na to jau per daug! Šlept jam. Ir iškart pagailo. Pasilenkiau paglostyti – vieni kaulai ir oda, sodybiautojai, matyt, išmetė, išalkęs katinas. Vos neapsiverkiau.

Mano sūnus, Vania, kartą pamiršo miške striukę; atėjo pavasarį ton vieton, o striukės rankovėj ežiukai apsigyvenę. Striukę teko taip ir palikti. Negi atimsi.

Kiekvienas krikščionis – kiekvienas! – turi padėti tam, kas arti. Didelė vertė mūsų poelgių artimiesiems. Ir ne sūnui ar vaikaičiui, kuriuos savaime mylime, o tam, kuriam iš tiesų reikia pagalbos. Geriausia kokiam niekšui. Štai kas bus užskaityta Amžinybėje. Kaupiame balus kasdien. Nepačiupinėjamus. Tikėjimas – itin pragmatiškas reikalas.

Svarbu ne kas aš toks, o ką Dievo duotais gebėjimais ir savo menkomis jėgomis bei siekiais galiu duoti žmonėms. Nes, kaip apaštalas mums sakė, jeigu meilės neturi – tu žvangantis varis. Tai yra tuščiai žvangi. Gali laikytis visų pasninkų, visas šventvietes apkeliauti, išbučiuoti visas relikvijas – meilės nėra – esi tuščias varinis dubuo.

Kaip sako mano mylimas Isaakas Sirinas, tyro žmogaus viduje Dangus.

Kaip kalbėjo mano mylimas tėvas, Dmitrijus Smirnovas, kai kurie iš mūsų, lankantys cerkvę po keturiasdešimt metų ir skaitantys visas maldas, labai nustebs, kai stoję priešais rojaus vartus išgirs balsą: pasitraukite, nepažįstu jūsų. Krikščionybė – tai eilinį kartą išplauti indus. Meilė – tai ne atodūsiai ant suolelio, ne pasivaikščiojimai mėnesienoje ir žavėjimasis vienas kitu. Tai gebėjimas nešti kito žmogaus naštą. Netgi jeigu ir nemalonus, padaryk jam gera, perženk save. Pakelk gulintį, negalvok, kad girtas voliojasi. Galbūt žmogui širdis sustreikavo. O jeigu ir girtas, pakelk, pasodink ant kelkraščio. Apsigauname manydami, kad krikščionybė apsiriboja vien cerkvės lankymu ir maldomis.

O tikėjimas – tai meilė. O meilė – tai atleisti ir išklausyti. Ir kasdien save nugalėti. Kiekvieną dieną, po truputį, bet į pliusą. Tai yra tikėjimas.

Mano mylimas šventasis – Isaakas Sirinas. Skaitau jį bet kokia proga. Ir visais klausimais randu atsakymą. Jis aiškiai įvardija, kas yra Viešpats. Tai absoliuti meilė ir gailestingumas. Man patinka jo posakis: niekada nevadink Dievo teisingu. Teisingumas ir gailestingumas – kaip šienas ir ugnis, negali subūti vienoje sieloje. Jeigu Dievas būtų teisingas, jau tūkstantkart degtume pragare, o iš Dievo gailestingumo stovime čia sau šiltai, apauti, su šilta striuke ir guminiais batais, kad galėtume nueiti grybų pasirinkti – ir jau nebealkanas, ir nėra čia ko vaitoti: krizė, krizė! Per karą, blokadą buvo tikra krizė. Ir gyveno žmonės! Isaakas Sirinas apie tai rašo: savo vargus visada lygink su dideliais.

Kiekvienas kelyje sutiktas žmogus – angelas. Jis tau pagalbininkas, ir ne veltui jį sutikai. Jis tave arba išbando, arba myli. Kito varianto nėra. Sykį jaunystėje išgėrinėjome su bičiuliu, išsiskyrėme vėlai. Rytą skambinu jam sužinoti, kaip parkako namo, o jis man: po traukiniu papuoliau, abi kojas nukirto. Nepakeliamas vargas, juk taip? Man belankant jį ligoninėje sako: tau gerai, o aš va… – ir antklodę kilsteli, o ten… siaubas! Buvo išdidus žmogus. O tapo kuklus kuklutėlis, linksmas. Gavo protezus, žmona, keturi vaikai, vaikų literatūros rašytojas, laimės – nors semk. Štai kaip Viešpats fizinėmis ligomis gydo sielas! Galbūt, jeigu nebūtų nutikusi neganda, puikuotųsi ir toliau – ir sudžiūtų kaip sena kriaukšlė. Toks sunkiai pakeliamas, tačiau trumpiausias kelias į dvasinį apsivalymą. Kiekvieną minutę reikia mokytis, kiekvieną minutę galvoti, kokius žodžius tarti. Ir veikti, veikti, veikti.

Įsivaizduok: Jeruzalė, karštis, musės, sudavė lazda, nosį suknežino, vietoj vandens padavė acto, ant kryžiaus prikalė, tie, kuriuos ką tik pamaitino, gelbėjo, gydė, išgydė – jie išdavė, apspjaudė, sumušė. Paleist jį? – Ne, nukryžiuot! Tai čia kaip išeina?! Krikščionybė – tai gyvenimas, panašus į Kristaus. Iki saviško lygio, žinoma, tačiau savo kryžių nešti reikia. Visada sopulinga, plyštančia už visą pasaulį širdimi? Gyventi su svetimu skausmu tarytum savu.

Negalavimai nepaliauja, o mes džiaugiamės. Ir kaip nesidžiaugsi, kai aplink visa stebuklas? Kiekvienas lapelis, kiekvienas medis. Atsikėliau rytą, serbentėlius nurinkau – stebuklas! Kaip jie supranta, ką iš žemės paimti, kad taptų skaniomis uogomis? Serbentėliai. Į puodelį, sutrinti, šaltinio vandens – štai tau ir arbata. Geriausias gėrimas. Taip viskas ir mūsų gyvenime.

Kelias į išsigelbėjimą – sunkus ir ilgas, nes, kaip rašo Isaakas Sirinas, jeigu kiekvienas perlų naras su kiekvienu nyriu ištrauktų po perlą, jie prarastų vertę. Todėl tai, ką sunkiai pavyko gauti, jau nebeatiduosi. (Citata iš filmo „Sala“)

Gyvi esame tiek, kiek būname su Dievu, kiek mylime, kiek vienas kitam nusileidžiame, atleidžiame. Meilė – tai ne jausmas, o gera darymas. Kiek vienas kitam paaukojame, atiduodame savęs – išklausome, pasitarnaujame, pakenčiame, palaikome, tiek esame Dievo vaikai. O būti teisiam, žiauriam, atgrasyti, neatsakyti, nutrenkti telefoną – tai ne tiesiog blogai, tai kelias į mirtį.

Esu nuolatinės nuostabos prieš Dievą būsenos. Jis mane priima su kantrybe, viską duoda, laukia, ką gi darysiu, laukia, ir patyliukais mano širdis vis labiau veriasi. Žinote, kaip anksčiau aprašydavo perlo gimimą? Austrė prasiveria, ir į ją prasiskverbia šviesos spindulys. Retsykiais jaučiuosi esantis tokia austrė – tai daugiausia, ką kol kas esu pasiekęs. O ar bus viduje perlas – tik Dievui žinoti.

Aš visą gyvenimą siekiau tiesos, norėjau būti ten, kur šviesa. Ir įstabu – nė menkiausios landelės, jokios galimybės pralįsti pas Viešpatį, kelias tėra vienas – pramintas šventųjų kentėjimų pėdomis.

Dieviškas pasaulis. Yra toks posakis. Ką jis reiškia? Man tai Dievo pasaulis. Visa, kas atspindi Jo didybę ir grožį. Kartais tai mano siela, kartais automobilis, kartais medžiai ar žolė. Arba kai rugsėjį ankstų rytą saulė ir mėnulis matyti kartu abipus dangaus. Ar tokią akimirką galima ištarti, kad Dievas yra visur? Išskyrus tas vietas, iš kur jį išvijome. Taip baisu pasidaro, kai, pavyzdžiui, namai bjaurūs ar keiksmais plūstamasi.

Tiesiog žiūri į šį susijaukusį pasaulį iš gilios Tylos… iš Ramybės… Su krištolo tyrumo Aiškumu… Ir rodosi nuolat kažkur lekiantys žmonės, skubantys sugriebti savo ir daugiau to nebepaleisti… Žmonės, be paliovos besiginčijantys ir kažką vienas kitam mėginantys įrodyti… Saliamonas buvo teisus: viskas tuštybių tuštybė ir dvasios silpnumas. Ir pridūrė: tai irgi praeis. Koks stebuklas, kad yra vietos Ramybei… vietos Stebuklui, tikrajam Stebuklui visa tai suvokti ir stebėti… Brangiau už tavo sielą nėra nieko pasaulyje! Įsivaizduoji?! Visa, ką mes matome – dangus, visa Visata, žvaigždės – o tu spindulys. Tu prasidėjai, ir jau niekada tau nebus pabaigos. Štai kokie kaifai! O mes prabėgame pro šalį, galvojame, kad rytoj mirsime.

Žmonių vienas kelias: visi išeisime iš šio gyvenimo. Vakar aš, dvidešimtmetis, laksčiau Gorkio gatve – ir štai rytoj mirti. Be jokių alegorijų. Ar man baisu? Baisu. Juk nebūtas dalykas. Bet juk taip įdomu! Juk ten Viešpats, Amžinybė. Nepasiruošęs.

Jau gyvenimą nugyvenau, man jau daug metų, ir matau, kiek laiko išeikvota erzuliui, pykčiui, smerkimui, kažkokioms skriaudoms. Veltui toks laikas. Gyventi liko ne tiek ir daug, rytoj teks mirti. Ir kam gi mes išeikvojome savo gyvenimą? – svarstau aš. Sykį man taip pagailo iššvaistyto laiko! O dabar, kai staiga paniūru, kai mane užkabina ar ką ne tą pasako – aš visada prisimenu šią mintį.

Kartą gal pačiam atėjo į galvą, o gal kažkas paaiškino, jau nebeatmenu, kad Viešpats ne tiesiog sukūrė pasaulį ir išėjo, o laiko jį savo delnuose. Todėl prišnerkštas kampas ir nutriušęs balkonėlis atsimuša aidu visoje Visatoje, netgi plačiau. Kaip ir kiekvienas blogas mūsų poelgis. Mane toks paaiškinimas iškart įtikina. Aš visiškai su tuo sutinku.

Nepamenu, kada ir kur esu tai matęs, bet iki šiol man stovi prieš akis: vyras iš pavydo ar dėl kitos kvailos priežasties pagriebė peilį, smogė mylimajai į krūtinę ir tuoj pat ištraukė. Lyg pamanęs: oi, ne, ne. Atleisk. Aš nenorėjau. Viskas, vėlu, pervėrė, norėjo to ar ne. Taip ir nuodėmė, netgi menka, mano sieloje palieka neužsitraukiantį randą. Iš pažiūros lyg ir viskas gerai: negeri, nerūkai, ir vis tiek – rytą atsikėlei, o nerimas kirba. Už ką? Nes gyvo plotelio nebelikę. Beveik nieko sau nepalikai kuo gyventi, kuo mylėti. Vieni randai. Ir taip baisu pasidaro, ir taip apmaudu; sava ranka viską padarei.

Kaip aš gyvas likau, tik vienas Dievas težino. Kažkodėl jis mane išgelbėjo, ir tikėjimą davė, ir dabar manimi tokiu viliasi. Kitų neturi. Tik šį palaidūną, švaistūną ir plėšiką. Vienas protingas žmogus yra pasakęs, kad nuodėmė yra tai, kas mus skiria nuo Dievo. Kai spėju susimąstyti: o mane šitai dabar skiria? Tada išeina, jeigu paprašysi. Ir tada: visada kenčia nekaltas. Per mane. Dėl to, ką padariau arba ko nepadariau. Dėl to, kas mano širdyje: pyktis ar meilė.

Puškinas mums atsakė: „Aš su pasidygėjimu sklaidau savo gyvenimą, tačiau gėdingų eilučių nenuplaunu.“ Mano atsakymas toks pat kaip jo. Kartą sėdim mudu su Vanečka Ochlobystinu filmo „Caras“ filmavime, grimuojamės ir šnekučiuojamės, kas ką yra skaitęs ir girdėjęs apie amžinąjį gyvenimą. Grimerė sako: „Oi kokie jūs juokingi!“ Aš jai: „O kai stosime prieš Kūrėją, išvis apsikvatosime.“ Juk su mūsų sąžinėmis tokiomis visokiomis, su mūsų gyvenimu tokiu šiokiu reikės žvelgti Dievui į akis, kuris už mus ant kryžiaus atidavė gyvybę…

Auga gluosnis prie upės, didelis, kuprotas ir senas. Jo kamienas siaurokas, išrangytas gyslomis ir nusėtas juodomis drevėmis. Kamieną lyg tinklas gaubia šakų, šakelių ir visiškai smulkių atžalėlių bei lapelių aureolė. Lyg gyvenimas, kupinas nerimastingų ir ne visada reikalingų judesių. Kartais: labai svarbu – stambi šaka ir sveiki sodrūs lapai. Viskas susiję ir jungiasi su mirtimi. Tai kamienas. Jis jau miręs, išmaitinęs žaliąjį gyvenimą. Apatinė dalis įaugusi į žemę. Šaknų nematyti, tačiau aš žinau, kad jos yra, pritvinkusios syvų ir niekada nesiliaujančios, nes jas maitina Dievas. Žvelgiu į gluosnį ir vis mažiau bijau mirties; ne taip smarkiai pradedu vertinti gyvenimą. Kaip gluosnis visu savo kamienu žvelgia į takiai ir sparčiai srūvančią upę, taip ir mane labiau domina begalybė ir debesys.

Nereikia apsigauti, kad po mirties iš mūsų teliks dulkės. Visi garsūs mokslininkai yra tikintys. Visi mano pažįstami gydytojai, turintys reikalų su gyvenimu ir mirtimi, yra tikintys. Apie klinikinę mirtį – tūkstančiai liudijimų, įrodančių, kad pabaigos nėra. Einsteinas neabejojo Dievo egzistavimu, ir Puškinas taip pat, ir Lomonosovas, ir Mendelejevas. O kokia nors septyniolikmetė Lenočka pareiškia: kaži ko abejoju, kad tas jūsų Dievas yra… O tu iš pradžių paskaityk, išsiaiškink, tada ir pasisakysi. Čia kaip į metro atėjai, schemą pamatei – kažkoks žiedas, margi taškeliai. Numojai ranka: nesąmonė, pats važiuosiu. Taip ir važinėsi visą gyvenimą ratu. Dievui nesvarbūs mūsų poelgiai, jam reikalingas motyvas: kodėl tai darome, kodėl mes gyvename. Nusidėjėlio mirtis negailestinga, arši. Bičiuli, su ta siaubinga būsena, koks žūsi ir sustingsi, amžinybėje ir liksi.