Meilės grūdas

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2023 m. sausio 7 d., Nr. 1)

Labai tiksliai pasakė kunigas Ričardas Doveika, duodamas interviu Žinių radijuje: jeigu sekuliarioji visuomenė atmeta ir pašalina Dievą iš visų sričių (švietimo, kultūros, politikos), o paskui klausia – tai kur yra Dievas, atsakyti galima tik taip – Jis yra ten, kur jūs Jį išmetėte – šiukšlyne. Ir, žinoma, jūs ten Jo neieškosite, nes šiukšlyne smirda ir šiaip nemalonu.

Nors Viešpats, pasak kunigo Ričardo, net ir ten nesiliauja mylėjęs.

Ir turbūt nesiliauja kentėjęs. Ir todėl Kryžius šiandien yra kaip niekad iškalbingas simbolis, liudijantis, kad norint sulaukti Dievo malonės, neišvengiama ir kančia, ir paklydimai, ir dvasios badas, baisesnis už kūniškąjį, ir gundymai, ir tamsiosios naktys. Bet visa tai turėtų kreipti ne į nuodėmę (pažengėme į priekį tiek, kad šią sąvoką, laikydami atgyvenusia ir nuobodžia, transformavome į šaunią ir bravūrišką, suteikdami jai naujus vardus), o į kilniaširdiškumą ir šventumą.

Žinoma, pastarosios sąvokos irgi smarkiai perleistos per radioaktyvų sarkazmo lauką: tapimas šventuoju arba ėjimas asmeninio šventumo link šiandieninėje sekuliariojoje terpėje suprantamas kaip nevykėlio ir nepritapėlio kelias.

Be to, tokių žmonių visuomenė netgi nemato. Jinai juos atmeta. Jai jų nereikia – užtenka savų žvaigždžių, įskaitant ne tik populiariosios kultūros, bet ir visų kitų sričių atstovus, kuriems svarbiau yra pritapti prie ko nors, negu kuo nors tapti.

Dievas žmonių neatmeta. Jis nesiliauja juos mylėjęs, Jis palieka jiems sugrįžimo viltį, ir tai stulbina ir sukrečia, nes žmonės pridaro ir prišneka tokių dalykų, kad sunku netapti mizantropu. Ir netgi būna, kad labai gali pateisinti savo neapykantą, tarkim, ideologiniu požiūriu. Turbūt visiškai natūralu nekęsti priešo, kuris griauna tavo namus ir žudo tavo artimuosius bei visa, ką mylėjai.

Bet negalima visą laiką gyventi su neapykanta. Puoselėti savo neapykantos. Jos teisinti. Nes jeigu ji apsigyvens tavo širdyje ilgam, tai nežinia, į ką vėliau pavirs. Gal į aršų teisuoliškumą. Puikybę. Išdidumą. Kai ne tik savo piktam priešui, bet ir tūlam neprieteliui (žmogui, kuris nėra tavo priešas, bet tiesiog tau nepatinka dėl tam tikrų priežasčių) linkėsi blogo.

Mes visi esame pelai ir grūdai, visi būsime pasėti į amžinąją dirvą, tik ne iš visų išdygs želmenys. Meilė grūdą brandina ir tvirtina, o neapykanta – sudegina branduolį, ir lieka tik tuščias lukštas.