2020 10 25

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Meilės kartelės aukštis

Unsplash.com nuotrauka

Dievo meilė yra kiekvieno žmogaus egzistencijos pamatas. Iš mums nesuvokiamos savo meilės gausumo Jis mus sukūrė, o kai nusidėjome (žr. Rom 5, 12), nepasmerkė, bet savo gailestingos meilės kartelę kilstelėjo iki „beprotybės“, nes dėl maištingo kūrinio išgelbėjimo siuntė į žemę Mylimąjį (žr. Ef 1, 6).

Tikroji meilė ne tik visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria, bet ji, pasak Katekizmo, yra didžiausia, visas kitas galias įkvepianti bei dieviškuoju gyvenimu pripildanti energija. Ji įvairiais būdais skleidžia malonės šviesą, kad žmonės būtų paskatinti ieškoti jos pirminio šaltinio. Tai vyksta be prievartos ir visiškai laisvai. Reikia tik vieno geros valios žmogaus veiksmo – Dievo kvietimui ištarti „taip“ ir šiais ar panašiais žodžiais kreiptis: „Viešpatie Jėzau, dabar savo vidų atveriu Tau… Žinau, kad Tu, būdamas Visagalis, mane mylėjai net tada, kai nebuvau gimęs. Gailestingumo versmė glūdi Tavyje, nes Tu mane ne mažiau myli net tada, kai nusidedu. Šventoji Dvasia, mokyk su tikėjimu melstis, ypač už tuos, kurie manęs nesupranta, apkalba, įžeidžia… Ir svarbiausia: padėk man savo vidinį troškimą vis dažniau kreipti nuo nevertų dalykų Tavęs link!“

Dvasininkas Dieteris Schneideris pastebi:

Kaip Jėzaus neatbaidė mūsų nuodėmės ir kaip Jis savo gyvybės auka jas atleido, taip ir mes galime mylėti: neatsakyti pykčiu į pyktį ir nuolat atleisti. Mylėti reiškia matyti kitą be jo praeities, nes „mylintys gyvena atleidimu“.

Šv. Faustinos „Dienoraštyje“ skaitome žodžius, kuriais Viešpats kreipėsi į ją: „Mano mokine, labai mylėk tuos, kurie tau suteikia kančios, daryk gera tiems, kurie tavęs nekenčia.“ Kai Faustina atsiliepė sakydama, jog ji nejaučianti jiems meilės, tada Jėzus ją pamokė: „Jausmas ne visada nuo tavęs priklauso; ar myli, pažinsi iš to, jei po patirtų nemalonumų ir sielvartų neprarandi ramybės, bet meldiesi už tuos, kurie tave įskaudino, ir linki jiems gėrio.“ Kai nesiliaujame motyvuotai melstis už aplinkinius, kurių mąstymo struktūra bei gyvenimo būdas skiriasi nuo mūsų, einame Jėzaus nurodytu gailestingumo taku, nes Jis trokšta, kad visi žmonės, stengdamiesi pažinti tiesą, būtų išganyti (žr. 1 Tim 2, 4). Anot šv. Pranciškaus Salezo, Dievas ir velniams atleistų nuodėmes, jei tik jie galėtų gailėtis.

„Meilės brandai būdinga tai, kad ji aprėpia visas žmogaus dorybes ir įtraukia, taip sakant, visą žmogų. Sąlytis su regimomis Dievo meilės apraiškomis gali pažadinti džiaugsmą, kylantį iš to, kad esame mylimi. Tačiau toks susitikimas nepalieka nuošalyje mūsų valios ir proto. Kelias, vedantis į meilę, yra gyvojo Dievo pažinimas, ir mūsų valios pritarimas Jo valiai į visa apimantį meilės aktą sujungia protą, valią ir jausmą (…). Dievo ir žmogaus meilės istoriją sudaro būtent tai, kad ta valios bendrystė išauga į mąstymo ir jautimo bendrystę, taip mūsų ir Dievo valiai vis labiau sutampant: Dievo valia man jau nebėra svetima valia, primetanti man įsakymus iš išorės, bet yra mano paties valia, patirianti, kad Dievas manyje yra „giliau nei pati giliausia mano gelmė“, – taip popiežius Benediktas XVI rašė enciklikoje „Deus caritas est“.

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Meilė – visada daugiau duoti, nei imti. Todėl atiduokime Jam tai, ką iš Jo gavome, pavyzdžiui, savo laisvę, ir įvyks pokyčiai: ilgainiui pamatysime, kad mes, užuot savo laisve ėmę piktnaudžiauti, vis dažniau gundymo metu sustojame, neskubame atlikti klaidingo sprendimo (anksčiau nedelsdami būtume pataikavę savo blogam įpročiui); trumpai maldingai pasvarstome, ką šioje situacijoje darytų mūsų Mokytojas, ir tik tada savo mintį mėginame teisingai įkūnyti… Už Jam patikėtą savo laisvę, gausime didesnę Jo meilę mylėti kitus kaip įrodymą, kad grįžtame prie savo tikrosios tapatybės ištakų. Taigi leiskime Jėzui mumyse atsiverti ir veikti taip, kaip Jis nori.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pažvelkime į save per malonės prizmę ir tada, kai tenka nusidėti. Užuot dėl savo klaidų pernelyg nuliūdę, atsitieskime ir su vienuoliu Lorensu tarkime: „Negalvoju nei apie mirtį, nei apie savo nuodėmes, nei apie Dangų, nei apie pragarą. Galvoju tik apie tai, kaip iš meilės Dievui atlikti smulkius dalykus, nes didesnių atlikti nepajėgiu. Po to tevyksta viskas taip, kaip Dievui patinka. Dėl to nesirūpinu.“ Beje, kai Visagalio meilė negrįžtamai per Sutaikinimo sakramentą paskandina visas nuodėmes, tada kiekvienas savyje vėl atrandame primirštos Ramybės sodus.

Taigi mylėti Dievą, save bei artimą – reiškia suvokti, kokie esame brangūs Dievui, kuris daro viską, kad mes galėtume būti verti pasinerti į Jo Širdies meilės begalybę amžinybėje…