Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Meistro dvasia medyje atgaivina tautos veidą

Šventųjų skulptūros.
Vytauto Jackūno tautodailė. Arvydo Gudo nuotrauka

Meistrystė neretai paveldima, perimama iš kartos į kartą. Šeimose austa, drožta iš medžio, kalta iš metalo. Dirbinių – rankšluosčių, baldų, ginklų – reikėjo gyvenimui.

Šeimos moterys viena iš kitos mokosi raštų, audimo, rišimo būdų, tėvas sūnui palieka įrankius, įdiegia pajautą, kaip valdyti gamtos dovanas – medį, metalą. Tautodailė kyla iš šeimos, galiausiai – iš tautos. Gyvenimui keičiantis ji tolo nuo kasdienio amato ir stojo menų vieton. Tautos dailėje ir po daugelio kartų juntame lietuvybės, žmogiškumo, tikinčios dvasios simboliką…

Tautodailė, protėvių šaknys – įgimtos, jos išlenda. Nežinosi kada. Ir daug metų praeina… – pasakojimą pradeda Vytautas Jackūnas.

Tautodailės meistras gimė Burgėnų kaime, lankė Vileišių mokyklą Žilpamūšyje, vėliau mokėsi Saločiuose. Paskui – kariuomenė, darbai… Ir tautodailė, kūryba.

Vytautui jo tėvukas pasakojo, kad dar prosenelis Kazimieras Burgėnuose turėjęs kalvę. Kalvis buvo ir senelis Juozapas. Carinės Lietuvos laiku su žmona jis buvo išvykęs užsidirbti į Sankt Peterburgą, ten kalęs balkonų turėklus. Minėjo, beje, kad dirbdamas balkonuose vaikščiojęs basas. Kalviu buvo ir tėtis Julijonas. Meistrystė – ilgametė Jackūnų šeimos tradicija. „Gimiau su peiliuku“, – taria Vytautas. Sykį, būdamas vaikas, jis peiliuką gavo dovanų iš tėtės – gražų, raižyto karvės rago. Tik pametė. Pametė ir kitą… Bet ilgainiui peiliukas tarsi suaugo su ranka ir jau niekaip nepasimeta…

Portretas.
Pasvalietis tautodailininkas Vytautas Jackūnas. Arvydo Gudo nuotrauka
Su angelo skulptūra rankose.
Pasvalietis tautodailininkas Vytautas Jackūnas. Arvydo Gudo nuotrauka

Tėvų sodyboje augo gausybė serbentų – ir juodų, ir raudonų. Kartais, būdavo, skruzdėlės apninka, ir reikia nukirsti. O serbentų šaknelės – plonos, tankiai susiraizgiusios, tiko būsimojo meistro rankoms – dirbino visokius žvėriukus. Paskui iš lentelių ėmė drožti bareljefus, prieverpstes, rankšluostines, šaukštus, kočylus… „Sakydavau: Ne! Ąžuolo tai aš netašysiu, jis kietas, sunkus. Bet palaipsniui išeina, kad ir ąžuolus tašai, ir skulptūras iš jo droži…“ – prisimena meistras. O dabar jau šimtas devyniolika ąžuolų dirbiniais paversta. Prašnekus apie tai, kas išmokė medį pajusti, jį prakalbinti, Vytautas atsako:

Nemokė niekas – pabėgau iš pirmo studijų kurso, nieko neišmokau. Nežinau, iš kur tas gudrumas, supratimas, kaip kurti veidą, rankas, drabužį, ateina, bet jis kažkaip pats – bedirbant, bedrožiant. Bendraudamas su kitais, dalyvaudamas pleneruose pasitari, pasišneki, vienas su kitu pasidalini patirtimi.

Meistras mane įleido į dirbtuvę, kur prasideda skulptūrų ir kitų dirbinių gyvenimas – kur tašomi medžiai. Čia žemė it žiedais vėlyvą pavasarį nuklota šviežiomis skiedromis ir į plaučius plūsta su niekuo nesumaišomas medžio kvapas… Vytautas jau norėjo atsiprašyti už darbinę netvarką, bet šiai vietai jau spėjau pajusti baugią ir smalsią pagarbą. Turbūt vaikystėje, slapstydamasi tėčio dirbtuvės įrankių ir lentų prietemoje, patyriau jos paslaptingą grožį. Balandį čia vietą surado ir pirmosios medžio meistro saulutės iš metalo. „Mokėdavau pakalti, plaktuką esu į rankas paėmęs – praverčia. Bet tuo neužsiimdavau, tik dabar šį tą padirbinau. Šaknys „išlindo“… Dabar tam kartui užteks, – šypsosi meistras. – Metalas – muzikantams, su juo reikia spėriai dirbti, viena ranka sukti, vartyti, kita – kalti. Darbas su medžiu ramesnis, šiltesnis.“

Laikas, atidumas svarbus ir plušant prie medžio. Kurdamas skulptūrą negali mintimis nuklysti – svarbus kiekvienas judesys, nes ji erdvinė, apvali. Reikia volioti, sukti, „prižiūrėti“ visas puses. „Negali persiskubinti. Kitaip nebematai, ką darąs, užsiciklini. Ryte atėjęs išvysti, kad ne taip reikėjo. Laiko skulptūrai reikia skirti tiek, kiek ji prašo“, – patirtimi dalijasi Vytautas. Ir medžio skulptūrai reikia tiksliai tiek, kiek reikia, ir koks bus kūrinys, kalba jau pats medis. Be to, savitą charakterį turi ne tik skirtingos medžių rūšys, bet ir konkretus medis – svarbu, kokioje žemėje jis augęs, kiek gavo drėgmės. Kiekvienas jų – skirtingas, jo iškilimai, nelygumai gali virsti gėlėmis, savitais angelų bruožais…

Skulptūra.
Vytautas Jackūnas, „Pieta“. Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotrauka

Sykį Vytauto žmonai Joanai parėjus iš darbo namuose nebebuvo kelių skulptūrų. „Klausia, kur padėjau. „Nebėra“, – atsakau. Greitai, kad būtų! O kur aš jas paimsiu, jei ugnį pakūriau!“ – pasakoja meistras. Kai medis nyksta ar kūrinys nugyvena savo laiką, būna, kad ir dūmais „išeina“. Nors atrodo priimtina, kad meno, religinis kūrinys turi būti amžinas, Vytautas nebijo laikinumo. Muziejuose dirbiniai saugomi, restauruojami, kad juos pamatytų daugiau žmonių. Tai gerai, bet medis, kaip ir mes, natūraliai būva ir nyksta. „Ateina laikas ir atgyvena“, – sako meistras.

Nors kūrinių prototipai (šventieji, literatūros personažai, istorinės asmenybės) dažnai bendri, dirbinami įvairių meistrų, bet ir labai saviti, bylojantys apie kūrėją kaip konkretų žmogų, pasakojantys apie jo gyvenimą, būseną. Žvelgdama į Vytauto darbus matau juos vienijantį bruožą, žodžiais neįvardijamą, bet giliai viduje, atrodo, pažįstamą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kai pasižiūri į kitų darbus, Zinkevičiaus (Ukmergės rajone gyvenančio tautodailininko, skulptoriaus – red. past.), kitų meistrų, matai – veidas į Zinkevičiuko panašus! – prajunka meistras. – Angeliukų gi – jo apvalus veidas… Į darbą įdėtas triūsas, dūšia jame išlieka.

Veidas – pati turtingiausia, subtiliausia žmogaus dalis. Kaskart grįžusią namo mane laimina Vytauto angelėlis, įkūnytas liepoje, – tyru vaiko veidu ir vos regima šypsena… Jį kuriant kiekvieno bruožo menkutis kryptelėjimas turi reikšmės. Ranką, norint veidą medyje atskleisti, reikia išlavinti. Šis darbas – ne savaiminis, ne toks kaip vaiko žaismas – ne kaip išeina.

Meistro kambario dirbtuvėje, kur gimsta angelai, šventieji, pasakų žmonės, apžiūrėjau knygas, konkursų diplomus, nuotraukas, kuriose įamžintas Vytauto darbų atminimas. Šeimos namuose ne tik gyvena Rūpintojėlis, šventoji Cecilija, sodo nykštukai, bet atgyja visa, kas kilo iš medžio, – gėlėmis ir ornamentais pražysta kėdžių atlošai, veidrodžio rėmai, medyje atgimsta bibliniai pasakojimai.

Vytautas už senojo kryždirbystės amato puoselėjimą, gausybę profesionalių darbų – koplytstulpius, antkapinius paminklus, kryžius, skulptūras, stogastulpius – įvertintas tradicinių amatų meistro A kategorijos pažymėjimu. Jis dalyvauja daugelyje tautodailės parodų, konkursų, kuria pleneruose. Jau penkis kartus iš mūsų regiono buvo atrinktas į respublikinę konkursinę liaudies meno parodą „Aukso vainikas“, du iš jų tapo trečios vietos laureatu. Pernai jau dvyliktą kartą dalyvavo respublikinėje medžio drožėjų darbų konkursinėje parodoje Liongino Šepkos premijai laimėti. Ir ją pelnė.

Meistro darbai – pasklidę, kartais nė nežinai, pas ką jie… Kartą dirbino kryžių Kanados lietuviams, dabar jis – Kryžių kalne. O sykį Kaziuko mugėje japonai įsigijo kelis angelus. Dėl mūsų etninės kultūros ženklų liaudies meistrų gausu visur, juos regi ir apmąsto žmonės visame pasaulyje.

Būna, žmonės apžiūri skulptūras ir, parodę į Rūpintojėlį, sako: „Padarykit tokį patį, tik su kepure.“ Ilgai žiūriu… Atsakau, kad nedarysiu. Dievas su kepure? – stebisi meistras.

Tautodailė Vytautui – ne tik menas:

Tai nuo tikėjimo. Tikinčiam žmogui religinė tematika nėra baisi. Net įdomu. Reikia ir pasidomėti, kokia yra šventųjų simbolika.

Juk ir skulptūros bažnyčiose, šventųjų atvaizdai – kai kas daugiau. Sykį, jis pasakoja, vienoje mugėje priėjo moteris ir klausia, kaip jis galintis vaizduoti Dievą. Juk Jo niekas nematė, niekas nežino, kaip Jis atrodo. Dar ir dekalogą liepė išberti. „Galiu, bet nesakysiu. Ir su tavim nesiginčysiu. Jei nori, eik ir klausk kunigo, kodėl bažnyčioje – Dievo atvaizdas“, – toks buvo Vytauto atsakymas.

Nors kūrinio gimimas – meistro rankose, tačiau jos ištakos – gal dar kažkur giliau…

Su gėlėmis ir diplomu.
2019 m. Vytautas Jackūnas tapo XX respublikinės medžio drožėjų konkursinės parodos Liongino Šepkos premijai laimėti laureatu. Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotrauka

Ūpas iš vidaus ateina. Reikia eiti drožti, ir tiek. Nieks nenuspės, kodėl jis atsiranda. Sėdi, nieko nedarai, ir prisireikia. O ir diena apsiniaukusi, ir nebesimato. Bet va, reikia, – apie įkvėpimą pasakoja meistras. – Dievulis davė tą gyslelę, tai ir reikalauja. Ir grąžinu…

Tradicinis menas, tikėjimas, jaučiu, – arčiau to, ko link keliaujame. Arčiau tiesos, žemės, Dievo? Tai justi ir būnant su Vytautu. Jo tvirta ir švelni ramybė surenka išsibarsčiusias mintis, dūšią į jos kelią grąžina. Žmogaus atvirai paklausęs, kokia gi jo gyvenimo tiesa, atsakymo vargu ar sulauksi. Ji – žvilgsnyje, laikysenoje, balso virpėjime, tyloje. Tiek ir užtenka – žvilgsnio, atodūsio, juoko. Užtenka akimirkos, kad išvystum žmogaus veidą.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.