2020 09 22

Kun. Juan Marcos Coduti, IVE

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Meksikiečių teologas: kaip vertinti „genealoginio medžio išgydymo“ maldą?

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Ar mus veikia protėvių nuodėmės?

Kai kuriuose Katalikų Bažnyčios sektoriuose, ypač charizmatiškose grupėse, buvo plačiai paplitusi malda, rožinis bei Mišios už „genealoginio medžio išgydymą“ ar už „išgydymą tarp kartų̃“. Tokią praktiką vieni entuziastingai palaiko, kiti kritikuoja.

2018 m. rugsėjį Romoje Tarptautinė egzorcistų asociacija šiuo klausimu surengė kongresą. Meksikiečių kunigo Rogelio Alcantaros, teologijos daktaro ir Meksikos arkivyskupijos Tikėjimo doktrinos komisijos direktoriaus, šiuo klausimu buvo paprašyta atlikti išsamų tyrimą.

Šiame straipsnyje pateikiama apibendrinta kun. R. Alcantaros paskaita.

Tariamai paveldėtos blogybės

Rogelio Alcantara apibendrina mintį, kuri gydymo „iš kartos į kartą“ pagrindas: „Blogis, dėl kurio šiuo metu kenčia žmonės (psichinės, moralinės, socialinės, dvasinės ir kūno ligos), kyla dėl protėvių nuodėmių. Dabartinis žmogus būtų tarsi paskutinė grandinės dalis, per kurią eina jam nutinkančios blogybės.“

Kokia šių bėdų kilmė? Ji triguba: pikti protėvių polinkiai, jų nuodėmės ir palikuonims tebeliejami prakeiksmai. Tai esą priverčia žmogų turėti „stiprių polinkių į tam tikras blogybes“ ar „protėvių ryšius“.

Kai kurių kunigų ir grupių, kurios užsiima išgydymo ir išlaisvinimo tarnyba, tikinčiajam pasiūlytas sprendimas būtų „išgydyti savo genealoginį medį religinėmis praktikomis ir konkrečiomis maldomis, kad jos galėtų išnaikinti tą nedėkingą „palikimą“, gautą iš protėvių“ – taip išsivaduoti ir jiems atleisti. Tam atliekamos apeigos, kurių metu imamasi „naujų sąvokų, tokių kaip: perdavimas, įtaka, kartų̃ prakeikimas, protėvių palikimas, genealoginio medžio išgydymas ir t. t.“

Kun. Rogelio Alcantara. Jutubo kadras

Kokia šios teorijos kilmė?

Pasiūlęs įvairių autorių, palaikančių šią idėją, reikšmingų citatų, kunigas R. Alcantara patvirtina, kad negalime rasti nė vieno kataliko autoriaus, kuris prieš XX amžiaus antrąją pusę mokė „protėvių nuodėmės“ doktrinos. Taigi tai yra išgalvota „naujoji doktrina“, kelianti didelį pavojų tiems, kurie nori sutikti su dieviškuoju Apreiškimu, kurį mums pateikė Katalikų Bažnyčia“.

Ši teorija, pasak meksikiečių kunigo, „pirmiausia pasirodė tarp protestantų, paveikta pagoniško įkvėpimo. Protestantų misionierius Kennethas McAllas yra tas, kuris davė impulsą praktikuoti „genealoginio medžio išgydymą“, ir tai tapo nauju judėjimu. Beje, šios idėjos taip pat neturi jokio mokslinio ar filosofinio pagrindo. Kunigas R. Alcantara pabrėžia, kad „tariamas vadinamosios protėvių žalos filosofinis pagrindas yra labai panašus į tai, kas populiariai vadinama „karma“ induizmo religijoje“.

Be abejo, protėvių nuodėmės doktrina taip pat neturi ir jokio teologinio pagrindo – nors jos šalininkai bando pagrįsti savo „karmos“ taikymą krikščioniškajai teologijai remdamiesi psichologijos mokslais, ypač Carlu Jungu. Šios teorijos šalininkai, norėdami tai paaiškinti katalikų teologiniu požiūriu, cituoja katalikų doktriną apie pirmąją, gimtąją, nuodėmę. Ir tai daro be jokio pagrindo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bet… ar apie tai nerašoma Biblijoje?

Protėvių nuodėmių, darančių įtaką žmogaus gyvenimui, idėja iš tiesų išryškėja keliose Senojo Testamento ištraukose. Jas kun. R. Alcantara aprašo ir analizuoja, kad parodytų, jog tų Biblijos ištraukų negalima išimti iš viso konteksto. Pasak kunigo, žodžius apie protėvių nuodėmes reikia suprasti „pedagoginiame Apreiškimo progrese“, o jis pasiekia pilnatvę Kristuje, kuris moko mus, pavyzdžiui, tikrosios dieviškojo gailestingumo ir bausmės sampratos.

Būtent Dievo gailestingumas, dieviškasis atsakas į žmogaus nuodėmę, yra tema, kuri pabrėžiama tuose Biblijos tekstuose. Kita vertus, Senajame Testamente yra eilučių, kuriose atskleidžiama, „kad kiekvienas turi prisiimti savo kaltę ir nuodėmės pasekmes“, tai reiškia, kad „yra pabrėžiama asmeninė nuodėmės dimensija“.

Taigi Senajame Testamente „jau yra ryškiai išaiškintas santykis tarp nuodėmės padarinių ir asmeninės kaltės“. Tai patvirtina Jėzaus žodžiai Evangelijose, pasakyti tiems, kurie jo paklausė, ar sutiktas neregys aklas dėl savo, ar dėl savo tėvų nuodėmių. Ką atsakė Jėzus? „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai” (Jn 9, 1–3). Dėl šios priežasties kunigas R. Alcantara tvirtina, kad „iš Šventojo Rašto tekstų analizės galime daryti išvadą, jog vadinamosios protėvių nuodėmės ir „genealoginio medžio gydomosios maldos“ doktrina neturi antgamtinio Apreiškimo pagrindo“.

El Greco, „Neregio išgydymas“, 1567 m. Wikipedia.org nuotrauka

Skirtumas tarp įtakos, nuodėmių ir prakeiksmų

Kitas svarstymo žingsnis yra paaiškinti ir atskirti vartojamus terminus. Pirmiausia – tai apibrėžia kartų̃ įtaką kaip „bet kurį elementą, keičiantį ar lemiantį ateities kartos žmogaus mąstymo ar elgesio būdą“. Vienos kartos įtaka kitai kartai egzistuoja, ji yra natūrali, ją lemia aplinkos ar sambūvio problemos (tokios kaip socialiniai įgūdžiai, religinis švietimas, geras ar blogas pavyzdys ir pan.).

Antra, remiantis Apreiškimu, kategoriškai sakoma, kad vadinamosios „iš kartos į kartą“ ar protėvių nuodėmės neegzistuoja, nes nuodėmė yra laisvas veiksmas, kurio pasekmės būna dėl to, kad pažeidžia dieviškąjį įstatymą – kaltė ir bausmė yra asmeninė, todėl neperleidžiama. Kunigas R. Alcantara pakartoja, kad „jei protėvių nuodėmės suprantamos kaip nuodėmės, perduotos dabartinei kartai, tai jų nėra, nes vienintelė nuodėmė, kurią galima perduoti kitai kartai, yra gimtoji nuodėmė“.

Atsispyrę nuo meksikiečio kunigo minčių, čia galėtume priminti svarbų dalyką: Katalikų Bažnyčia moko, kad gimtosios nuodėmes atleidimą gauname Krikšto sakramentu – nieko „papildomo“ tam nebereikia.

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Kun. R. Alcantara priduria, kad „jei protėvių nuodėmės būtų suprantamos kaip nuodėmės, kurias padarė mūsų protėviai ir kurios nėra perduodamos dabartinėms kartoms, išraiška – protėvių nuodėmė galėtų būti priimtina. Tačiau, kadangi tai klaidina ir rizikinga būtų suprasti pirmąja prasme, geriau vengti tos reikšmės“. Protėvių nuodėmės negali padaryti poveikio palikuonims, kad jie nusidėtų; jos tik galėtų paveikti natūraliai (aplinkoje, pavyzdžiui, žmones, kurie yra artimi nusidėjėliui, tačiau jo nuodėmės niekam negali padaryti poveikio). Jeigu nuodėmės kartojasi šeimose, tai yra dėl blogų pavyzdžių, kuriuos rodo šeima.

Ar prakeiksmai įsigalioja?

Meksikos teologas grįžta prie klausimo, kaip yra dėl „prakeiksmų, kurie daromi kaip prašymas velniui“, kad iš žmogaus būtų kas nors gera atimta. Išanalizavęs įvairius tipus, jis nagrinėja jų veiksmingumą: „Tas, kuris keikia, gali tiesiog trokšti kitam blogo – tačiau vien tik žmogaus noras neturi galios padaryti jokios žalos. Prakeikimas gali turėti įtakos tada, kai tas, kuris jį vykdo, prašo blogo kitų“ – ar jie prašo Dievo, ar velnio.

Kadangi Dievas neatsako į prašymą, kai prašoma kitam blogo, vieninteliai, kurie sutinka įvykdyti prakeiksmus, yra velniai. O kaip tai įmanoma? Kun. R. Alcantara atsako: „Dėl paslapties, kuri mums dažnai nesuprantama, Dievas leidžia savo priešui veikti, padarydamas žalą savo sutvėrimams, fizinei, psichologinei ar dvasinei tvarkai dėl jų atsivertimo ir išganymo.“ Kun. R. Alcantara tęsia: kiek laiko tęsiasi prakeikimas ar raganavimas? Atsakymas toks: žmogus gali prakeikti savo palikuonis, bet tik gyvuosius, nes jis neturi galios tiems, kurių dar nėra.

Mergelė Marija trenkia demonui į snukį, XIII a. iliustracija. Britų bibliotekos nuotrauka

Kokie pavojai kyla?

Baigdamas meksikiečių kunigas patvirtina, kad vadinamosios Mišios (ar maldos), skirtos „išgydyti genealoginį medį“, nėra katalikų doktrinos ir liturgijos dalis. „… nei Apreiškimo, nei Šventųjų Tėvų, nei katalikų teologijos istorijoje nėra nė vieno pavyzdžio, kad tai būtų katalikų mokymas.“

Remdamasis Prancūzijos vyskupų dokumentu, jis paaiškina, kad „vadinamoji genealoginio medžio išgydymo malda verčia žmogų ieškoti savo kančios priežasčių už savo ribų. O tai savo ruožtu užkerta kelią tikram psichologinės pagalbos procesui, kuris galėtų išgydyti asmenį. Todėl Mišios, kurios aukojamos tokia intencija, kelia daugiau psichologinį pavojų tikintiesiems, nei teikia pagalbą.“

Galiausiai kunigas pabrėžia, kad „šios Mišios iškreipia artimo meilę, kurią turėtume jausti savo mirusiems artimiesiems. Iš tikrųjų, užuot prašę aukoti Mišias už juos, mes patys prašome Mišių už save, nes norime, kad jų nuodėmės nustotų mus veikti šiame gyvenime“.

Išversta iš ispanų kalbos.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.