2021 10 04

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.
Lietuvos rusų dramos teatro vyr. režisierius Vladimiras Gurfinkelis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

2021 10 04

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

„Menas gali nukreipti žmogaus žvilgsnį į viršų ir kalbėti apie aukštybes.“ Pokalbis su Lietuvos rusų dramos teatro vyr. režisieriumi V. Gurfinkeliu

„Teatras gali viską: pasakoti ir anekdotus, ir tragedijas. Teatras gali provokuoti galvoti apie turinį. Ir štai šis dalykas – galvoti apie turinį, yra svarbiausias. O pramogauti galima boulinge, žvejyboje ar važinėjantis keturračiu bekele iki pusės įklimpus purvyne“, – teigia Lietuvos rusų dramos teatro vyr. režisierius VLADIMIRAS GURFINKELIS. Į sceną jis perkelia dėmesingumą aukštam registrui – didžioms pjesėms, rimtai režisūrai ir svarbiausioms žmogiškumo temoms.

„Pasaulis tapo absoliučiai vientisas, stovime ant slenksčio visiškai kitos epochos, visiškai kito suvokimo, kaip gyventi. Tačiau niekas neatsakė į klausimą, kam žmogus gyvena. Ir štai ši teatro funkcija – provokuoti žmogų rinktis kur kas sąmoningesnį turinį, mėginant ieškoti atsakymų į šį klausimą, provokuoti neprimygtinai, pageidautina – su labai elegantiška užuomina, yra esminė.

Būtent tuo galime teikti visuomenei naudą kaip niekas kitas. Nes esame ne už ekrano, nes mes – ne ekrane, nes teatras – tai akys prieš akis, teatras – tai tik gyvi žmonės gyviems žmonėms. Žinoma, galima užsiimti spektaklių pakaitalais „Zoome“. Žodžiu „teatras“ galima pavadinti daug ką. Kadaise buvo Alos Pugačiovos teatras. Yra Durovo žvėrių teatras. Kuklačiovo kačių teatras. Galima pasivadinti žiūrovų už ekrano teatru. Žodžiu „teatras“ galima pavadinti kavinę. Tačiau jeigu šnekame apie tikrąjį teatrą, suvokiame, kad tai menas, kurio neįmanoma užfiksuoti. Juostoje teatras virsta telespektakliu ir liaujasi būti teatru.

Teatras – tai, kas vyksta šią minutę. Kai šią akimirką žmogus atvirai bando kartu su tavimi dalintis mintimis apie pasaulį. O jeigu jis apie tai galvojo prieš tris dienas, tai, suprantate… Ar galima pardavinėti konservuotą meilę? Ko gero, galima, bet ar ja mėgausis tie, kuriems ji skirta?“ – svarsto V. Gurfinkelis.

Pasaulis buvo priverstas sustoti ir užsisklęsti. Pandemija, neviltis, bejėgiškumas, apatija, nežinomybė, prarastas, sužalotas ankstesnis gyvenimas. Kaip Jums atsivėrė šis laikas?

Bičiuliai mieli, labai dažnai konservatyvios smegenys sako, kad žmogus gyvena taip, kaip reikia. Ir verčia jį šuoliuoti, vienu ir tuo pat metu skirtinguose miesto ir pasaulio taškuose atliekant pačius įvairiausius nereikalingus dalykus. Tegyvuoja dar koks nors galingas pandemijos etapas visam pasauliui. Grįžkite namo, pasirūpinkite produktais, užsidarykite, išjunkite viską, pamirškite visas beprotiškas savo lenktynes ir pagalvokite, dėl ko visa tai, pasistenkite atskirti grūdus nuo pelų.

Man atrodo, pandemija atnešė daugiau naudos. Žinoma, aš nekalbu apie milijonus aukų, apie nelaimes, mirtis. Kalbu apie galimybę žmonėms tarpusavyje bendrauti šeimoje. Žmonės apribojo save išoriniais veiksmais, bet tapo smalsesni pasauliui, nes liovėsi viską daryti bėgte. Pusantriems metams pakeitė savo gyvenimo būdą ir sugebėjo suvokti, ko jiems iš tiesų reikia, o ko – ne. Ar manote, kad pandemija šiuo atžvilgiu pasauliui pakenkė? O aš manau, kad žmonės dėl to tapo mąslesni.

Jeigu paklaustas, ką noriu padaryti pasauliui, turėčiau galimybę tai įgyvendinti, pirmiausia uždrausčiau visas išlaidas armijai, policijai, karinei technikai, nes, kaip žinote, dvejus metus neišlaikant armijos, policijos, karinės technikos viso pasaulio populiacija penkerius metus gautų atlygį, ir per tą laiką visi žmonės galėtų įgyti aukštąjį humanitarinį išsilavinimą. Kaip džiugiai mane nuteikia ši mintis! Bet ką būtų galima padaryti realaus?

Jeigu turėčiau galimybę, kartą per šešerius metus sulig septintaisiais skirčiau pandemiją: nusiraminkite, užsidarykite, išjunkite savo automobilių variklius, viską nereikalingą, kaip reikiant išsiravėkite savo sielą, pasikalbėkite su vaikais apie pačius svarbiausius dalykus. Su mama, su močiute, jeigu vis dar turite ją šiame pasaulyje, pasiklauskite dalykų, kurių ateityje nebeturėsite galimybės sužinoti. Įkvėpkite ir iškvėpkite ramybėje. Mes ką, neturime duonos kąsnio? Mums ką, nėra kur pasislėpti nuo šalčio ar saulės kaitros? Kur mūsų pagrindinis deficitas? Niekas kitas nepadės žmogui išsiaiškinti su savimi, tik jis pats. Tegyvuoja nuolatinė nenusinešanti nė vienos gyvybės, neišliejanti nė vienos ašaros, neišskirianti sienomis nė vienos šeimos, nesudaužanti nė vienos meilės pandemija. Pandemijos – tegul jos būna. Ir žmonija taps geresnė.

Pandemija gali padėti. Suprantate, tokiu metu oda neriasi. Kaip karo metais. Kai suprantame, jog svarbiausi dalykai pasaulyje – kad mama gyventų, kad būtų galimybė ištiesti obuoliuką dukteriai, kad artimieji mylėtų, kad bičiuliai be žodžių suprastų. Svarbiausi dalykai. Icchokas Meras savo romaną pavadino „Ant ko laikosi pasaulis“, ir net nesvarbu, apie ką jis ten rašė, svarbus pats didelis klausimas – ant ko laikosi pasaulis?

Kaip manote, ar toks žmonijos patirtas lūžis gali paskatinti kurti naują lūžį teatre?

Teatrai yra dviejų tipų. Tie, kuriuose nugali žmonių skaičius, kurie grįžčioja atgal ir nuolat kartoja: o pas mus kadaise…, ir pas mus taip buvo, o pas mus taip visada. Tai mirę teatrai, manantys, kad reikia daryti ryškiai, skambiai, paprastai ir tada mus mylės.

Yra ir kitokių teatrų, kurie nuolat ieško rytojaus dienos turinio. Rytojaus dienos turinio paieška ir yra tai, dėl ko verta gyventi. Ir šiuo atžvilgiu pandemija – tai galimybė žmonėms kalbėtis. Tačiau iš tikrųjų teatras keičiasi tik iš teatriniame lauke atsirandančių „bepročių“ dvasinio poreikio. Šie „bepročiai“ nedažni. Deja, ne visuomet matomi. Ypač jų nemato tie, kurie gyvena šalimais. Dėl to suprantu, kiek jausmų, ironijos sukėlė tas ledinis sietynas su degančiomis žvakėmis ir tas vaško bei vandens lašėjimas ant subtilaus vaikino kūno, merkdamas ir drėksdamas nuo jo drabužius.

Įdomu, ar tokie išoriniai veiksniai kaip pandemija galėtų kaip nors paveikti tokį gigantą kaip Eimuntas Nekrošius? Galbūt jie taptų jo priemonių paletės dalimi, tačiau kadangi didis režisierius kasdien ieškojo naujo, išorinis pasaulis vargiai jam galėtų pridėti ką nors esminio, nebent spalvų, išraiškos priemonių, bet turinio prasme – nieko.

Pandemija gali padėti. Suprantate, tokiu metu oda neriasi. Kaip karo metais. Kai suprantame, jog svarbiausi dalykai pasaulyje – kad mama gyventų, kad būtų galimybė ištiesti obuoliuką dukteriai, kad artimieji mylėtų, kad bičiuliai be žodžių suprastų. Svarbiausi dalykai. Icchokas Meras savo romaną pavadino „Ant ko laikosi pasaulis“, ir net nesvarbu, apie ką jis ten rašė, svarbus pats didelis klausimas – ant ko laikosi pasaulis?

Ar Jūs buvote pažįstamas su šviesaus atminimo režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi? 

Esu matęs visus Eimunto Nekrošiaus darbus, kurie buvo rodomi už Lietuvos sienų. Esu matęs darbus, kuriuos jis kūrė Europoje, Maskvoje. Žinodavau prieš mėnesį, jeigu jo spektaklis bus rodomas Sankt Peterburge, ir nekantriai laukdavau. Esu buvęs jo repeticijose. Yra buvę bendrų susitikimų. Bet aš aiškiai žinau, kad man prie savo dievų artintis nereikia. Aš aiškiai žinau, kad nuo jų reikia laikytis per pagarbų atstumą. Tada gali analizuoti, kaip jie mato pasaulį, kuo yra į jį atsisukę.

Turėjau galimybių susitikti, pabendrauti, tačiau niekada nejaučiau tokios būtinybės, netgi, tiesą sakant, to vengiau. Nes kai dievas nutolęs ir jame nėra žmogaus atvaizdo, gali geriau apsvarstyti jo vietą, jo tikslą žmonių gyvenimų žemėlapyje. O kai priartėji, į akis gali lįsti visokios smulkmenos, pavyzdžiui, kadaruojanti saga, arba matai, kad žmogus tiesiog alkanas, prastos nuotaikos. To nereikia matyti. Dideli dalykai atsiveria per atstumą. O nuostabūs dalykai turi būti didingi, ir visai nereikia, kad šis didingumas mano sieloje menktų.

Rež. Vladimiro Gurfinkelio spektaklio „Valia“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Vladimiro Gurfinkelio spektaklio „Valia“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Vladimiro Gurfinkelio spektaklio „Valia“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Iš atminties Jums iškilo scena iš Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ su ledo sietynu ir žvakėmis. Kaip kuriate dialogą su pasauliu – tokiu, kuris Jums atrodo iš tiesų gražus, vertas Jūsų vaizduotės? Ar kuriate dialogą su autoritetais? Ar pasiimate ką nors sau iš jų vizijų?

Aš jums pasakysiu tokį dalyką – daugelio dalykų šiame pasaulyje aš nesuprantu. Kad ir kaip stengčiausi, mano protas veikia atkreipdamas dėmesį į trūkumus ir negalėdamas susitaikyti su statistiniu vidurkiu. Mane labai stipriai užgauna politika kaip sakralinė neteisybė. Nes politika visada mąsto dideliais skaičiais, o žmogui būdinga mąstyti žmogiškai, kaip pasaulėkūros vienetui, ir iš čia tas visas didis atgimimas. Kai man kyla klausimų stengiantis suprasti, kaip veikia šis pasaulis, aš neriu į didžiuosius autorius. Yra tokių, į kuriuos neriu po keletą kartų. Štai stačiau spektaklį pagal vieną Romaino Gary romaną, dabar statysiu pagal kitą. Jeigu rasis galimybė, norėčiau sukurti pseudodokumentinį filmą pagal Romaino Gary interviu.

Ir tas pasaulis, į kurį neriu, man yra kur kas realesnis, nes aš jį stengiuosi sukurti tikrą, atvirą. O politikos, sociumo pasaulis pilnas apgaulysčių, todėl bandau bėgti nuo jo ir savo paties apgaulės į meno pasaulį, kur privalai būti visiškai atviras, kitaip tavimi niekas nepatikės. Kitaip niekas paskui tave neis. Kitaip niekam tavęs nereikės. Juk negalima padėti spektaklio po stiklu ar įvynioti į audinį – jo turi reikėti. Aš sąmoningai bėgu nuo gyvenimo, kad jį suvokčiau. Kaip tylos įžadus davęs vienuolis – pasitraukia, kad grįžęs galėtų tarti žodį.

Man nereikia psichologo. Man psichologas yra Tolstojus, Dostojevskis, Turgenevas, Šolomas Aleichemas, Brodskis. Taip, vakar buvo Brodskis. Smagiai pasikalbėjome. Visi jie tokie tvirti vaikinai. Neskiriu kuriam nors vienam viršenybės, nes, jeigu tai daryčiau, man nepavyktų juos padaryti atpažįstamus ir girdimus. Dėl to tai negailestingas dialogas: kartais laimiu aš, kartais jie, kai nepavyksta, kaip norėtųsi, su jais suvaidinti duetu. Pavyzdžiui, per visą gyvenimą taip ir nepastačiau Čechovo, bet esu statęs spektaklį apie jį, nes dievinu čechoviškąją ironiją.

Kai pasaulis netekęs jėgų svarsto, kokius talibus pripažinti, ir negalvoja, kaip apginti žmones nuo tamsių viduramžių, tai tada kas darosi pasaulyje? Europos civilizacija stovi eilėje į Aušvicą. Ji susitaikė su pragaru. Šie mano pamąstymai spektaklį pagal Šolomą Aleichemą daro labai žiaurų.

Jūsų visas ligšiolinis pasakojimas iš tiesų ir paaiškina, kodėl Lietuvos rusų dramos teatro scenai pasirinkote Grigorijaus Gorino pjesę „Atminimo malda“ pagal Šolomą Aleichemą. Amžinosios dramos temos su ta svarbiausiąja – kaip mums gyventi? Esate Goriną keletą kartų statęs Rusijos teatruose, ir man įdomi Jūsų asmeninių kontekstų evoliucija, kuri kaskart vis priverčia atsigręžti į šį kūrinį.

Man dar liko 42 kartai pastatyti šį kūrinį. Pats sau taip pasakiau: kokių penkiasdešimties kartų reikia. Bent priartėti prie šio skaičiaus.

Prieš daugelį metų man atrodė, kad tai buitinėmis smulkmenomis perkrautas kūrinys, labai realistinis. Ilgainiui, kai pasaulyje buvo labai šalta ir šalyje buvo labai šalta, kai viskas griuvo, sukūriau šiltą, saulėtą istoriją apie meilę dukterims. Pirmoji istorija buvo mano mėginimas kalbėtis su močiute. Antroji – apie meilę vaikams, kurie gyvena kitokį gyvenimą, apie tai, kad svarbu suprasti, jog jie neišduoda – jie tiesiog kitokie. Dar kita istorija buvo apie tai, kad pasauliui nereikalingas protingas ir viską suvokiantis žmogus. Tai buvo tremties istorija. Аtskirto pasaulio istorija. Po to suvokiau, kad pasaulis išgyvens tada, kai peržengs per savo nuoskaudas ir ims judėti toliau. 

Tada vėl buvo romantiška istorija, nes man atrodė, kad grožis ir žmogaus šiluma ištirpdys pasaulio ledą ir nugalės. Kai atvykau į Lietuvą, žydų kvartalo buvimas, jų lemtis Aušvice atgaivino mano dialogą su močiute, kurios rankas paženklinusių numerių nebuvo įmanoma nei nuplauti, nei kitaip pašalinti. Šiame pastatyme labai daug mano močiutės, aš visiškai atsisakiau pasaulio idealizavimo. Mano pasaulis šiandien kalbantis su Šolomu Aleichemu – eilėje į dujų kamerą. Ir šiandien šioje eilėje stovi visas pasaulis, nes prie to veda mūsų politkorektiškumas. Pasaulis svarsto: o kaip mums bendrauti su žmonėmis, atėjusiais į valdžią Afganistane? Tais, kurie aiškina, kad moterys negali išeiti iš namų, turėti išsilavinimo.

Kai pasaulis išoriškai juda komunizmo link, kad ir kaip tai koktu būtų, kaip idėją aš tai vis dėlto galiu suvokti. Kai pasaulis, turiu omenyje septynioliktuosius praėjusio amžiaus metus, juda įtvirtinti žmogaus triumfą, atgimimą – aš irgi tai suvokiu. Kai pasaulis su trimituojančia Prancūzijos revoliucija juda demokratinės visuomenės link – aš tai suvokiu. Tačiau kai pasaulis netekęs jėgų svarsto, kokius talibus pripažinti, ir negalvoja, kaip apginti žmones nuo tamsių viduramžių, tai tada kas darosi pasaulyje? Europos civilizacija stovi eilėje į Aušvicą. Ji susitaikė su pragaru. Šie mano pamąstymai spektaklį pagal Šolomą Aleichemą daro labai žiaurų. 

Spektaklis baigiasi videoprojekcija su gausybe skaičių kombinacijų, tarp personažų išnyra mergaitė su raudonu paltuku. Tai juk užuomina į Steveno Spielbergo filmą „Šindlerio sąrašas“.

Tai speciali citata. Jeigu įsižiūrėsite, atpažinsite ir šagališkų citatų, ir iš Romano Polańskio filmo „Pianistas“. Tas pasaulis finale, sudarytas iš skaičių – mano išvada, kur link mes einame. Suprantate, nesinori pasakoti nei linksmų, nei liūdnų, nei tragiškų istorijų. Jokių. Tiesiog norisi provokuoti žmogų gyventi turiningą gyvenimą. Ne teisingą, ne tylų – tai žmogus pats pasirinks. Gyvenimas baigtinis, ir apie tai reikia šaukti vaikui vos jis gimsta. Pati turiningiausia ekskursija mažam žmogui – tai pasivaikščiojimas po kapines. Kad suvoktų, jog atkarpėlė tarp gimimo ir mirties trumpa. Ir kiek žmogui reikia spėti padaryti.

Kalbamės su Jumis Lietuvos žydų genocido atminimo dienos išvakarėse. Šiemet sueina 80 metų nuo žydų genocido Lietuvoje pradžios. Ar tokios ir kitos panašios datos, skaičių kombinacijos pakeičia, pastiprina Jūsų emociją statant spektaklį?

Tai penkiašimtasis šio teatro spektaklis. Bet aš apie tai negalvoju. Suprantate, mes nesusiję su tuo. Mūsų saitai su pasauliu kur kas subtilesni ir sudėtingesni. Visi tie skaičiai – jie sugalvoti gyvenimui susisteminti. O teatras operuoja visai ne tuo, jis tiesiogiai operuoja jausmais, kai kas nors man jų sukelia ir aš noriu transliuoti toliau. Kas kartą praeidamas pro Romaino Gary paminklą suvokiu berniuko jausmus ir noriu juos ištransliuoti aktoriams, o aktoriai – žiūrovams.

Ir kokią tada reikšmę turi Gary metinės? Kokią reikšmę turi Puškino, Ševčenkos, Dostojevskio metinės? Žinoma, aš turiu sudaryti programą, kad štai tą dieną būtų parodytas „Idiotas“. Iš esmės taip mes įforminame savo jausmus, tačiau jie susiję su visai kitais dalykais. Mano močiutė negalėjo klausytis vokiečių kalbos, suprantate… Aš nelinkęs pasakoti šių istorijų, jos labai asmeniškos, tepasakysiu, kad mano močiutė gulėjo tris dienas sušaudytųjų duobėje, po to iš ten išėjo, o kelio posūkyje į griovį įstūmė savo sūnus, dėl to jie išgyveno. Kai Spielbergas kūrė „Šindlerio sąrašą“, mano tėtė buvo vienas tų vaikinų, kurie pasakojo režisieriaus fondui apie Holokaustą. Aš turiu vaizdajuostę su įrašu, kur tėvas pasakoja savo istoriją. „Šindlerio sąraše“ yra vaikas, kurio prototipu jis tapo. 

Tai tokia gili žaizda… Bet esu tikras, kad ir mes turime apie ką pasakoti. Kiekvienas spektaklis labai asmeniškas – štai parodėme Šukšino „Valią“, kur du herojai bėga iš kalėjimo. Kaip tai susiję su manimi? Aš nesu bėgęs iš kalėjimo. Tačiau visą gyvenimą bėgu iš savo vidinio kalėjimo. Tai vis tiek mūsų tema.

Man taip patinka Romainas Gary, kad negaliu apie jį nepasakoti. Man tokie brangūs Ukrainos bruožai, kad negaliu nestatyti Gogolio. Mane taip sukrėtė jauno Tolstojaus pasaulėjauta, kad nuolat statau Natašos Rostovos puotą, esu statęs Тоlstojaus „Vaikystę“. Jeigu Dievas duos, ir toliau statysiu Tolstojų. O kaip be to? Aš nuolat su jais visais kalbuosi. Man tai suteikia malonumą ir tyrinėtojo džiaugsmą.

Aš, žinoma, religingas žmogus. Tiek, kiek pasaulietiškas žmogus ir režisierius gali būti religingas. Vis dėlto esu kultūros veikėjas, ir man dėl to iškyla tam tikrų sunkumų. Bet aš labai stengiuosi, nes tikėjimas duoda atsakymus į daugelį klausimų. Būdamas nedrąsus mokinys nuolankiai stengiuosi suprasti, ką per didžiąją knygą mums pasakė Viešpats. Ir žydams tai dovana, ir mes visą gyvenimą tai narpliojame.

Rež. Vladimiro Gurfinkelio spektaklio „Atminimo malda“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Vladimiro Gurfinkelio spektaklio „Atminimo malda“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Vladimiro Gurfinkelio spektaklio „Atminimo malda“ scena. Aktorius Viačeslavas Lukjanovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

O kaip manote, ar šiandienos teatre yra vietos religijai, kalbėjimui apie tikėjimą, ar vis dėlto tai terpė, kur apie tai – tik pakuždom?

XX amžiuje liovusis tikėti Dievu, teatras visuomenėje, kurioje dieviški dalykai tapo priešu, užsiėmė dvasingumo skleidimu. Žinoma, menas negali atstoti dangaus, tačiau gali nukreipti žmogaus žvilgsnį į viršų ir kalbėti apie aukštybes, net nagrinėdamas žemiškus dalykus. Tai amžinas žmogaus poreikis. Dėl to menas, keldamas galvą viršun, kartais netgi tampa kažkuo, kas gali pakeisti religiją. Bet labai trumpai. Dėl to, kad tarp žodžių „tikiu“ ir „įtikiu“ – lyg ir nedidelis skirtumas. Tačiau juk norime, kad mumis, menininkais, tikėtų. Ir retsykiais žmonės, kurie turi poreikį įtikėti, įtiki tuo, ką mes darome.

Mes, menininkai, nesąmoningai kai kuriems žmonėms tampame gyvenimo vertikalės dalimi. Taip vyko ypač XX amžiuje, kai vietoj religijos pasaulį užkariavo ateizmas. Žmogus negali važiuoti dviračiu, jeigu nežvelgia į tolį. Žmogus negali vaikščioti žeme, jeigu nežiūri į dangų. Susmuks. O kai dangus buvo uždraustas valdžios, norėjusios, kad būtų tikima ja, žmonės ėmė tikėti menu. Ne veltui meno vaidmuo smarkiai išauga diktatūrų laikotarpiu – kai Dievo nebelieka, žmogus ieško, kuo jį pakeisti.

Ar teatre yra vietos religijai? Tikėjimas – intymus dalykas, o teatras atėjo iš aikščių. O kur minia žmonių, dvelkia kitokia aura. Kadangi tas tikrasis religijos mokymas perduodamas iš lūpų į lūpas žmogaus žmogui, o taip komunikuojama ir teatre, atrodo, kad šie dalykai yra arti vienas kito. Tačiau tai ne viena ir tas pat. Teatras – veikiau vieta dvasinių kelių ieškojimams. Šiandien, epochoje, kai stebuklai beveik neįmanomi, kelių į Dievą ir žmogaus širdį ieško ir Bažnyčia – be stebuklų, ir teatras, sukurdamas stebuklą. Čia juodu labai artimi giminaičiai.

Pasidarė įdomu paklausti paprasto klausimo – kodėl režisieriaus kelias? Kas nulėmė, kad pasirinkote teatrą?

Žmogaus pasiekimai priklauso nuo daugelio dalykų – ir išorinių, ir, aišku, vidinių. O kaip jis stengsis pažinti pasaulį – tai jau atsitiktinumų virtinė. Lyg pasjansas. Viena aš jums pasakysiu tiksliai: aš dar mokykloje suvokiau, kad būsiu teatro režisierius. Tačiau niekad teatre nelankiau jokių užsiėmimų, jokios saviveiklos. Dažniau netgi teko lankytis muzikiniuose ir operos pastatymuose, tačiau vis tiek žinojau, kad būsiu dramos teatro režisierius. Ir gyvenimas mane visą laiką gundo. Aš juk statau cirko spektaklius, operas, rengiu festivalius, šventes. Mane tįsiasi į televiziją. Bet vis tiek suprantu, kad mano gyvenimas čia, teatre.

„Gali būti, kad pirmiau už lūpas gimė kuždesys / Ir medžiams nesant sūkuriavo lapai, / Ir tie, kuriems skiriame savo patirtį, / Iki patirties įgijo bruožus.“ (pažodinis Osipo Mandelštamo eilėraščio posmo vertimas iš rusų k. – aut. past.) Kaip man atsakyti į klausimą, į kurį nebandžiau ieškoti atsakymo? Ar vynuogė supranta, kodėl ji gimė vynuoge? Sėdėjau su konstruktoriumi rankose aiškiai suvokdamas, kad nebūsiu inžinieriumi. Žaidžiau su žaislais suvokdamas, kad žaisiu kitame pasaulyje. Visą gyvenimą stengiuosi suprasti realybę, o malonumą įgyju tik modeliuodamas nerealybę. Fantazuodamas nerealybėje. Ir galiu tam skirti amžinybę. Nes patiriu didžiulį malonumą išgalvodamas vidinius pasaulius.

Važinėjau aš kartą po Vengriją automobiliu ir kokias aštuonias valandas pasakojau monologą apie žaliąjį žirnelį, mąsčiau apie valstybę, kurioje jis galėtų gyventi, apie žirnelių sąrangą, meilę, turinį. Ir tai daryti man dažniau kur kas maloniau nei ką nors kita.

Aš suvokiu, kad tam, jog turėčiau galimybę tai realizuoti – visą šią beprotybę, man būtina kurti teatrus. Man netgi svarbiau kurti teatrą, negu statyti spektaklius. Tiesą sakant, netgi įdomiau. Nes tai neišsprendžiamas dieviškas uždavinys – sukurti teatrą, kuriame būtų pristatomi tik geriausi spektakliai. Įmesk į tokį teatrą bet kokią pjesę, atvesk bet kurį režisierių, ir spektaklis bus idealus, prisodrintas meninių idėjų, puikiai pastatytas ir tikrai paveiksiantis žiūrovus. Suprantate?

Svajojate didelę svajonę, arba veikiau tai utopija.

Klausykite, o po velnių kam man realybė? Kad plačiai gyventum, reikia žvelgti už horizonto. Nes gyvenančiųjų šia akimirka gyvenimas beprasmiškas. Taip, žinoma, aš irgi rankomis pjaustau salotas. Kartais rankomis sudedu drabužius į skalbiamąją mašiną. Bet ką, gyventi taip, kad galva dėtų drabužius į skalbiamąją? Arba kad dalyvautų pjaustant salotas? Kam? Tiesa, dėl to aš kartais susipjaustau ir sūdau po keturis kartus, tačiau ten nebus mano galvos. Suprantate? Gyvenimas trumpas. Užsiimkime tuo, kas tikra. Dėl ko atėjome į šį pasaulį. Jeigu neįdedi širdies, geriau nedaryk. Geriau palik tam, kas įdės. Dėl to man nereikia poilsio dienų. Bet man reikia poilsio, kad persijungčiau nuo žmonių prie gamtos. Kad pasimėgaučiau kelionėmis ir įspūdžiais. Kad sėsčiau prie vairo ir nuvažiuočiau 12 000 kilometrų savo defenderiu.

Vladimiras Gurfinkelis gimė 1962 m. Ukrainoje. 1984 m. baigė Kijevo valstybinį kultūros institutą, 1990 m. Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kino institute įgijo teatro režisieriaus diplomą, apsigynė daktaro laipsnį. Statė spektaklius Kijeve, Sevastopolyje, Baku, Norilske, Krasnojarske, Novosibirske, Sankt Peterburge. Vadovavo ir dirbo vyriausiuoju režisieriumi Sverdlovsko, Permės teatruose. 2012–2013 m. – Permės daugiažanrio festivalio „Baltosios naktys Permėje“, 2014–2017 m. – festivalio-forumo „Režisūros erdvė“ meno vadovas.

V. Gurfinkelis aktyviai dirba kaip teatro meno pedagogas, veda teatro laboratorijas užsienyje: Italijoje, Mongolijoje, Vietname, Bulgarijoje, Prancūzijoje, JAV. Lietuvos rusų dramos teatre yra pastatęs spektaklius „Kvėpuojame kartu / Дыхаем разам“ (liudytojų parodymai, 2020 m.), „Valia“ pagal Vasilijaus Šukšino kūrinius (2021 m.) ir „Atminimo malda“ pagal Grigorijaus Gorino pjesę (2021 m.).