Menas paklusti ir menas maištauti

Klausimas, kodėl tokiems režimams pavyko iškilti, o vienam iš jų ir išsilaikyti didesniąją dvidešimto amžiaus dalį dažnai yra redukuojamas į paklusnumo perteklių ar maišto stoką. Dažnai vartojamas pašiepiamasis homo sovieticus terminas rodo, kad komunizmą išgyvenę asmenys yra suprantami kaip paklusnūs režimo subjektai, socialinės inžinerijos pasisekę eksponatai. Paklusnumas totalitarizme (net ir nesumenkinus jo kompleksiškumo) figūruoja kaip vienas iš pagrindinių aiškinimo taškų. Hannah Arendt savo knygoje „The origins of Totalitarianism“ kaltino masių, kuriomis, sudarytomis iš atomizuotų ir politiškai apatiškų individų be individualumo, yra lengva manipuliuoti, iškilimą. Tokie individai nebeturi distinkcijos tarp realybės ir fikcijos, tiesos ir melo, todėl yra lengvai įtraukiami į ideologinį simuliacijų pasaulį. Visgi tokiai tezei nepritartų Rytų Europos disidentai, tyrinėję tą pačią totalitarinio režimo ir jo poveikio žmonėms sritį – Czesławas Miłoszas ir jo tezių tiesiogiai paveiktas Aleksandras Štromas.

Czesławas Miłoszas, kaip ir dauguma Rytų Europos intelektualų, prasidėjus karo žiaurumams turėjo pasitraukti į Vakarus ir iš už Sovietų Sąjungos ribų stebėti režimo vykdomus nusikaltimus. Tačiau net ir nedalyvaujant vidiniame valstybiniame gyvenime autoriaus analizėje asmenys yra suvokiami ne kaip valdomi objektai, bet greičiau kaip paklusimo meną įvaldę aktoriai, kurie yra pajėgūs atskirti melą nuo tiesos, tačiau dėl saugumo besirenkantys konformizmą.

„Pavergtame prote“ šiam reiškiniui Miłoszas skyrė ketmano terminą. Ketmanas – tai islamo principas, kuris gresiant dideliam pavojui asmens gyvybei arba orumui leidžia musulmonams nuslėpti savo tikrąjį tikėjimą ir priimti naująjį. Miłoszas, anot Leonido Donskio, ketmaną paverčia tarpdisciplinine ir tarpcivilizacine idioma, kuri gerai veikia tiek religijoj(s)e, tiek sekuliariose visuomenėse, kuriose egzistuoja viena ideologija (tam tikras monoteizmas). Ketmano rūšys, kurias Miłoszas demaskavo Rytų Europos komunizme buvo: tautinis, revoliucinis, estetinis, profesinis, skeptiškasis, metafizinis, etinis, o (visos) šios rūšys buvo praktikuojamos visų komunizme gyvenančių asmenų ir ypač inteligentijos. Miłoszo teigimu, tik per šias ketmano rūšis žmonės, gyvendami totalitarizmo žiaurumo (karų, deportacijos) akivaizdoje, galėjo išlaikyti savo orumą ir taip išlikti asmenimis.

Kalbėdamas apie tokią paklusnumo formą Miłoszas dažnai vartoja vaidybos metaforą: „Sunku būtų kitaip nei aktoryste apibūdinti tenykščių žmonių tarpusavio santykius, skirtumas tiktai tas, kad vaidinama ne teatro scenoje, o gatvėje, kontoroje, gamykloje, susirinkimų salėje ir net kambaryje, kuriama gyvenama.“ Visi šio socialinio performanso dalyviai žino, kad pati masinio vaidinimo paradigma nedaro jų nelojalių, (nes) vienintelis svarbus faktorius yra geras vaidinimas (emocionalus Miłoszo Vakarų pasmerkimas yra daug paveikesnis nei šalti faktai), nes vienas nuklydimas, vienas „netinkamu momentu pasirodęs šypsulys“ gali leisti demaskuoti vaidinimą. Tam, kad nebūtų demaskuotas, žmogus persikelia į orvelišką pasaulį – sukuria naują moralinę, politinę bei lingvistinę erdvę, kuri dėl nuolatinio viešo (ir privataus) praktikavimo ištrina skirtį tarp to normalaus ir fikcinio pasaulių.

Tačiau net ir visiškai sumažinus galimybes būti susektam asmuo gali būti demaskuotas, nes totalitariniai režimai nuolat ieško priešų – tų, kurie kėsinasi į kuriamą tobulą rytojų. Tad, norėdamas apsaugoti save, žmogus prieš tai turi demaskuoti kitus: „Tai vis demaskuotojo ketmano atvejai, ir patys naudingiausi demaskuojant būna panašią ketmano rūšį praktikuojantys žmonės: lengvai atpažindami akrobatinius triukus, kuriuos ir patys naudoja, jie nepraleidžia progos nugramzdinti priešininką arba bičiulį ir kartu apsaugoti save, o tikrasis miklumas yra bent viena diena anksčiau sviesti kaltinimą asmeniui, kuris gali tave apkaltinti tuo pačiu.“

Šią praktiką, atrodo, geriausiai galėtų pavaizduoti Rytų Vokietijos pavyzdys, kurioje, pasak Anna Funder („Stasiland: Stories from Behind the Berlin Wall“ autorė), sekimo praktikos pranoko kitas sovietų respublikas. Stasi, tam tikras KGB atitikmuo VDR, turėjo 97 000 tūkstančius darbuotojų ir 173 000 tūkstančius informantų. Šie skaičiai neatrodo tokie įspūdingi, tačiau VDR vienas informantas ar Stasi darbuotojas galėdavo stebėti 65 žmones, o jei į skaičiavimus yra įtraukiami ir ne visą laiką dirbę informantai, tada 1 darbuotojas galėdavo prižiūrėti 6,5 asmenų, nes jų darbą palengvindavo informantai – žmonės, praktikuojantys aukščiausias ketmano formas. Tie, kurie yra įstrigę tarp paprasto piliečio ir Stasi darbuotojo. Tokia moralinė akrobatika bandant demaskuoti kitus ir apsaugoti save sudaro sąlygas, kuriomis asmuo, vieną diena buvęs paklusnus komunizmo dalyvis ar net informatorius, gali tapti maištautoju kitą dieną. Greičiau to nenorėdamas, o priverstas režimo. Pats ketmano principas taip pat jungia prieštaringas tapatybes, kur asmuo gali būti ir kolaborantas, ir maištautojas vienu metu. Netikėjimas ir nuolatinis vaidinimas kelia neapykantą, kuri vėliau gali būti nukreipta prieš kažką kitą ar net patį režimą.

Šią Miłoszo mintį tęsė lietuvių disidentas, Leonido Donskio vadintas „užterštumo, smegenų plovimo, totalitarinių ir ideokratinių režimų ir globalinių ideologijų kritiku“ – Aleksandras Štromas. Žydiškos kilmės autoriui teko pajausti abiejų režimų žiaurumą. Vos prasidėjus nacistinei okupacijai, Štromų šeima pateko į getą, o jo tėvas Jurgis Štromas buvo nužudytas „Lietūkio“ garaže. A. Štromui ir jo seseriai pabėgus iš geto, Štromą įsivaikino pirmasis LTSR sekretorius Antanas Sniečkus. Galbūt toks artimas santykis su totalitarizmu ir leido autoriui geriau nei bet kam kitam perprasti totalitarizmo veikimą Baltijos valstybėse. Nors Štromas prisipažįsta iš pradžių buvęs komunizmo tikratikiu (kaip Tomas Venclova pasakytų, naiviu nomenklatūros vaiku), pamatęs tikrąjį komunizmo žiaurumą jau 1977 m. skelbė komunizmo pabaigą (dar tuomet kai Vakarams komunizmas atrodo stiprus kaip niekada).

Straipsnyje „Kovoti su komunizmu: kodėl ir kaip?“ (angl. „To fight Communism; why and how?) Štromas teigė, jog artėja komunizmo krachas, nes tarybinėje visuomenėje „neliko nė vieno asmens, kuris būtų nuoširdus marksistas ar komunistas, kuris nors per nago juodymą tikėtų ta santvarka“ ir „visi Tarybų Sąjungos žmonės yra vienokio ar kitokio laipsnio disidentai“. Štromas, kalbėdamas apie disidentizmą Rytų Europoje, turėjo omenyje du jo išvestus terminus – infrakstruktūrinę ir ekstrastruktūrinę kitamanystę. Ekstrastruktūrinės kitamanystės pavyzdžiu tapo pats Aleksandras Štromas. Individai, buvę bendros socialinės sistemos dalimi, nebegali būti toleruojami dėl savo nuomonės ir privalėjo būti pašalinti. Štromo atveju tai reiškė pasitraukimą į užsienį ir bandymą pradėti naują gyvenimą.

Infrakstruktūrinė kitamanystė yra apibūdinama kaip lojalumo ir paklusnumo forma, kuri yra pati masiškiausia: „Į ją įtraukti kone visi tarybiniai žmonės, pradedant paprasčiausiais darbininkais ir baigiant aukščiausiais valdininkais.“ Analizuojant infrastruktūrinė kitamanystė gali būti suprantama kaip Miłoszo ketmano interpretacija, nes taip pat veikia sąmonės dichotomijos principu, kuomet skelbiamoji politinė sąmonė nesutampa su tikrąja. Štromo teigimu, „oficiozinė politinė sąmonė išorėje priimama kaip tam tikra konvencionali socialinio elgesio forma (tai ir yra prisitaikymas), tačiau jokio poveikio žmogaus vidiniam pasauliui, jo veiksmų motyvacijai ji neturi“. Naudojantis spaudimu oficiozinė sąmonė pasidaro totali visuomenės paviršiuje, tačiau taip ji visiškai tampa neveiksni, patiria žlugimą individualiojoje Tarybų Sąjungos žmonių sąmonėje. Asmenys, negalėdami išreikšti savo tikrosios politinės minties, dažnai renkasi rezignaciją – Štromas pateikia alkoholizmo iškilimo, kaip bandymo susitaikyti su esama situacija, pavyzdį.

Tačiau iškyla ir kita elgesio forma. Kitaip nei Miłoszao ketmano atveju, infrastruktūriniai kitamaniai siekia išsaugoti ne orumą, bet išpildyti atskirus savo interesus. Individai supranta, kad jų materialinė gerovė priklauso nuo režimo, nes visi resursai yra pajungti jam išlaikyti, tad išorėje jie turi būti jam paklusnūs. Tačiau dėl savanaudiškumo rodomas paklusnumas gali reikštis destruktyviomis komunizmui formomis, kaip korupcija ar turto grobstymas bei nesirūpinimas socialiniu gėriu. Šie veiksmai fundamentaliai yra priešingi komunizmo ideologijai ir dar kartą įrodo, jog komunizmo ideologija žmonių širdyse buvo mirusi. Netikėjimas ir tuo pačiu metu turto graibstymas prisidėjo prie režimo naikinimo. Kuomet tai yra daroma valstybiniu lygmeniu, masiškas paklusimas Štromui virsta masiniu maištu.

Czesławo Miłoszo ketmano teorija ir Aleksandro Štromo infrakstrūktūrinė kitamanystė parodo, jog menas paklusti ir menas maištauti totalitariniuose režimuose neturi ryškios perskyros, asmuo gali būti tiek kolaborantas, tiek aktyvus maištininkas prieš sistemą. Net nenorėdamas maištauti, asmuo gali būti padaromas maištininku, nes nuolatinis priešų kūrimas suteikia ideologijai prasmę. Tačiau nei Štromas, nei Miłoszas nekaltina žmonių, kurie ėmėsi šių socialinių gudrybių, visgi pavergtas protas nėra toks pats kaip laisvas, tad kaltė krenta režimo institucijoms ir struktūroms, skatinančioms paklusnumo egzistavimą, kuris užprogramuoja ideologiją suvalgyti savo pačios vaikus.