„Menininkas visada turi būti kritiškas.“ Audriaus Novicko tapatybės dvilypumai ir kūrybos koliažai

Performanse Trakų pilies fone A. Novickas apmąsto savo hibridinę tapatybę, sujungiančią jo lietuviškas ir karaimiškas šaknis. Bet ne tik tai – jis nagrinėja ir santykį su vartotojiškumu, popkultūra ir nacionaliniu tapatumu. „Kas tie Trakai? Man jie yra kaip simuliakras su pilimi, turizmu ir požiūriu į karaimus. Nes ką daugelis lietuvių žino apie karaimus? Kibinai, Trakai – ir viskas…“ – pastebi menininkas.

Kūryboje A. Novicką nepaliauja dominti neišsprendžiamų prieštarų, įtampų, konfliktiškumų paieška. Nes būtent neišsprendžiamumas, jo manymu, sukelia energijos įtampą, kuri meno kūrinyje gali būti įdomi. Būtent tai kūrėjui suteikia motyvaciją. 

Menotyrininkas Kęstutis Šapoka mini, kad A. Novicko ankstyvąją kūrybą būtų galima apibūdinti kaip kasdienybės estetikos lauką, kuriame telpa įvairiausi kontekstai – daiktai, objektai, socialinė (urbanistinė) aplinka kaip tokia, kalbos terpė ir t. t. A. Novickui, kaip ir daugeliui jo kartos atstovų, svarbiu kūrybos impulsu tapo kasdienybė ir socialinė aplinka – kaip erdvė, kurioje veikiama, ir medžiaga, su kuria dirbama, iš kurios lipdomas kūrinys arba projektas.

A. Novickas profesoriauja VILNIUS TECH universitete, akademinėje veikloje jį domina miesto viešosios erdvės.

Koks Jūsų santykis su dvilype tapatybe – ar apskritai apmąstote, ką reiškia turėti karaimiško kraujo, lietuviško kraujo?

Mišinys, kuris sudaro mano kraujo kombinaciją, – tėvas karaimas iš Panevėžio karaimų, o mama lietuvė iš žemaičių bajorų, – sakyčiau, išties spalvingas. Dviguba tapatybė, dviguba kultūra mane praturtino. Nuvykęs pas senelius į Panevėžį girdėdavau karaimų kalbą, ir tai man, vaikui, buvo paslaptinga. Aišku, karaimiška kultūra, glaudus bendruomenės gyvenimas, draugai, giminės – nes tarp karaimų beveik visi giminės, – tai suteikė savotišką saugumą.

O nuvykęs pas kitus senelius vėlgi patekdavau į kitą terpę. Iš tiesų mūsų šeimos susikūrimas – kai mano tėvas karaimas vedė lietuvę, nebuvo toks jau paprastas. Tėvo šeima buvo tolerantiška, atvira, pasaulietiška, na o štai mamos tėvams ši santuoka buvo drama – jiems buvo sunku priimti karaimą į savo šeimą. Taigi tas mano tautiškumas nėra toks bebriaunis, tik faktų ar pagyrų šaltinis.

Jūs ištarėte – „dviguba kultūra mane praturtino“. Ar tai kaip nors susiję su tuo, kad rinkotės menininko kelią ir ilgainiui karaimiškoji tapatybė tapo Jūsų meninių tyrimų objektu?

Sunku pasakyti, nemanau… Bet vėliau šios tapatybės temos subrendus, ieškant savęs ir savo problematikos mene sugrįžo. Šis pasirinkimas – tapti menininku – pradėjo rutuliotis, kai ėmiau mokytis tuometinėje Vilniaus vaikų dailės mokykloje (dabar Justino Vienožinskio), kur po kurio laiko įvyko sąmoningėjimo lūžis ir atsirado begalinė trauka, noras. Ir kartu su tuo – žmonės, kurie palaikė ir padrąsino. Dailės mokykloje ta esminė figūra buvo Arvydas Šaltenis. Į jo vadovaujamą klasę patekau paskutiniais mokyklos metais, ir tada įvyko sprogimas – pamatęs mano darbus jis labai empatiškai pastūmėjo ir patikino, kad galiu eiti šiuo keliu.

Ir tai buvo visų pirma tapyba?

Taip. Menas tuo metu man asocijavosi su tapyba – tapyba kaip aiškia vizualinio meno raiškos sritimi. Skulptūra, architektūra tuo metu man buvo dar sunkiai suvokiamos. Ir tos spalvos buvo begalinio džiaugsmo, atradimo erdvė. Tapyba tuo metu man buvo pakankama. Tačiau vėlgi, reikia prisiminti, koks buvo laikas. Pats Šaltenis, pas kurį vėliau baigęs mokyklą ruošiausi prieš stodamas į tuometinį Valstybinį dailės institutą, ramino mano eksperimentavimo norus, blaivino, sakė: tu turi įstoti, tu turi visų pirma baigti studijas. Suprask – kad neliktum kažkoks autsaideris, kas tuo metu buvo paprasta. 

Toks požiūris jaunam žmogui savaip apkarpo sparnus. Vidinio kritiškumo manyje buvo daug, bet, manau, buvo ir daug racionalumo, kuris vėlgi ateina iš mano šeimos. Mano abu tėvai – mokslininkai, jų požiūris į gyvenimą, jų jautrumas, manau, irgi turėjo įtakos. Nemažai mano kūrinių yra apie pusiausvyros paieškas.

Papasakokite apie studijas tuometiniame Dailės institute. Spėju, kad tų visų istorinių pervartų laiku įstojus į institutą Jūsų įsivaizdavimas apie menininkų kalvę turėjo smarkiai pasikeisti, gal net sugriūti.

Man, moksleiviui, stojant į Dailės institutą ši institucija atrodė kaip šventovė. Tačiau įstojus išties teko nemažai nusivilti. Įstojau čia 1986-aisiais, tais paskutiniais sovietmečio metais. Jaunam žmogui, kuris ieško savęs ir nori kurti, teko nusivilti atmosfera, persunkta baimės, kontrolės. 

Artėjant 1987-iesiems, vyko pirmieji mitingai visai šalia Dailės instituto, prie Mickevičiaus paminklo. Kadangi kelias iš Senųjų rūmų į Naujuosius ėjo kaip tik pro paminklą, instituto vadovybė mus pasikvietusi grasindavo ir liepdavo vaikščioti per tuometinį Jaunimo sodą, kad netyčia neatsirastume tam tikru metu tam tikroje vietoje.

Iš dėstytojų susitaikymo su status quo buvo daugiau, nei norėtųsi. Antrame kurse jaučiausi visiškai nusivylęs, buvo minčių mesti studijas. Tuo metu man labai pagelbėjo susitikimas su Vilniuje dirbusiu garsiu psichoanalitiku, vienu pirmųjų tuo metu – Levu Kovarskiu. Jis man atvėrė vidinę erdvę, laisvę, padrąsino. Kalbėjomės apie vidines baimes, apie tai, kad labai svarbu daryti tai, ką nori, ir kas galėtų būti tai, be ko negali gyventi. Ir – kažkoks stebuklas: tas mano vidinės drąsos stiprėjimas fantastiškai sutapo su bręstančiomis transformacijomis visuomenėje ir pačiame institute.

Teko būti priešaky visų tų permainų – ir studentų streiko, vykusio 1988-aisiais, kai kūrenom laužus šaltyje prie Dailės instituto, ir mūsų reikalavimo pakeisti kai kuriuos dėstytojus, ir studentų laikraščio „Kolona“ leidimo. Viskas atvedė į lūžį, į tą laisvę, kai mes, studentai, galima sakyti, vadovavom institucijai, organizavom procesus, ir kūryba tuo metu vyko savaimingai. Kūrėme nepaisydami dėstytojų nuomonės arba priešingai jai. Tai buvo nepaprastas laikas. Ir rezultatai, nors ne visiems priimtini, žinoma, esmingai skyrėsi nuo masinės produkcijos.

Viskas pasikeitė grįžus į Lietuvą, į vietinį kontekstą. Štai tada susidarė palanki terpė plėtoti savo kritišką santykį. Mano kūryba ėmė drastiškai keistis, tapo labiau socialinė, politiška. Man atrodo, menininkas visada turi būti kritiškas, negali iki galo tapatintis nei su tam tikra ideologija, nei su kanoniškais apibrėžimais, nei su savaime suprantamomis tapatybėmis.

Ar galite pasakyti, kad jau tada, dar prieš išvykdamas studijų į Prahą, žinojote, ką norite tyrinėti? Kad tapyba Jums akivaizdžiai nepakankama ir žvilgsnis krypsta į tarpdiscipliniškumą?

Tas suvokimas buvo daugiau grįstas nuojautomis, bet jis buvo, – kad tapyba kaip medija yra nepakankama. Kad yra aktualaus meno pasaulis, kuris neapsiriboja tam tikromis raiškos priemonėmis, formatais, taisyklėmis. Apie tokį meno pasaulį tuomet žinojome tik fragmentiškai, tačiau jo nuojauta buvo tokia galinga, toks stiprus buvo galimų atradimų noras ir tas užtaisas – sprogti, eiti, ieškoti, neapsiriboti, nepasitenkinti tuo, kas yra aplinkui.

Ir vėlgi viskas dėliojosi organiškai – 1990 m. dalyvavau studentų meninės kūrybos renginiuose, SMD parodoje, kur mano pristatyti tapybos darbai sulaukė dėmesio. Tais metais studentai buvo pirmą kartą siunčiami į Zalcburgo tarptautinę meno akademiją, ir aš buvau vienas iš keturių studentų – su Deimantu Narkevičiumi, Nomeda Urboniene, Edita Rakauskaite, kuriuos institutas pirmą kartą išsiuntė į Vakarus. Tai mums buvo kosmosas.

Atvykus reikėjo pasirinkti dėstytoją, kurio klasėje norėtum tas penkias savaites dirbti. Pasirinkau Milano Knížáko, tuometinio ką tik iškepto Prahos dailės akademijos rektoriaus, klasę. Tapęs rektoriumi po revoliucinių Prahos įvykių, jis buvo naujas nesisteminis žmogus, atėjęs vadovauti institucijai. Išskirtinė asmenybė. Rytų Europoje bene ryškiausias „Fluxus“ atstovas, savo laiku bendravęs ir su Jurgiu Mačiūnu. Knížákas buvo dar vienas žmogus, kurio reikšmę mano gyvenime sunku pervertinti.

Kai diskutuodavome su juo, pasakė: atvažiuok pas mus studijuoti. Įsiminiau jo žodžius, grįžus rudenį į penktą kursą ši mintis vis kirbėjo. Pradėjau planuoti studijų tęsimą Prahoje. Ir taip sutapo, kad įsikūrė Atviros Lietuvos fondas, kad vienas pirmųjų gavau startinę kelių mėnesių stipendiją studijoms. Prieš išvažiuodamas dar ir parodą atidariau. O per Sausio įvykius buvau prikalęs savo karinį bilietą ant vinies Katedros aikštėje. Kaip tik vyko medžioklė, nes iki tol buvau netarnavęs sovietų kariuomenėje.

Taigi sausio pabaigoje per Minską, kadangi tiesiai buvo baisu važiuoti, išvykau į Prahą. Ir ten dvejus su puse metų tęsiau studijas.

Nacionalinė dailės galerija savo tinklalapyje kaip vieną skambių Jūsų dosjė frazių mini faktą, kad esate bene pirmasis iš savo kartos menininkų, studijavusių užsienyje. Iš karto labai smalsu išgirsti Jūsų pasakojimo tęsinį – kokios buvo studijos Prahos dailės akademijoje, kokia tai buvo aplinka, dėstytojai, susidūrus su visai kitokia dėstymo kultūra, požiūriu į meninę veiklą?

Studijų Prahoje laikotarpis buvo išties labai svarbus mano, kaip menininko, brendimui. Bet galutinai visos kaladėlės vis tiek sukrito man jau grįžus atgal į Lietuvą. Šis laikas buvo neramus – neslėpsiu, buvo ir intencijų plaukti į plačius pasaulio vandenis. Studijos Prahoje buvo ekskliuzyvios. Kadangi pagal akademijos programą buvau surinkęs pakankamai bendrųjų dalykų, meno istorijų, filosofijų kreditų, mano studijos buvo tik kūrybinis darbas ekskliuzyvioje aplinkoje su fantastiškais dėstytojais ir studentais. Vėlgi su ta pačia lūžio karta, kuriai ir aš pats priklausau Lietuvoje. Čekų menininkai, dabar žinomi tarptautiniu mastu, – buvo studijų kolegos ir dėstytojai. 

Tas pats Milanas Knížákas nusiuntė mane į labai ryškaus, svarbaus čekų menininko Stanislavo Kolíbalo instaliacijų studiją, – būdamas 1925 m. gimimo, jis prieš keletą metų dalyvavo Venecijos bienalėje atstovaudamas Čekijai. Kolíbalas iki šiol yra atominės galios kūrėjas. Būtent šio menininko studijoje bandžiau perprasti erdvinę kūrybą, jos logiką, santykį su aplinka, erdve, kontekstu, medžiagiškumu ir apskritai konceptualųjį kūrybos pradą. Kadangi mūsų dėstytojas nuolat dalyvaudavo aukščiausio lygio tarptautinėse parodose, grįžęs pilnas įspūdžių jis mums, studentams, perteikdavo visas savo patirtis.

Kita vertus, kadangi Kolíbalas buvo savaip despotiškas dėstytojas, man buvo per sunku būti jo klasėje, nepaisant visų edukacinių dovanų, kurias čia gavau. Grįžau pas Knížáką ir tęsiau studijas jo interdisciplininio, arba tarpdisciplininio, meno strategijų studijoje. Galiausiai mano diplomas – interdisciplininio meno magistras. Tuo metu tai buvo visiškai nauja.

O Jūsų jauno menininko kūryba, ieškojimai?

Knížákas man siūlė nepamesti tapybos, sakė – kurk šiuolaikinį meną, perženk tapybos ribas, bet kartu ir atsigręžk į ją. Taip atsirado mano didelio formato erdviniai kūriniai – objektai, skulptūros, netgi mažosios architektūros elementai, ir kartu tai buvo tapyba.

Tai buvo nuotykių, ėjimo į priekį nesidairant atgal laikas, nerimastingas bandymas vis atrasti ką nors naujo. Galiausiai džiugu, kad tie kūriniai neliko vien studijų artefaktai, pratybų rezultatai, – jie parkeliavo atgal į Lietuvą, buvo eksponuojami, kai kurie iš jų – ir pirmojoje George’o Soroso parodoje. Kai kuriuos, tiesa, kadangi nebuvo sąlygų, kur laikyti, teko sudeginti, – gal ir neatsakingas elgesys, bet paskutinis XX a. dešimtmetis buvo pilnas ir nuotykių, ir didžiulio neapibrėžtumo.

Kaip jungiant į vienį skirtingas meno disciplinas: instaliaciją, objektą, performansą, tapybą – Jums tapo svarbus aštrus kritinis žvilgsnis į socialinę, politinę aplinką, istorinę atmintį, kitas tapatybės dedamąsias?

Mano kūriniai, atsiradę studijų Prahoje metu, buvo gerokai abstraktesni, poetiškesni. Tai buvo natūralus padarinys to, kaip aš tada mąsčiau. Dėl to, kad mano buvimas svetur buvo išvietintas, man buvo sunku subtiliai ir iki galo pajausti socialinį kontekstą. Ir, aišku, būti kritiškam. Nes negali būti kritiškas tam, ko iki galo nesupranti.

Viskas pasikeitė grįžus į Lietuvą, į vietinį kontekstą. Štai tada susidarė palanki terpė plėtoti savo kritišką santykį. Mano kūryba ėmė drastiškai keistis, tapo labiau socialinė, politiška. Man atrodo, menininkas visada turi būti kritiškas, negali iki galo tapatintis nei su tam tikra ideologija, nei su kanoniškais apibrėžimais, nei su savaime suprantamomis tapatybėmis. Jis turi su visu tuo išlaikyti santykį ir nuolat permąstyti.

Galiausiai natūraliai supratau, kad mane labiausiai domina ieškoti ir užčiuopti prieštaras, įtampas, konfliktiškumus – reiškiniuose, fenomenuose, situacijose. Bet tokias prieštaras, kurių neįmanoma iki galo išspręsti. Kur viskas kompleksiška, kur nėra atsakymo „taip“ arba „ne“. Būtent tas neišsprendžiamumas sukelia energijos įtampą, kuri meno kūrinyje gali būti įdomi. Būtent tai kūrėjui suteikia motyvaciją. Tai tapo mano credo nuo kokių 1995-ųjų.

2019 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengtoje parodoje „Saldus ateities prakaitas“ buvo eksponuojamas vienas iš Jūsų ryškių darbų – „Naujai išbandytos senos legendos“ su ubagų kepurėmis. Kaip jis atsirado ir kuo Jums įsimintina šio meninio tyrimo patirtis?

Ubagų kepurės atsirado kartu su jauno menininko patirtimis, kai esi labai pažeidžiamas, jautiesi nestabiliai, neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio. Galvojau ir apie savo tapatybę, ir kartu mano dėmesį patraukė vilnietiškas fenomenas – išmaldos į kepurę įvairiose Vilniaus vietose prašantys žmonės. Ta kepurė kaip objektas man pasirodė įdomi. Sukūriau instaliaciją – tarsi svarstykles su kepurėmis abiejuose galuose. Persikryžiuodamos skirtinguose aukščiuose, balansuodamos viena kitą, svarstyklės kuria apmąstymų lauką: ką reiškia jaustis vargšu, ubagu? Ką reiškia prašyti išmaldos? Kiek yra ubagystės lygmenų – materiali, dvasinė?

Pats kepurių įgijimo procesas, vykęs derybų keliu, buvo įdomus, reikalaujantis vos ne atskiro kūrinio. Derybos buvo nelengvos, vienais atvejais nepadėdavo nei siūlomi pinigai, nei naujai nupirktos kepurės, beretės, nes kai kurie šios profesijos atstovai sakydavo, kad negali atiduoti savo darbo įrankio – kaip amuleto, nešančio sėkmę. O kiti su kepurėmis atsisveikindavo labai lengvai. Taigi įvyko toks iki galo neuždokumentuotas socialinis tyrimas. Šis kūrinys tapo viena mano vizitinių kortelių, dalyvavo įvairiose parodose Lietuvoje ir pasaulyje, pavyzdžiui, „After the Wall“ – „Po sienos“, apžvelgusioje Rytų ir Centrinės Europos poimperinį meną.

Man neįdomu kartoti tas pačias klišes – apie karaimų ištikimybę Vytautui arba kaip jie puikiai integravosi Lietuvoje. Man įdomus karaimų kilmės miglotumas, koliažiškumas.

Papasakokite, kaip kūryboje ir meno tyrimuose atsigręžėte į savo karaimiškąją tapatybę, etnines šaknis. Kuo Jus patraukė karaimų istorija, kilmė? Kokią vietą čia atrado Lietuvos karaimų bendruomenė?

Mano kūryboje gyvos visos tapatybės problemos – ir lietuviškos, ir karaimiškos, ir socialinės, ir politinės. Karaimiška tematika iškilo palaipsniui – kalbantis su draugais, prisistatant, kas aš esu. Man sakydavo: taigi tu esi vienintelis profesionalus karaimų menininkas, turi kažką su tuo daryti! – čia taip utriruojant. Visokių tų mano minčių ir idėjų buvo. Bet pagrindinė nuostata – kad tai būtų ne kūriniai, apdainuojantys, glorifikuojantys karaimų bendruomenę, bet kad mano tapatybės dalis juose virstų menine problema.

Man neįdomu kartoti tas pačias klišes – apie karaimų ištikimybę Vytautui arba kaip jie puikiai integravosi Lietuvoje. Man įdomus karaimų kilmės miglotumas, koliažiškumas. Tai, kad jie kalba tiurkų kalba, o jų tikėjimas remiasi Senuoju Testamentu. Kad karaimai yra susiformavęs etnosas, bet labai sąmoningai konstruotas. Ir kartu pasaulyje karaizmas yra kaip žydiška „sekta“, – viskas taip įdomiai dėliojasi, viskas taip arti. Ir kur tos ribos? Kur tie skirtumai? Kokie jie? Ką reiškia?

Yra daug legendų apie karaimų kilmę – pavyzdžiui, kad jie kilę iš chazarų. O kas tie chazarai? Yra interpretacijų, kad tai buvusi labai šiuolaikiška visuomenė, kur visos religijos – krikščionybė, islamas ir judaizmas – derėjo tarpusavyje.

Taigi vienas ankstesnių mano kūrinių šia tema – „Karaimų kalendorius“ – buvo eksponuotas 2001 m. Deimanto Narkevičiaus ŠMC kuruotoje parodoje „Egzotika“. Idėją pastūmėjo faktas, kad vienas kompiuterių specialistas iš karaimų bendruomenės, pasinaudodamas techninėmis galimybėmis, apskaičiavo karaimų religines šventes pagal Mėnulio kalendorių nuo 2000-ųjų iki 2400-ųjų. Man šis faktas pasirodė stulbinamas – bendruomenė, kurioje yra šimtas penkiasdešimt žmonių, projektuoja save 400 metų į priekį!

Taip „Karaimų kalendorius“ atsirado: ant skaidrių kreidinio popieriaus lapų išdėliotos sausos matematinės lentelės (viena lentelė – vieni metai) – lyg didžiulė raudų siena, ir ją siaura juostele prapjaunanti linija su karaimų žmonių veidais kontaktiniuose atspauduose. Tai buvo mano, kaip karaimų bendruomenės nario, „insaiderio“, būdas prisiliesti prie šaknų, pažvelgti į tų žmonių veidus, akis, užfiksuoti, – nors nesu fotografas, nelaikau šių nuotraukų fotografiniais portretais. Tada man pavyko susitikti su didžiąja dalimi bendruomenės, atrodo, nufotografavau 110 žmonių.

Vėliau iš bendruomenės buvo prašymų eksponuoti portretų parodą, vis dėlto kūrinys buvo sumąstytas kaip instaliacija.

Kitas mano darbas, susijęs su karaimais, – performansas Trakuose. Pasistačiau staliuką, atsinešiau cepeliną, kibiną, susidėjau į vieną bendrą lėkštę ir prie visų turistų suvalgiau, susipakavau daiktus ir išėjau. Šis performansas kalba apie mano hibridinę tapatybę, sujungiančią lietuvišką ir karaimišką puses. Bet ne tik apie tai – apie popkultūrą, simuliakrinį santykį su kultūra. Kas tie Trakai? Man jie yra kaip simuliakras su pilimi, turizmu ir požiūriu į karaimus. Nes ką daugelis lietuvių žino apie karaimus? Kibinai, Trakai – ir viskas…

Kokie papildomi kontekstai – istoriniai, socialiniai, politiniai, susiję plačiąja prasme su laiku ir erdve, vyrauja Jūsų kūryboje šiuo metu? Ką dabar apmąstote savo meno tyrimais?

Apie 20 metų mano kūrybą persmelkia miesto tematika. Tai iš dalies lėmė pedagoginis darbas VILNIUS TECH universiteto Architektūros fakultete, tyrimai, disertacija apie miesto viešąsias erdves. Kita vertus, kaip anksčiau tapyba buvo klasikinio meno vizitinė kortelė, taip dabar šiuolaikiniame mene šią terpę užima architektūra – miestas, urbanistika. Architektūra tapo svarbi plačiąja prasme.

Šiuo metu artėju į pabaigą įgyvendindamas dviejų kūrinių, iš dalies skirtingų, projektą. Tikėtina, kad kitais metais jį jau bus galima pristatyti parodoje, nes darbai susiję su Vilniaus istoriniais ir šiuolaikiniais kritiškai apmąstomais kontekstais. Vienas šių kūrinių inspiruotas ir karaimų istorijos. Mažai kam žinoma apie 1934 metais vykusią garsaus italų profesoriaus, sociologo, demografo, eugeniko Corrado Gini ekspediciją, kurios metu jis penkerius metus tyrinėjo izoliuotas, primityvias bendruomenes, tarp jų – ir Lenkijos bei Lietuvos karaimus. Tai buvo antropologinė ekspedicija: buvo atliekami kraujo tyrimai, įvairūs matavimai. Pasitelkus šių tyrimų rezultatus buvo formuojamas diskursas apie modernią karaimų genetiką. Bet juk suprantate, koks tai buvo laikotarpis – Antrojo pasaulinio karo, Holokausto išvakarės…

Iš šiuolaikinės postkolonijinės perspektyvos žvelgiant – ši ekspedicija yra be galo įdomi ir visiškai netyrinėta. Mano siekis šiuo atveju – išanalizuoti medžiagą ir paversti ją meniniu tyrimu. Kita vertus, atsitraukęs nuo šios konkrečios ekspedicijos, apskritai pradėjau mąstyti apie ekspedicijos fenomeną, žmogui būdingą siekį sužinoti tai, kas nežinoma, patirti, suprasti, bet kartu – klasifikuoti, surūšiuoti, o galbūt ir nurašyti, jeigu negali suprasti ir atpažinti – tai gal tada ir sunaikinti?

Iš to radosi bebaigiamas mano kūrinys, kurio akcentas – didžiulis ekspedicinių įrankių paklotas, kilimas su daugybe dėkliukų, įmaučių visokiems antropologiniams matavimo įrankiams susidėti. Tačiau jų pačių nėra, tik švytuoja vienas įrankis virš kilimo. O kilimo raštai sudėlioti iš idealiųjų miestų ir ryškiausių koncentracijos stovyklų planų, taip kalbant apie žmogiškosios vaizduotės ribinius taškus, vizijas ir kartu – jų instrumentalizaciją. Kaip politika viską instrumentalizuoja ir paverčia kažkuo, kas labai dažnai baigiasi katastrofomis, humanizmo krizėmis.

2022 m. sukanka 625 metai nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas tai, kad Lietuvos karaimų bendruomenė yra Lietuvos, jos istorijos ir kultūros dalis, ir siekdamas pažymėti Lietuvos karaimų istorijos ir kultūros 625 metų jubiliejų, 2022-uosius paskelbė Lietuvos karaimų metais.

Projektą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas.