2020 10 12

Rasa Bortkevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min
Cristinos Schek nuotrauka

2020 10 12

Rasa Bortkevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Menininkė C. Twomey: muziejuje svarbiausia gebėti užmegzti prasmingą dialogą su auditorija

Per pastaruosius dešimtmečius britų menininkės, Vestminsterio universiteto profesorės Clare Twomey kurtos instaliacijos apkeliavo kone visus žemynus bei buvo eksponuotos žymiausiuose pasaulio muziejuose ir galerijose.

Tačiau tarptautinį pripažinimą pelniusi kūrėja teigia, kad geriausio darbo dar nesukūrė, o kurti skatina lankytojų įtraukimo, rūpesčio ir dialogo su auditorija klausimai. Kone trisdešimt C. Twomey instaliacijų vienija bendros su muziejaus lankytojais kūrybos idėja: žmonių požiūris papildo meno kūrinius, keičia jų formą, o kartais juos tiesiog… sunaikina. Vienu svarbiausiu kultūros patyrimo akcentų menininkė laiko pasirinkimo laisvę – būtent dėl to instaliacijos pritaikytos tiek dalyviams, tiek stebėtojams, o kiekvienas skatinamas įsitraukti į asmeninę kelionę su meno kūriniu. 

Daugiau apie tai – pokalbio santraukoje lietuvių kalba, visas pokalbis pateikiamas garso įraše anglų kalba.

Stebėdama Jūsų projektus svarsčiau, kaip jų koncepcija susijusi su tuo, kaip suprantate muziejų. Kaip manote, kokios jo funkcijos ir tikslai šiandienos visuomenėje?

Šis klausimas yra labai platus bei asmeniškas: viena vertus, reikia atsižvelgti į tai, kiek muziejus reikšmingas žmogui ir kultūrai, kurioje jis gyvena. Antra vertus, tai priklauso nuo to, kur žmogus gyvena, kur užaugo, kam prioritetą skirdavo jo tėvai bei tai, kur jie rasdavo ir teberanda kultūrą. Kartais jos netgi nereikia ieškoti muziejuose – pakanka apsidairyti artimoje aplinkoje. 

Muziejai, kaip kultūros infrastruktūros dalis, yra palyginti jauni – galime skaičiuoti daugiausia 200 metų, o tapo populiarūs (atsižvelgiant į išaugusias prieinamumo galimybes) – maždaug prieš 100 metų. Nepaisant to, muziejai daro labai didelį poveikį visuomenei. Vis dėlto kartu jie gali paskatinti dalies žmonių atskirtį. Tai, kad tam tikra žmonių grupė jaučia, jog nepriklauso muziejų lankytojams, mano manymu, yra didžiausia šių institucijų veiklos problema. Kartu manau, kad būtent ši sritis yra ta, kurioje galime stebėti didžiausius pokyčius. Prieš penkerius metus veikiausiai būčiau pasakiusi, kad tokias tendencijas matau tik Jungtinėje Karalystėje, tačiau dabar esu tikra, kad jos matomos tarptautiniu mastu. 

„Trophy“, Viktorijos ir Alberto muziejus, 2006 m. 4000 iš istorinės medžiagos pagamintų paukštelių instaliacija skirta kolekcionavimo vertybėms, ilgalaikiškumui ir kultūrai. Clare Twomey nuotrauka

Išskirčiau dvi pagrindines to priežastis: pirma, stiprėja supratimas, kad kultūra priklauso visiems ir būtent mes esame muziejų istorija. Vis dėlto, manau, taip pat stiprėja vyriausybių supratimas, kad muziejai atlieka tam tikrą vaidmenį visuomenėje: jie nėra skirti vien artefaktams saugoti, tai – ne tik sandėliavimo patalpos, nesulaukiančios lankytojų. Priešingai: labai svarbu, kad lankytojai atvyktų ir pasisemtų čia saugomų žinių. Šios institucijos pirmiausia yra skirtos žmonėms, todėl privalome užtikrinti, kad jie čia jaustųsi laukiami. 

Minėjote, kad muziejų veikloje pastebite pokyčių, tačiau veikiausiai nemažoje dalyje jų vis dar dominuoja tradiciniai veiklos principai. Kaip Jums sekasi bendradarbiauti su kuratoriais, ar netenka keisti jų nusistatymų dėl įtraukimo?

Man labai pasisekė, kad esu kviečiama į muziejus kelti šiuos sudėtingus klausimus. Prieš dvidešimt metų pasiūlymai, kuriuos teikiau muziejams, buvo daug sudėtingesni – ne kiekvienas menininkas keldavo klausimus apie įtraukimą. Tuomet visa tai buvo ganėtinai nauja, pagrindinis kuratoriams keliamas lūkestis buvo išsamiai aprašyti muziejuje eksponuojamą plytelę, tačiau dabar daugybė muziejų juda skirtingų įtraukimo formų link. Mažinant kultūros sričiai skirtą finansavimą, muziejai taip pat keičia savo veiklos pobūdį, steigia mokymuisi bei edukacijai skirtus skyrius. Anksčiau diskusijos apie įtraukimą priminė mūšį, tačiau dabar galime kalbėtis be poreikio pagrįsti šių klausimų svarbą, o bendradarbiaujant sukuriama išties labai įdomių dalykų. Dirbau su nuostabiais kuratoriais, pavyzdžiui, Alunu Gravesu Viktorijos ir Alberto muziejuje, kuris taip pat kėlė klausimą: „Kas būtų, jei pažvelgtume į kolekciją kitaip?“ Taigi, tam tikra prasme kuratoriai tapo mano pagalbininkais, o aš, menininkė, buvau įrankis, kurio šioms institucijoms trūko. Menininkas muziejuje tampa svečiu, o žmonės visada mandagūs su savo svečiais. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Be to, šis procesas dažniausiai yra gana ilgas, kartais pokalbiai su kuratoriais užtrunka dvejus ar trejus metus. Žinoma, kartais susitarimą pavyksta pasiekti labai greitai – vieni man mieliausių projektų buvo įgyvendinti vos per šešis mėnesius! Vis dėlto ši veikla yra natūrali mano gyvenimo dalis. Būti menininku nėra darbas, veikiau – kūrybinės veiklos tąsa, todėl labai svarbu, kad kūrėjo ir muziejų santykiai būtų grįsti pasitikėjimu, leidžiančiu visą kelią eiti drauge, vadovaujantis bendra vizija. Tai – be galo svarbu, kadangi kiekvieno meno kūrinio parengimas yra labai sudėtingas procesas. Dauguma susiduria tik su paskutiniuoju etapu – „mes tai padarėme, mums tai pavyko!“, tačiau tai – tik viena kelionės dalis.

Jūsų projektai pasižymi dideliu įtraukumu: kviečiate žmones paliesti, atlikti tam tikrą veiksmą ar net pasiimti eksponatus su savimi – veikiausiai tai taip pat susiję su tuo, kaip matote muziejų?

Tai – labai įdomus atspirties taškas. Dažnai namuose turimus keramikos dirbinius vertiname kaip įprastus daiktus, taigi, norėdami apie keramiką suprasti daugiau, turime eiti į vietą, pasižyminčią didesniu autoritetu – muziejų. Augau Londone, su šeima dažnai apsilankydavome vietos muziejuje. Dabar taip pat grįžtu į Londoną aplankyti didžiuosius muziejus, turinčius daug daugiau eksponatų. Tačiau abiem atvejais tapatindavausi su muziejaus pasakojimais: stebėdama eksponatus susiedavau juos su namais, kuriuose dominavo kūryba. Mano mama buvo siuvėja, tad, pavyzdžiui, tekstilės galerijos buvo pilnos medžiagų, su kuriomis tiesiog gyvenu: niekada nemačiau to kaip kažko kito nei savo istorijų.  

„Piece by Piece“, Gardiner muziejus, 2014–2015 m. Nuolatinėje Gardiner kolekcijoje esančių „commedia dell’arte“ porceliano figūrėlių įkvėpta instaliacija, kurioje figūrėlių kopijos buvo išdėliotos muziejaus erdvėje, o jų kiekį nuolat gausino čia pat dirbantys menininkai. Clare Twomey nuotrauka

Manau, kad dauguma mano darbų muziejuose skatina susitapatinti su pasakojamomis istorijomis ir įvertinti jas iš savo perspektyvos. Kartais ekspozicijose žiūrime į tam tikrą istorinį objektą, tačiau nesužinome nieko daugiau, nei tai, kad jis yra. Neatskleidžiamas eksponato išskirtinumas, o jo vieta muziejuje pagrindžiama tuo, kad jis tiesiog senas. Tuo tarpu asmeninės perspektyvos įpynimas padeda įtraukti šiandienos žmones. Taigi nuolat galvoju apie tai, kaip mano kūriniai galėtų būti svarbūs ne tik muziejui, įgyvendinančiam istorijos saugojimo pareigą, bet ir lankytojams.

Visi mano darbai yra kuriami gyvai – didžiausią pašaukimą jaučiu kurti būtent viešus projektus, todėl kartu jie yra ir labai asmeniški. Svarbiausias dalykas man – nenustoti kelti iššūkių sau. Visais atvejais be išimties, bendraudama su muziejų atstovais, galvoju apie tai, ko juose trūksta, kodėl esu reikalinga, kaip galiu paviešinti ir įtraukti tuos, kurie nėra įtraukiami? Savo kūriniais siekiu atskleisti istorijas, kurios dėl pačių įvairiausių priežasčių dar nebuvo papasakotos.

„Made in China“, Vakarų Norvegijos Dekoratyvaus meno muziejus, 2011 m. Kūriniu siekiama atkreipti dėmesį į autorystę ir jos pasiskirstymą šiuolaikinio meno kontekste. Septyniasdešimt devynias iš jį sudarančių aštuoniasdešimties vazų pagaminti ir dekoruoti automatizuotu būdu užtruko dvidešimt vieną dieną – trumpiau nei vieną, kuri buvo dekoruojama rankomis. Clare Twomey nuotrauka

Minėjote „mieliausius projektus“: kaip vertinate savo kūrinių sėkmę ir kurie jų yra „mieliausi“?

Darbus kuriu viešojoje erdvėje, taigi, tiek šie komponentai, tiek patys kūriniai yra tarpusavyje susiję. Nors visi kūriniai atrodo labai skirtingi, juos taip pat vienija bendra idėja. Pavyzdžiui, kurdama „Consciousness/Conscience“ svarsčiau: jei aš pakviesiu lankytojus eiti plytelėmis, ar jie eis, ar jausis gerai? Tuo tarpu „Trophy“, maži mėlyni paukšteliai Viktorijos ir Alberto muziejuje, tarsi tęsė ankstesnius klausimus: ar žmonės juos paims? Ar tai jau yra riba, ar vis dar galiu tai daryti? Tuomet keliaujame į Nelson Atkins meno muziejų, kur toliau tęsėme šią diskusiją (čia eksponuota instaliacija „Forever“, R. B.). Įsitraukdami, lankytojai atsakė šiuos klausimus. 

Tuo tarpu mano mėgstamiausias projektas greičiausiai yra tas, kurio dar nesukūriau. Labai svarbu išlikti nuolatinėje kelionėje su savo meno kūriniais, išgyventi nagrinėjamą klausimą. Turėjau nuostabių galimybių dirbti su puikiais muziejais, todėl labai sunku išskirti vieną mėgstamiausią. 

Kalbėdama apie sėkmę, ne kartą minėjote lankytojus. Veikiausiai jie yra neatsiejama Jūsų darbo dalis, tad smalsu, kaip jie reaguoja į Jūsų kūrinius? Galbūt pastebėjote kokių nors skirtumų tarp skirtingų šalių ar netgi muziejų auditorijų?

Labai įdomu, kad to klausiate: puikiai pamenu, kad, kai pirmąjį kartą paruošėme „Consciousness/Conscience“, svarsčiau, kaip žmonės į šią ekspoziciją reaguotų skirtingose valstybėse. Manau, kad mano atliekamas darbas yra susijęs su pareiga suprasti, jog ne visi žmonės nori elgtis taip, kaip elgiasi kiti. Vadovaudamasi šiuo požiūriu, bandau sukurti kūrinius, kurie nekeltų jokių įsipareigojimų: lankytojai gali stebėti projektą ir gauti tokį patį malonumą kaip tie, kurie nusprendžia į jį įsitraukti. Visuomet stengiuosi apsvarstyti reikalavimus, kuriuos keliame lankytojams, neversdama jų būti tokiais žmonėmis, kokie jie tuo momentu būti nenori. Vis dėlto, manau, kad tie muziejai, kurie pakviečia mane bendradarbiauti, žino, jog atsivešiu iššūkį tiek jiems patiems, tiek jų auditorijoms. 

„Forever“, Nelson Atkins muziejus, 2011 m. Kūrinį sudarantys puodeliai – 1345 vieno muziejaus eksponatų reprodukcijos. Lankytojai buvo kviečiami pasiimti vieną puodelių, jei pasirašydavo įsipareigojimą saugoti jį amžinai. Clare Twomey nuotrauka

Žinoma, dauguma lankytojų yra nustebę ir priima šias ekspozicijas su džiaugsmu. Pamenu projektą Toronte, Gardiner muziejuje: sužinoti, ką ras didžiulėje ekspozicijos erdvėje, lankytojai galėjo tik žengę pro duris. Pasinerdami į šią instaliaciją, lankytojai buvo tarsi perkeliami į kitą pasaulį – tai buvo išties magiška patirtis, nepaisant to, kad čia nebuvo įtrauktas dalyvavimo elementas, jie buvo tik meno kūrinio „Piece by Piece“ liudininkais. Taigi, iš lankytojų nereikalavome nieko kita, kaip atvykti ir stebėti valandų valandas trunkantį pasirodymą, už tai siūlydami nuostabos elementą.

Visi Jūsų darbai pagaminti iš, regis, ganėtinai paprastų medžiagų. Ar pasirinkdama jas taip pat siekėte priartinti meno kūrinį prie žmogaus? Kokių, be įtraukimo, lūkesčių keliate lankytojams?

Manau, kad šį įspūdį sukūriau ne aš, o molis. Ši medžiaga yra daugelio mūsų kasdienio objektų pagrindas – molis yra mūsų puodeliai, lėkštelės ir kita, todėl kartu jis tampa ir mano „magišku ingredientu“. Jis pasiekia visus visuomenės sluoksnius, yra tiek liaudiškas, tiek inteligentiškas, pereinantis iš kartos į kartą bei naujoviškas… 

Darbuose man labai svarbi aiški koncepcija. Noriu, kad žmonės galėtų geriau priimti darbą per bendrumą, tačiau už pirminio įvaizdžio dažniausiai slepiasi kur kas gilesni klausimai. Pavyzdžiui, „Trophy“ yra nuostabus pakvietimas paimti mėlynus paukštelius, tačiau iš esmės instaliacija kalba apie kolonizaciją, apie tai, kad mūsų muziejai yra pilni eksponatų iš kitų šalių, tad ar tikrai būtent turėtume juos saugoti? Manau, jog meno kūriniai yra daugiasluoksniai, taigi, lankytojai gali sluoksnis po sluoksnio keliauti su meno kūriniu, kad pasiektų jo esmę, tačiau dalis žmonių to nedaro arba tiesiog džiaugiasi, mėgaudamiesi šia akimirka. 

„Consciousness/Conscience“, Tate modernaus meno galerija, 2001 m. Į tarpusavio sąveiką dėmesį atkreipiančią keramikos instaliaciją sudaro keli tūkstančiai tuščiavidurių nedegintų plytelių, kuriomis lankytojai turi pereiti, norėdami pasiekti kitas galerijos erdves. Clare Twomey nuotrauka

Ar stebite eksponatų gyvenimą toliau, kai jie patenka į lankytojų rankas, kaip tai nutiko, pavyzdžiui, projekto „Forever“ atveju?

Manau, kad meno kūrinys pradeda veikti tuomet, kai tampa nepriklausomas ir aš jo nebekontroliuoju. Tai yra išties nuostabu – per įvairius projektus į žmonių rankas buvo perleista apie dešimt tūkstančių objektų. Man labai svarbu, kad, kai prašau žmonių būti drąsiems ar tapti kažkieno dalimi, apsikeitimo procesas būtų lygiavertis. Aš neimu iš lankytojų nieko, ką galėčiau panaudoti savo naudai. 

Kalbant apie sukurtus meno kūrinius – man rūpi, tačiau neseku, kaip susiklosto kiekvieno objekto likimas: kartais tai daro institucijos, su kuriomis dirbu, kadangi tai yra jų auditorijos, jų bendruomenės. Vis dėlto turiu pasakyti, kad, kai žmonės susisiekia su manimi, tai yra be galo prasminga. Jūsų minėtas projektas „Forever“ buvo įgyvendintas Kanzase, penktame pagal dydį JAV muziejuje – didžiulėje, neįtikėtinoje erdvėje – tačiau žmonės iki šiol man siunčia laiškus, pasakodami, kad tebeturi puodelį, arba klausia patarimo, ką daryti jį sudaužius. Nors labai džiaugiuosi sulaukusi grįžtamojo ryšio ir žinodama, kad kūryba pavyksta rasti kelią į žmonių širdis, stengiuosi kūriniui leisti gyventi nepriklausomai, o žmonėms – patirti jų asmenines keliones be papildomų priminimų ir spaudimo.

Kaip manote, kaip šiandien taikomi IT, papildytos realybės bei kiti šiuolaikiški sprendimai paveikia žmonių reakciją į ekspozicijas? Ar nėra sunku juos nustebinti ar patraukti dėmesį su labiau tradiciniais įrankiais?

Manau, kad yra daugybė kelių, kai lankytojams sužadinti naudojame skaitmeninius sprendimus, tačiau taip pat – daugybė kelių, kai galime pasitelkti kitokių įtraukimo būdų. Daugybe atvejų svarbiausia yra gebėti užmegzti prasmingą dialogą su savo auditorijomis – visi žino ir jaučia, kai juos bandoma apgauti. Manau, yra skirtumas tarp to, kai lankytojams siūloma pramoginė patirtis, ir to, kai jiems siūloma patirti kelionę. Galime istoriją paversti pramoga, tačiau prasminga ši patirtis tampa tik tada, kai žmonės į ją įsitraukia. Veikiausiai galima suderinti abu šiuos aspektus, tačiau esminis klausimas – kokią vertę tuo siūlome žmonėms. Rūpintis lankytojais yra muziejų etinė atsakomybė.  

Pabaigai norėjau pasiteirauti, su kokiu projektu dirbate dabar ir kur galime tikėtis Jūsų kūrinius išvysti artimiausiu metu?

Šiemet turėjau dirbti su daugybe tarptautinių partnerių, tačiau visi jie susiduria su krizės pasekmėmis. Vis dėlto tai sudaro labai geras galimybes pabaigti pradėtus projektus, kurie, tikiuosi, išvys viešumą per kelis artimiausius mėnesius.

Kalbant apie naujus projektus, manau, svarbu atsižvelgti į temas, kuriomis kalbėjomės šiandien: mano įkvėpimas kyla iš esminių rūpesčio ir dėmesio idėjų, supratimo, kaip paversti nematomą į matomą. Atsakymų į šiuos klausimus paieška yra naujųjų darbų varomoji jėga. Džiaugiuosi dabar galėdama geriau juos apsvarstyti ir tam skirti daugiau laiko. 

„Susitikimai muziejuje“ – Lietuvos nacionalinio muziejaus ir dienraščio „Bernardinai.lt“ projektas, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į tarptautines šių institucijų praktikas ekspozicijų kūrimo, auditorijų įtraukimo, edukacinių veiklų ir kitose srityse. Kiekvieną mėnesį kviečiame susipažinti su įdomiausiomis muziejų praktikų bei teoretikų idėjomis.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.