Menininkė I. Šataitė-Baronė: apie patirtą depresiją ir atrastą tikėjimą

Papasakok apie save.

Vienintelė kalba, kurią moku, yra tapyba. Tėtis – tapytojas, užaugau studijoje, ir tai yra taip natūralu mano gyvenime, kaip kvėpuoti. Studijavau tapybą Kauno institute. Po studijų važinėjau po užsienį, bet ištekėjus, susilaukus vaikų, mano kūrybinis kelias sustojo.

Kaip pasirinkai šią specialybę?

Aš jau penktoje klasėje sakiau, kad būsiu tapytoja, ir ėjau tuo keliu gan stačia galva, nė negalvodama. Tačiau iš tiesų visuomet patiko ir muzika.

Ar džiaugiesi, kad esi tapytoja?

Nežinau, turbūt į šį klausimą sau dar neatsakiau. Tėvai sakė pasirinkti ir pasirinkau. Dabar iš tiesų daugiau muzikos mano gyvenime negu tapybos.

Tavo liudijimas gražus ir įdomus. Kaip tu pasikeitei? Kokia tu buvai anksčiau ir kokia esi dabar?

Buvau tyli, uždara ir daug išgyvenanti savo viduje, su daug ašarų. Tikėjimas iš tikrųjų mane išvedė į dienos šviesą, atsirado džiaugsmo ašaros. Aš atradau laisvę, buvimą su Dievu maldoje. Dabar žymiai daugiau yra maldos – ji suteikia ramybę ir visišką pasitikėjimą. Sugrįžtantys panikos priepuoliai būna nelyginamai mažesni – aš neišsigąstu, ir viskas praeina.

Koks buvo tavo lūžio taškas?

Atsiradus vaikams, sunkiai finansinei padėčiai, aš susirgau depresija. Ji mane paralyžiavo – paguldė į lovą, aš nesupratau, kas vyksta. Po kiek laiko ji kirto ir per mąstymą – kilo realus noras nusižudyti, noras dingti, pranykti.

Šiandien tu juokiesi. Kas įvyko?

Pirmiausia, atsigulus į krizių centrą, mane išlaisvino grupinė terapija. Iki to laiko aš išvis nekalbėjau ir maniau, kad nesugebu nieko papasakoti. Grupinė terapija mane išlaisvino – aš pradėjau kalbėti ir tikrai buvo labai gerai. Mano savivertė padidėjo, jaučiausi labai stipri.

Kokia yra nauja Indrė?

Na, akivaizdaus pasikeitimo nebuvo, tačiau aš jaučiausi stipresnė viduje tiesiog bendraudama su žmonėmis. Aš pradėjau kitaip žiūrėti į kiekvieną žmogų – tiesiai į akis. Istorija tęsiasi ir toliau.

Kada ir kaip atsirado tikėjimas tavo gyvenime?

Jis atsirado po metų. Mes su šeima persikėlėme į tėvų namus. Įsikūrimo laikas buvo išbandymų etapas, tuomet įvyko konfliktas su vyru ir vėl kilo stiprus noras pasitraukti iš gyvenimo. Tačiau tuomet jis nebuvo toks beviltiškas, pradėjau galvoti, ką reikia daryti, tokios būklės būti negalėjau. Susiradau kunigą Valkauską ir jam paskambinau. Jis pakvietė susitikti, per užtarimo maldą įvyko stebuklas, atradau santykį su Jėzumi, ir čia ta graži kelionė prasidėjo. Toliau vyko reguliarūs dvasiniai pokalbiai. Buvau nuvesta pas vieną kunigą ir vieną kartą per savaitę jis dvasiškai mane palydėdavo.

Ar be tokio palydėjimo įmanoma?

Manau, kad nelabai. Po kiekvieno karto man atsiverdavo kažkokie klodai. Buvo sudėtinga, turėdavau perlipti per save, bet tokie dalykai yra reikalingi. Visiškai kitu aspektu pažvelgiau į gyvenimą, į atskiras tiesas ir atsirado noras eiti tolyn.

Kaip manai, ar žmogus pajėgus pats pažinti tikrąją krikščionybę?

Nemanau, tam reikia bendruomenės. Man buvo parodytas pavyzdys, kad turi visiškai save atiduoti – tada ir tau ateina viskas.

Ką norėtum pasakyti tiems, kurie galbūt šią minutę išgyvena tą tamsią akimirką?

Ieškoti pagalbos, skambinti visais varpais, neužsidaryti – tu turi eiti ir pasakoti, kas tau yra blogai, nes taip kitas gali tau padėti.

Parengė Skaistė Tumulytė