2021 04 29

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Meno istorijos mokyklos tyrėjas R. Vedrickas: „Kuo garsesnis kūrinys, tuo didesnė atsakomybės našta“

Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Wikipedia.org nuotrauka

Ar norėtumėte sužinoti, kokias paslaptis slepia kelių šimtmečių senumo paveikslai? Pavyzdžiui, pamatyti nematomą Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios didįjį altorių puošiančio Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslo „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“ pusę? Ar žinote, kaip prakalbinti meno kūrinius, kuriuos gaubia istorinės paslaptys?

Tai jau bene dvidešimt metų daro fizikinių kultūros vertybių tyrimų srityje dirbantis aukščiausios kvalifikacijos kategorijos restauravimo technologijų specialistas RAPOLAS VEDRICKAS, kuriam teko prisiliesti ne tik prie pačių įspūdingiausių paveikslų Lietuvoje, bet ir prie tikrų meno šedevrų, kuriuos nutapė Leonardo da Vinci (1452–1519), Rafaello (1483–1520) ar Caravaggio (1571–1610).

Meno istorijos mokykla (MIM) kviečia susitikti su šiuo įdomiu tyrėju ir iki pat gegužės pabaigos mėgautis nuotolinių paskaitų kursu apie nematomas paveikslų patirtis tiesiai iš mobilios restauratoriaus ir meno kūrinių tyrėjo laboratorijos. Apie tą magišką profesiją bei nematomas patirtis ir kalbėjomės.

Mokslininkų ar menininkų profesija?

Kaip atsitiko, kad Jūs gyvenimą susiejote su paveikslų tyrimais, restauravimu? Kuo Jus patraukė ši magiška sritis? 

Kai kurie dalykai gyvenime susiklosto nededant didelių pastangų: mano mama dirbo ir tebedirba Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre, tad visą laiką supo tokia aplinka. Vėliau, dar studijų laikais, aš ir pats atėjau į tą centrą dirbti kaip laborantas, ir taip sutapo, kad tuo metu mokslinių tyrimų laboratorijoje dirbęs ekspertas Arūnas Bėkšta išėjo kitur, o aš staiga turėjau viską labai greitai išmokti ir pradėti dirbti savarankiškai.

Šiais laikais aukštosios mokyklos ruošia vertybių tyrėjus ir restauratorius, o anksčiau to nebuvo: paprastai tapybos restauratoriai baigdavo tapybą, tekstilės restauratoriai – tekstilės meną, technologai – chemiją ar fiziką ir pan. Specializacija vyko jau patekus į restauratorių pasaulį, pritaikant savo turimas žinias ir besimokant iš darbų vadovų.

Ko reikia norint tapti paveikslų tyrėju, restauratoriumi? Kiek tokią profesiją pasirinkęs žmogus turi būti prie dailės?

Tai labiau mokslininkų negu menininkų profesija, kuriai reikalingas kruopštumas. Kūrybiniai gebėjimai ne visada reikalingi, nes tai nėra kūryba tiesiogine prasme – čia daug nepridėsi nuo savęs. Nors darbas susijęs su meno kūriniais, būtina vadovautis moksliniais sprendimais. Tai yra multidisciplininis laukas, kuriame susitinka istorija, meno istorija, biologija, gamtos mokslai, tokie kaip chemija ir fizika. Visas procesas dažniausiai yra komandos darbas, kuriame skirtingi specialistai atlieka savo darbą.

Ar profesionalių restauratorių, paveikslų tyrėjų Lietuvoje daug?

Nėra labai daug, bet gal ir nemažai, – žiūrint, su kuo palyginsi. Restauratorių yra daugiau ir dėl labai paprastos priežasties – jie turi skirtingas specializacijas ir jų atliekamas darbas užtrunka gerokai ilgiau nei tyrėjų, kurių kartais ir pritrūksta. Kadangi tyrimai susiję su įranga ir investicijomis, tai savarankiškai dirba vienetai, o ir ne visos restauracinės dirbtuvės turi nuosavų tyrėjų.

Restauravimo technologijų specialistas Rapolas Vedrickas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Rapolo Vedricko asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuviai žengia koja kojon su pasauliu

Kas buvo Jūsų mokytojai ir ar pavyko juos praaugti? 

Taip susiklostė, kad mano mama yra restauratorė, todėl ši aplinka buvo artima nuo pat vaikystės. Vėliau mokiausi iš specialistų, su kuriais teko susitikti pradėjus dirbti Prano Gudyno restauravimo centre – Arūno Bėkštos, Janinos Lukšėnienės, centro vadovės Jūratės Senvaitienės ir kitų. Ši sritis nėra standartinė, ir vertinga patirtis kaupiama nuolat, o mano sutiktų mokytojų žinių ir sukauptas patirties bagažas toks, kad šia prasme juos būtų tikrai sunku praaugti.

Bet per savo karjerą Jūs žengėte rimtą žingsnį šia linkme: stažavotės viename iš pasaulyje lyderiaujančių Prancūzijos muziejų tyrimų ir restauravimo centre (C2RMF), įsikūrusiame Luvre, Paryžiuje. Kaip tai pavyko?

Taip, tai buvo tam tikra sėkmės istorija. Kartą važiuodamas į Paryžių pasiprašiau į ekskursiją po šio centro tyrimų laboratoriją, kuri garsėjo naujausiomis technologijomis, įranga, įvairiausiais metodais. Šio centro mokslininkai sutiko mane įsileisti, o sužinoję, kuo užsiimu, po šio susitikimo pasiūlė stažuotę. Žinoma, teko pačiam ieškotis stipendijos, gyvenamosios vietos ir susitvarkyti kitus dalykus, bet visos pastangos atsipirko. Tai buvo neįkainojama patirtis ir galimybė dirbti su pasaulinio garso meistrų darbais, išmokti paties darbo proceso. Ten įgijau labai vertingos patirties ir ją galėjau pritaikyti grįžęs į Lietuvą.

Ar galėtumėte palyginti įgytas patirtis Lietuvoje ir Prancūzijoje?

Tai sunkiai palyginama, esminiai skirtumai galbūt labiau organizaciniai, taip pat techninės įrangos galimybės ir ištekliai, finansiniai resursai. Tačiau iš esmės Lietuvos restauratoriai tarptautinėje plotmėje niekuo neatsilieka nuo užsienio kolegų. Galbūt kartais skiriasi tam tikros taikomos restauravimo metodikos, naudojamos skirtingos medžiagos, laikomasi kiek kitokių etinių ir estetinių normų. Tačiau šiais laikais informacija yra labai lengvai prieinama, ja nuolat dalijamasi, diskutuojama, išbandoma vis daugiau naujų priemonių, ir ta praktika tampa vis globalesnė. Man pačiam, neslėpsiu, tikrai patinka susiklosčiusi Lietuvos restauravimo tradicija ir aukšti kokybės standartai.

Pas vertybes vyksta kaip gydytojas pas pacientus

Kas paskatino Jus įkurti savo mobiliąją laboratoriją ir kuo ji ypatinga?

Idėja užsimezgė, matyt, dar būnant Paryžiuje, nors jos tuomet aš nesureikšminau. Ten teko kartu su kuratoriumi važiuoti atlikti tyrimų į Chantilly pilį, kurioje pagal paveldėjimo sąlygas saugomi ir eksponuojami Rafaello darbai negali būti jokiu atveju išgabenti iš pilies. Tada atėjo suvokimas, kad nėra būtina gabenti kūrinį į laboratoriją – kartais paprasčiau laboratoriją atvežti pas kūrinį. 

Mobili laboratorija išsprendžia labai daug dalykų, nes paprastai gabenti jautrius, prastos būklės kūrinius yra labai sudėtinga ir daug kainuoja, kyla savininko nerimas ir grėsmė juos pažeisti. Be to, tokia prisitaikanti laboratorija sudaro galimybes tyrinėti ir tuos kūrinius, kurių neįmanoma kilnoti – jie yra labai didelio formato, arba išvis fiziškai neįmanoma jų kur nors perkelti, pavyzdžiui, sienų tapybos atveju.

Tai kaip gydytojas pas ligonius ir važinėjate?

(Juokiasi.) Taip, iš tiesų ta paralelė tarp tyrimų, restauravimo ir medicinos yra labai iliustratyvi, nes principas yra labai panašus, tik pacientas – kitas. Vienu atveju kalbama apie žmogaus sveikatą ir gyvybę, kitu – apie vertybės būklę ir išlikimą. 

Kaip žinoti, kad paveikslui reikia tų tyrimų?

Apskritai kai kyla klausimų, į kuriuos nėra atsakymų, kai vien vizualaus menotyrinio vertinimo nepakanka. Dažniausiai jais siekiama patikslinti atribuciją, patikrinti įvairias hipotezes, įvertinti kūrinio būklę. Tai praverčia sudarant pirkimo–pardavimo sandorius ir, žinoma, visada, kai kūrinys yra restauruojamas.

Intervencinės priemonės, tokios kaip tapybos sluoksnių atidengimas, dabar vertinamos atsargiau: jei anksčiau atlikti pakeitimai nekenkia kūriniui ir jo vientisumui, nežaloja jo vaizdo, gali būti priimami sprendimai net ir neatidenginėti autentiškų sluoksnių, vengiant jiems pakenkti.

Ką reiškia tirti stebuklingu laikomą kūrinį

Ar dažnai tenka susidurti su iššūkiais?

Iššūkių – didesnių ar mažesnių – pasitaiko nuolat, nes šioje srityje nėra vieno algoritmo, kuris padėtų viską padaryti vienodai gerai ir teisingai. Kiekvienas atvejis labai individualus, ir tai yra pagrindinis iššūkis. Neretai procesą apsunkina ir techniniai dalykai, tam tikras iššūkis gali būti ir neįprastai didelis paveikslo formatas ar nepatogi lokacija, pavyzdžiui, sienų tapyba penkių metrų aukštyje. Tuomet reikia didesnio išankstinio pasiruošimo.

Bet būna ir visokių kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, gauni tirti jau ištirtą tą patį kūrinį: paveikslas – tas pats, bet savininkas – kitas (šypsosi). Tada tenka įsitikinti, ar tai tikrai tas pats darbas ir ar jame niekas nuo prieš tai buvusio tyrinėjimo nepasikeitė.

Kokius pačius svarbiausius kūrinius yra tekę tirti?

Stažuojantis Paryžiuje tokių buvo daug – nuo Caravaggio, Rafaello kūrinių iki Leonardo da Vinci „Monos Lizos“, kuri tuo metu buvo tyrinėjama.

Buvo ir tokių, kurie sulaukia daug dėmesio ir Lietuvoje: tai – Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) paveikslas „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“, tarnaujantis kaip didysis altorius Vilniaus apaštalų Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Beje, dėl šio paveikslo matmenų ir buvimo vietos jo tyrimas tapo ne tik iššūkiu, bet ir labai įsimintinu įvykiu: viską teko atlikti bažnyčios viduje, o kadangi reikėjo tamsos, tai vyko dar ir naktį.

Ar yra skirtumas tirti sakralų, stebuklingą paveikslą ir paprastą?

Skirtumas toks, kad kuo garsesnis, žymesnis kūrinys, tuo didesnė atsakomybės našta: juk tuomet tenka dirbti tarsi po didinamuoju stiklu, jaučiamas visuomenės susidomėjimas, kartais ir žiniasklaidos dėmesys. Sakralių kūrinių atveju dar prisideda ir tikinčiųjų lūkesčiai, tačiau visa tai ir daro šį darbą tokį įdomų.

O išskirtinių prietarų aš neturiu. Galbūt vienas iš tokių – neimti atlygio, kol darbas neatliktas iki galo, nes tada gali nesisekti (šypsosi). Bet tai – labiau darbo principas, ne prietaras.

Rapolo Vedricko asmeninio archyvo nuotrauka
„Meno rinkos“ nuotrauka

Tyrimų ir restauravimo mados – irgi tvarios

Ką apskritai gali ir ko dar negali šiuolaikiniai tyrimai?

Tai, ką gali šiuolaikiniai tyrimai, keičiasi kasdien, todėl labai svarbu domėtis ir stebėti informaciją apie naujus metodus ir technologijas. Pasaulyje jau yra sukurta ir nemažai vienetinių aparatų paveikslų tyrimams, ir prie jų rikiuojasi ilga eilė. Tik reikia suprasti ir tai, kad ne kiekvienas meno kūrinys reikalauja vienodo dėmesio ir labai išsamių bei tikslių tyrimų – kiekvienas atvejis yra individualus, be to, yra su tuo susijusios sąnaudos, kurias taip pat reikia įvertinti. Bet kuriuo atveju technologijos pažanga jaučiama ir meno kūrinių tyrimų srityje. Kažkada galbūt išskirtinai tik karo pramonei ar medicinai kurta įranga šiandien puikiai tarnauja ir kultūros srityje, o tokie tyrimai jau nėra neprieinami.

Kita vertus, tokių tyrimų metodų, kuriuos atlikę, pavyzdžiui, galėtume iškart pasakyti autoriaus pavardę, nėra ir kažin ar bus. Bet šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia labai daug informacijos apie sukūrimo laikotarpį, būklę ir pažeidimus, medžiagiškumą, autentiškumą, skirtingus sluoksnius ir pan. Apie tai išsamiai ir pasakosiu Meno istorijos mokyklos paskaitų cikle.

Kokie pagrindiniai šių dienų paveikslų tyrimų ir restauravimo principai? Ar egzistuoja mados?

Yra tam tikros tendencijos: dabar itin didelis dėmesys skiriamas restauravimo medžiagoms, technikoms, metodams ir technologijoms. Pagrindinės kryptys – be abejo, autentiškumo išsaugojimas ir tausojantis restauravimas.

Kaip ir medicinoje, didelis dėmesys skiriamas prevencijai, siekiama užtikrinti kuo tinkamesnes sąlygas, kad kūrinys būtų apsaugotas ir jo būklė neprastėtų. Intervencinės priemonės, tokios kaip tapybos sluoksnių atidengimas, dabar vertinamos atsargiau: jei anksčiau atlikti pakeitimai nekenkia kūriniui ir jo vientisumui, nežaloja jo vaizdo, gali būti priimami sprendimai net ir neatidenginėti autentiškų sluoksnių, vengiant jiems pakenkti. Dabar juk galima tyrimų metu matyti ir ištirti tuos sluoksnius, žinoti, kas ten yra, o ateityje galbūt atsiras naujų medžiagų ir technologijų, kuriomis bus galima viską atlikti saugiau ir be didesnės rizikos. O pats restauravimo procesas dabar vykdomas taip, kad tai, kas dabar padaryta, prireikus galėtų būti nesunkiai pašalinama – nenaudojamos medžiagos ir procesai, kurie pakeistų kūrinį negrįžtamai.

Kaip gali pasikeisti ištirto, restauruoto paveikslo vertė?

Tyrimai visada susiję su tam tikros tiesos paieškomis. Akivaizdu, kad jei atlikus tyrimus paaiškėja, jog kūrinys – falsifikatas, be abejo, jo vertė kris, o jeigu patvirtinama, kad tai originalus kūrinys – jo vertė kyla. Tačiau bet kuriuo atveju objektyviai moksliniais tyrimais patvirtinta kūrinio tapatybė turėtų kurti ir tam tikrą pridėtinę vertę. Be abejo, reikia įvertinti ir tokio galimo kūrinio vertės pokyčio ir tyrimų kainos santykį, juk gali pasitaikyti atvejų, kad tyrimų sąnaudos bus didesnės nei paties kūrinio vertė.

O dėl restauruotų kūrinių vienareikšmiško atsakymo nėra: viena vertus, restauruotas kūrinys, be abejo, turėtų kainuoti daugiau nei iki restauravimo. Jis nebereikalauja papildomų investicijų, jo būklė stabili ir nebereikia tuo rūpintis. Kita vertus, kai kurie savininkai labiau linkę patys nuspręsti, kiek ir kaip restauruoti turimą darbą, todėl mieliau renkasi dar nerestauruotus kūrinius ir mėgsta patys rūpintis jo pridėtinės vertės kūrimu ar susitvarkyti nuosavybėn patekusius daiktus pagal savo poreikius ir skonį.

Restauravimo srityje diegiamos naujos restauravimo procesą palengvinančios technologijos, pavyzdžiui, išbandomos lazerinių technologijų teikiamos galimybės. Tikėtina, kad ir dirbtinio intelekto vis platesnis taikymas kitose srityse, taip pat medicinoje ateis ir iki restauravimo laboratorijų.

Paveikslų kalba priklauso tik nuo mokslo

Kokie yra dažniausiai pasitaikantys tiriamų paveikslų defektai?

Jų būna įvairių – nuo natūralaus senėjimo proceso dėl aplinkos poveikio iki žmogaus tyčia ar netyčia padarytų pažeidimų. Bet vienas pagrindinių, su kuriuo vėliau tenka dirbti restauratoriams – įvairūs kūrinio pataisymai, pagerinimai ir pagražinimai, ne visada atlikti profesionalių specialistų.

Ar restauratoriui gresia kas nors už prastai atliktą darbą, tarkim, jei jis sugadina paveikslą?

Man nelabai patinka žodžių derinys „restauratorius sugadina“, nes paprastai restauratoriai nesugadina – tai padaro nemokšos. Restauratorius prisiima didelę atsakomybę, sudėtingus darbus gali atlikti tik aukštos kvalifikacijos restauratoriai, jie atsakingi už savo veiklą ir pirmiausia neša moralinę atsakomybę, netinkamai atlikus darbą rizikuoja savo profesine reputacija, kvalifikacijos netekimu, materialine atsakomybe. 

Be to, kalbant apie paveldą ir ypač Kultūros vertybių registre esančius kūrinius, tai valstybė šią sritį reguliuoja ir prižiūri, kad jų nerestauruotų nekvalifikuoti specialistai, taip prevenciškai užtikrinama tinkama saugomų vertybių priežiūra. Pasaulyje plačiai nuskambėję netinkamo „restauravimo“ pavyzdžiai meta šešėlį ant garbingos bei sudėtingos restauratoriaus profesijos, tačiau tai išimtiniai atvejai, ir jų tėra vienetai.

Kaip Jums atrodo, kokius paveikslų tyrimus bus galima atlikti ateityje ir kaip keisis tyrimų, restauravimo kryptys? Apie ką dar prabils nematoma paveikslų pusė?

Prabils tiek, kiek mokslas sugebės prakalbinti. Tyrimų srityje nuolat kuriami ir testuojami nauji tyrimų metodai, skirti rasti atsakymus į konkrečius klausimus, pateikti kuo tikslesnius ar išsamesnius tyrimų rezultatus. Itin daug dėmesio skiriama neardantiems tyrimų metodams, įrangos mobilumui ir tikslumui; siekiama išgauti tą pačią informaciją iš kuo mažesnių mėginių, tobulinamos eksponatų priežiūros, saugojimo ir apskaitos sistemos muziejuose, skverbiasi išmaniosios technologijos.

Restauravimo srityje diegiamos naujos restauravimo procesą palengvinančios technologijos, pavyzdžiui, išbandomos lazerinių technologijų teikiamos galimybės. Tikėtina, kad ir dirbtinio intelekto vis platesnis taikymas kitose srityse, taip pat medicinoje ateis ir iki restauravimo laboratorijų.

Esminiai pokyčiai meno rinkoje, ko gero, laukia skaitmeninėje erdvėje: atsiranda tokių meno kūrinių, kurie neturi fizinės išraiškos – tik skaitmeninį šifruotą failą. Atlikti jų ekspertizę ir juos restauruoti jau galės tik informacinių technologijų specialistai. Galbūt tie patys skaitmeniniai technologinių tyrimų vaizdai kažkada taps virtualiais meno kūriniais ir gyvens savo nepriklausomą gyvenimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Trumpai apie MIM paskaitas

Paskaitų ciklas „Nematomos paveikslų patirtys: iš restauratoriaus ir meno kūrinių tyrėjo laboratorijos“ – jau 40-asis MIM paskaitų ciklas ir trečiasis, kuris organizuojamas tik nuotoliniu būdu, daugiau nei penkerius metus.

Šį MIM paskaitų ciklą sudaro iš viso 8 paskaitos, kurios vyks iki gegužės 20 d. kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį 18.15 val. per „Zoom“ nuotolinio mokymo platformą.

Prisijungti paprasta: tereikia užsukti į MIM paskaitų tvarkaraštį skelbiančią skiltį tinklalapyje, kurį galite rasti čia.

Išklausiusieji visą kursą gaus tai patvirtinančius pažymėjimus.

„Meno rinkos“ informacija