Meno istorikė dr. R. Janonienė: „Man asmeniškai ypač svarbūs buvo Bernardinų ansamblio restauravimo darbai“

Meno istorikė Rūta Janonienė. Arno Strumilos / „BNS Foto“ nuotrauka

Vilniui minint simbolinį 700 metų jubiliejų, kartu su kolegomis iš žurnalo „Būdas“ kviečiame apmąstyti ir kiek trumpesnę, mūsų gyvenimams tekusią miesto istorijos atkarpą – trisdešimt trejus metus, prabėgusius nuo 1990 m. kovo 11-osios.

Šie Lietuvos laisvės metai kartu yra ir mūsų atsakomybės laikas, tad turime progą paklausti apie senąjį Vilnių tarsi apie žmogų, kuriam reikia ne vien gimtadienio torto – kuo jis džiaugiasi ir kas skauda, apie ką svajoja ir ko bijo, kokio pokalbio pasiilgo?

Dalinamės „Būde“ paskelbtais žmonių, daug metų iš skirtingų perspektyvų su meile skaitančių ir kuriančių Vilniaus tekstą, atsakymais į iš anksto pateiktus Rasos Kalinauskaitės klausimus.

Šįkart mintimis dalinasi dr. RŪTA JANONIENĖ, meno istorikė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto Senosios dailės tyrimų skyriaus vedėja, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė.

Per pastaruosius 33 metus tapome liudininkais, o kai kurie ir dalyviais daugybės įvykių, reiškinių, procesų, padėjusių geriau suprasti Vilniaus kultūrinį palikimą ir palikusių šviesią žymę miesto istorijoje. Bernardinų ansamblio ir jį puošiančių freskų restauravimas, su Vilniaus žydais susijusio istorinės atminties klodo susigrąžinimas, 1863-iųjų sukilimo vadų ir kitų dalyvių palaikų suradimas ir perlaidojimas – tik keli naujosios mūsų istorijos epizodai, kurie kelia šviesią nuostabą ir dar ilgai išliks svarbūs. Jeigu reikėtų pasirinkti tris gerus dalykus, per šį laiką nutikusius istoriniam Vilniui ir jo paveldui, ką paminėtumėte ir kodėl?

Iš esmės sutinku su Jūsų jau paminėtais pavyzdžiais. Man asmeniškai ypač svarbūs buvo Bernardinų ansamblio (ne tik freskų) restauravimo darbai. Ne paslaptis, kad prie šio vienuolyno istorijos tyrimų esu pati prisidėjusi, ir tai iš tiesų teikia daug džiaugsmo. Bet, žinoma, galiu paminėti ir daugiau gerų pavyzdžių. Apskritai išskirčiau uždarytų Vilniaus bažnyčių grąžinimą tikintiesiems, nes esu tikra, kad architektūros ir dailės paminklų tikroji vertė geriausiai atsiskleidžia, kai yra išsaugoma paminklo autentiška paskirtis ir funkcija.

Dar norėčiau prisiminti Trijų Kryžių atstatymą, nes šis XIV a. pranciškonų kankiniams skirtas paminklas savo ištakomis ir priešistore, galima sakyti, siekia Gedimino laikus. Be to, ir grynai vizualine prasme tai yra vienas iš labiausiai atpažįstamų Vilniaus istorinio kraštovaizdžio elementų ar netgi miesto simbolių.

Kita gerųjų pavyzdžių grupė – naujų muziejų įkūrimas. Kalbant apie paveldo populiarinimą, ypač džiugina Valdovų rūmų muziejaus ir Vilniaus miesto muziejaus veikla. Tai svarbu, nes būtina ne tik kaupti ir saugoti praeities dokumentus ar kūrinius, bet ir skleisti žinią apie juos, gebėti sudominti praeities paminklais kuo daugiau žmonių. Su tuo susijęs ir bendresnis labai reikšmingas nepriklausomybės metų suteiktas dalykas – galimybė laisvai tirti mūsų paveldą. Tokios galimybės neturėjome sovietų laikotarpiu.

Bernardinų bažnyčia — Kęstučio Vanago / „BNS Foto“ nuotrauka

Trijų kryžių paminklas — Juliaus Kalinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

Pritarčiau manantiems, kad per šiuos tris dešimtmečius Vilnius patyrė ir netekčių, skurdinančių kultūrinį palikimą, darkančių istorinį miestovaizdį. Vienas skaudžiausių pavyzdžių, sukėlusių dalies paveldo srityje dirbančių specialistų, kultūros žmonių, paveldo išsaugojimu suinteresuotos visuomenės pasipiktinimą – daugiabučiai namai, pastatyti Misionierių ansamblyje, suskaidžius jo teritoriją į dvi dalis. Ar pastebite įvykių ar procesų, darančių žalą istoriniam miestui, menkinančių jo supratimą? Jei taip, kokius pavyzdžius išskirtumėte ir kodėl?

Ir šiuo atveju taikliai paminėjote skaudinantį atvejį. Dar galėčiau paminėti, kad palengva, bet negrįžtamai dingo mano gimtojo Žvėryno architektūrinis savitumas. Gaila, kad nesugebėta išsaugoti daugelio jo medinių namų. Ne mažiau už naujas statybas paveldosaugine prasme jautriose teritorijose istoriniam miestui kenkia neveiklumas ir delsimas priimti sprendimus.

Edmundas Zdanovskis ir kt., Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčia ir dominikonų vienuolynas XX a. 4 deš. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Neramina ir liūdina tie atvejai, kai metų metais nerandama lėšų, idėjų ar bendro sutarimo dėl reikšmingų senojo miesto pastatų restauravimo, palaipsniam nykimui paliekami tokie ansambliai kaip buvęs dominikonų vienuolynas prie Šv. Dvasios bažnyčios. Tvora aptvertas išraustas ir šiukšlių priverstas šio vienuolyno kiemas baigia užželti krūmokšniais, o vienas iš reikšmingiausių ir seniausių mūsų sostinės architektūros paminklų šiurpina praeivius vėjų perpučiamomis išlupinėtų langų akiduobėmis ir prigijusiu Satanhauzo vardu. Yra ir daugiau spręstinų su paveldu ir istorine atmintimi susijusių dalykų, kurie per ilgai nesprendžiami dėl aiškios valstybinės politikos ir finansavimo trūkumo.

Jei reikėtų pasirinkti vieną troškimą ar svajonę, susijusią su istoriniu Vilniumi, kurią būtų galimybė įgyvendinti – kas tai būtų?

Turiu tokią svajonę. Norėčiau, kad kokiu nors stebuklingu būdu į Vilnių sugrįžtų tos gausios meno ir kultūros vertybės, kurios per XIX a. iš uždarytų institucijų, nusavintų privačių rinkinių, Senienų muziejaus ir kitų kolekcijų buvo išvežtos į Rusiją ir glūdi tenykščių muziejų, bibliotekų ir archyvų saugyklose.

Dėl kokio įvykio ar proceso labiausiai neramu, kam norėtumėte užkirsti kelią?

Kaip jau minėjau, labai neramu, kad paveldas, istorija, meno paminklai ir jų išsaugojimas vis dar nėra (nepaisant deklaracijų) prioritetiniai klausimai už miestą atsakingų asmenų darbotvarkėse. Nėra aiškaus senamiesčio ir atskirų pastatų restauravimo plano, nėra deramo dėmesio koordinuotiems, sistemingiems ir nuosekliems miesto istoriniams ir menotyriniams tyrimams, be kurių neįmanomas profesionalus restauravimas.

Jei galėtumėte visiškai laisvai, be laiko ir erdvės suvaržymų, pasirinkti bet kurį pašnekovą ar pašnekovus (tai gali būti ir seniai gyvenę žmonės, istorinės asmenybės) pokalbiui apie Vilnių – su kuo norėtumėte pasikalbėti ir kokia būtų šio pokalbio tema?

Aš tikrai tikiuosi turėti tokią galimybę, kai visus susitiksiu Dangaus Jeruzalėj. Pirmiausia turbūt rūpėtų išsiaiškinti klausimus, į kuriuos savo tyrimuose neradau atsakymo, pavyzdžiui, kas gi iš tiesų suprojektavo Bernardinų bažnyčią? Kas buvo tie dailininkai, kurie tapė šioje šventovėje freskas, iš kur jie atvyko ir ar buvo daugiau jų kūrinių mieste?

Edmundas Zdanovskis ir kt., Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios XX a. 4 deš. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Turėčiau panašių klausimų ir vėlesnių laikų menininkams. Iš XIX a. gyventojų pokalbiui apie Vilnių turėtų susirinkti nemažas būrelis! Tarp pašnekovų būtų tie, su kuriais ir dabar jau mintyse kalbuosi, kurių gyvenimo kelią seku, jaudindamasi skaitau nors ir ne man rašytus laiškus ir bandau suprasti, ką jie kalba savo kūriniais. Gal laisviausiai pokalbis megztųsi su Jonu Rustemu ir jo mokiniais, be abejo, turėtų prisijungti ir Adomas Mickevičius, Vladislovas Kondratavičius, Adomas Honoris Kirkoras ir dar ne vienas jų amžininkas. Būtų labai smagu pasiklausyti jų prisiminimų apie vilniečius ir man nežinomus jų gyvenimo įvykius.

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!