2021 01 28

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Mergaitė, išsigandusi Dievo

Rež. Jono Vaitkaus spektaklio pagal Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ scena. Klaipėdos dramos teatro nuotrauka

„Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (rež. Jonas Vaitkus) – spektaklis, kurio premjera Klaipėdos dramos teatre įvyko 2010-aisiais, taigi jau greitai šiam teatro meno kūriniui vienuolika metų. Kodėl šiandien norisi rašyti apie šį spektaklį?

Pirmiausia tai lemia išskirtinis dabarties gyvenimo laikas – sąlygos ir aplinkybės – žmonijos būtis paveikta COVID-19 viruso sukeltos pasaulinės pandemijos, dėl kurios gyvename karantino sąlygomis. Nekalbant apie sveikatos apsaugos sistemą, kita labiausiai paveikta, pažeista sritis – kultūra, ypač gyvo atlikimo scenos menai. Teatrai veikia daugiausia arba vien tiktai virtualioje realybėje, pasitelkdami informacinių technologijų priemones, gyvą santykį su žiūrovais kuria nuotoliniu būdu, o dažniausiai, deja, pandemijos akivaizdoje teatrų durys užvertos, scenos uždanga nuleista, spektakliai iš viso nevyksta, premjeros atšauktos arba nukeliamos tam tikram laikui.

Tačiau  dabartinėje situacijoje teatro kūrėjai iškeliavo į nuotolį, kuria ir stebi būdami atskirai, bet drauge vienijami tos pačios ekrano atspindimos ir transliuojamos realybės. Taigi šiandien jau galima rašyti apie teatro spektaklį, kurį stebėjai ekrane. Teatrų ar televizijos profesionaliai sukurti įrašai užfiksuoja ir bent iš dalies leidžia išsaugoti teatro meną, kuris toks efemeriškas. Galima sakyti, teatro spektakliai yra visai kaip žmonės, jie gyvena ir gyvuoja, kol yra prisimenami, todėl rašyti ne vien tik apie naujus ir naujausius spektaklius, bet ir sukurtus kad ir prieš daugiau nei dešimtį metų verta, prasminga, taip tarsi paliudijama šio, tokio laikino, tokio akimirkos kūrinio svarba ir reikšmė. 

LRT PLIUS 2021 m. sausio 4 d. transliavo tragikomediją „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Šio spektaklio įrašo sukeltos mintys, kūrinio interpretacija – šiame straipsnyje. 

Pirmiausia labai džiugu, kad rašytojas, dabartinis Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas pjesėje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ pasitelkė Lietuvos aviacijos pradininko Antano Gustaičio istoriją. A. Gustaitis – aviakonstruktorius, devynių lėktuvų ANBO projektų autorius. Visi suprojektuoti lėktuvai visada buvo išbandyti paties kūrėjo, kiekvienas jų turėjo savą paskirtį ir likimą. Pavyzdžiui, pagal ANBO-I projektą sukonstruotas tik vienas lėktuvas, tačiau jis išlikęs iki šių dienų ir eksponuojamas Vytauto Didžiojo universiteto karo muziejuje; ANBO-III – pirmasis lietuviškos konstrukcijos lėktuvas, gamintas serijomis; ANBO-IV pritaikytas žvalgybai ir bombardavimui. 

A. Gustaitis 1925 m. tapo Lietuvos karo aviacijos vadu, tačiau, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, 1940 m. A. Gustaitis patyrė asmeninę tragediją – jis buvo paskirtas Karo aviacijos likvidacinės komisijos pirmininku, kitaip sakant, visa tai, kuo tikėjo, tai, ką visą gyvenimą kūrė, pats turėjo ir sunaikinti. Apie šią išskirtinę asmenybę žinoma ir viešojoje erdvėje kalbama labai mažai, o turėtų būti priešingai – A. Gustaitis vertas išaukštinti Lietuvoje, o jo darbų reikšmė ir Lietuvą garsintų pasaulyje. Vien jau todėl G. Grajausko pjesei privalu skirti dėmesio.

Rež. Jono Vaitkaus spektaklio pagal Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ scena. Klaipėdos dramos teatro nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio pagal Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ scena. Aktoriai Monika Vaičiulytė ir Vytautas Anužis. Klaipėdos dramos teatro nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio pagal Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ scena. Klaipėdos dramos teatro nuotrauka

 

Spektaklis „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ yra tam tikras Lietuvos punktyrinis metraštis, pasakojantis laiką nuo tarpukario – A. Gustaičio patirtis, bet daugiausia nuo sovietmečio iki šiandienos. Metraščio herojė – mergaitė, virstanti moterimi, vardu Marija. Aktorė Simona Šakinytė puikiai įkūnija šią veikėją, jos kaitą, jos temperamentą, jos emocijas, būsenas, jausenas, spalvas bendraujant su skirtingais žmonėmis.

Spektaklis pradedamas scena – Marija beprotnamyje, tačiau tai nėra ryškinama, akcentuojama, matomi tik gydytojai baltais chalatais. Pradėjęs žiūrėti, kol dar nesi įsitraukęs į spektaklio istoriją, to gali ir nepastebėti, neskirti reikiamo dėmesio, tačiau spektaklio pabaigoje esi ir vėl sugrąžinamas, kartu su Marija perėjęs jos gyvenimo patirtis, atsiduri ligoninėje – sugrįžti į beprotnamį, o tada jau supranti, kas ir kodėl. Marija ima pasakoti savo istoriją, supažindina žiūrovus su savimi, iš kur ji, kas ji. Mergina pasisako, kur prabėgo jos vaikystė, ji – iš Tarybų Sąjungos, Lietuvos. Kaip ir dera vaikui, nesureikšminami politiniai ypatumai, tiesiog nusakoma gyvenimo tikrovė mergaitės patyrimu.

Marija prisimena tėvą, tiksliau jo plaukuotas rankas, ūsus ir karstelėjusį kvapą – daugiau nieko; atsimena mamą – poetę, dirbusią chemijos valykloje, nevartojusią alkoholio, kuriuo tais laikais dauguma svaiginosi, anksti mirusią; ir… Seneliai. Kaip vėliau sužinoma, jie jau mirę, bet Mariją užaugino, tad jie giliausiai įsirašę Marijos atmintyje, jos gyvenimo metraštyje, tad dažnai pasikviečiami, tad regimi kaip gyvi. Senelė, spektaklio įraše įkūnyta aktorės Renatos Idzelytės, buvusi eksperimentinio karinio vieneto vadė, tankistė, labai karšto būdo, tiesi, aštri žemaitė. Iš tiesų R. Idzelytė sukūrė puikų vaidmenį be jokio nereikalingo, perdėto amžiaus demonstravimo, nėra jokių seneliškumą ryškinančių elementų, kuriais būtų norima parodyti, jog tai – senelė; priešingai, spektaklyje matoma ne senelė kaip tipažas, matoma gyva tikra ir unikali senelė.

Vien mažų žingsnelių, trepsenanti, šiek tiek šokčiojanti eisena, žemaičių tarmė, kuriai būdinga šiurkšti leksika, ir gyvas, tikras santykis su vaikaite Marija, ir prieš akis – Senelė, kuri pažįstama ir atpažįstama daugeliui, nes visos senelės turi daug bendro, ir kartu unikaliai savita. Jokio senatviško gailesčio, priešingai, žavėjimasis Senele tankiste.

Marijos Senelis, vaidinamas aktoriaus Rimanto Pelakausko, palyginti su Senele, daug ramesnis, santūresnis, todėl jų tarpusavio santykyje aiški persvara Senelės pusėje. Kaip sako Marija, net ir rimuojasi, tad turėtų būti tankistė-ateistė ir dievotas patriotas. Bet gyvenimo tikrovė – ne eilėraščio realybė: tankistė Senelė yra labai religinga, o patriotas Senelis tiki mokslu: fizika, chemija ir matematika. Būtent iš jo sužinoma apie Antaną Gustaitį, kaip ir jis, Senelis svajoja sukonstruoti lėktuvą, kurį su Marija nutaria pavadinti akronimu – SENBO – (Senelis Nori Būti Ore). Betgi, kaip pastebi Senelė, Marija užaugo, laikas jai tekėti – eiti už vyro. 

Ir vis dėlto nesutinku su spektaklio pavadinimu „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Marija veikiau pati išsigando Dievo. Dievas dovanoja gyvenimą, ir tik pats žmogus spendžia, ar priimti šią dovaną ir ką su ja daryti. Marija prisiėmė aukos vaidmenį, dėl kurio ji tik egzistuoja kaip ta nelaiminga namų šeimininkė, nemylima turtingo vyro žmona.

Vestuvės – komiškoji spektaklio dalis, kurios esminė figūra – Piršlys, tai vienas iš trijų vaidmenų, sukurtų aktoriaus Vytauto Anužio. Jo Piršlys – tikrų tikriausias vestuvių dirigentas, jis atlieka folkliorinę dalį, nurodo kam ir kada bučiuotis, kaip šokti ir t. t., ir pan., ir, žinoma, viską pats mielai ir noriai atlieka. Vienas iš vestuvių privalomųjų elementų, anot Piršlio, bendro gyvenimo pažinimo indas, kuris – ne kas kitas, o naktipuodis. Pirmiausia Marija turi iš jo gerti, nes, kaip teigia visažinis Piršlys, taip ji galės gyventi šio miestelio bendruomenėje, su jos nariais, taip Marija taps tokia, kaip ir jie. Tiesiog taip visuotinai priimta, tokia tradicija, gėrė seneliai, tėvai…

Jaunoji nesutinka, nors Piršlys ir patikina, kad indas švarus, iš krautuvės. Įtikinėjimus nutraukia jaunasis Vincukas – išgeria pats. Tiesą sakant, jis – ne toks jau ir jaunasis – gerokai vyresnis už Mariją. Bet tai niekam nesvarbu. Vestuvėse tiesiog sprogstančia energija trykštantis Piršlys nudžiunga ir pareiškia, jog viskas aišku, kas bus šeimos galva.

V. Anužis demonstruoja šio personažo būtinąsias savybes, o tiksliau – šlykščias blogąsias, kurios vienu metu ir atstumia, ir kartu traukia žiūrėti. Negali atitraukti akių, Piršlys savo charizma, visa ko žinojimu, visur dalyvavimu, savo ryškumu tampa vestuvių kaltininku. Tai, galima sakyti, iliustruoja ir patvirtina vieno iš žaidimų akcentas: kada Piršlys nurodo bučiuotis, šėlsmo kulminacijoje – jis pats: liežuviu perbraukia Marijos veidą nuo smakro iki kaktos. Taip, dabar jau ji priimta, ir ji bendruomenės narė pagal visas tautines taisykles, dabar jau ji tokia kaip jie. 

Baigiantis šventei, įvyksta reikšmingas Marijos Senelio ir Vincės – jaunojo tėvo (akt. Česlovas Judeikis) pokalbis, kuris gali ir prasprūsti pro ausis neišgirstas, tačiau Senelis labai įžvalgiai numato, kas laukia Marijos. Kadangi vieni lietuviai buvo ištremti ir mirė Sibire, kiti partizanavo ir buvo nužudyti, dar kiti pasitraukė į Vakarus, tad, skaičiuojant procentais, kas sudaro tautą, telikę kvailiai ir didžiausi niekšai. Žvelgiant į vestuvėse besilinksminančią jaunąją kartą, visai taip ir atrodo… 

Marijos vyras Vincukas – ne niekšas, gal ir ne toks kvailys, bet… Kaip papasakoja Marija, Vincukas dirbo lentpjūvėje, susižalojo koją, tad pusę metų pinigų užteko tik bulvėms, aliejui ir prezervatyvams. Vis dėlto jau kiti laikai – Lietuva nepriklausoma, šalyje atidaryti prekybos centrai. Marija tapo kasininke, nuo ryto iki vakaro darbas, nes visi kaip išprotėję perka viską – nuo akcinių oro gaiviklių iki maisto pilnais vežimėliais. Tačiau ir tai praėjo. Vincukas tapo verslo partneriu, o verslas – džinsų siuvimas. Kaip sako Marija, norint  uždirbti pinigų, nereikia protingų sumanymų, reikia – kvailų. Taip Vincukas tapo pasiturinčiu vidutinio amžiaus verslininku, o Marija – turtinga ir nusivylusia namų šeimininke. Nors kišenpinigių tiek, kiek anksčiau per mėnesį uždirbdavo, tačiau bendras gyvenimas neteikia jokios laimės, moteriai jis yra tuščias ir beprasmis. Vyras galbūt to nemato, o gal matyti nenori. Jis jau turi kitą – Levutę (akt. Toma Gailiutė), kuri jau ir laukiasi…

Iš tiesų Vincukas tik su Marija demonstruoja savo charakterį, drąsą, bet net ir su žmona jis nėra pasitikintis, jis dar tik siekia, kuria savo kaip tikro vyro statusą. Tai akivaizdžiai matyti, kai svečiuose apsilanko Generalinis – Vincuko verslo bosas, vaidinamas V. Anužio. Priešingai nei Vincukas, tik bandantis atrodyti, ypač žmonos akyse, stiprus, tačiau iš tiesų jis silpnas, priklausomas nuo kitų, šis veikėjas yra pasitikintis, stiprus kaip asmenybė, žinoma, stiprus dėl susikurto statuso, jo palaikomos aplinkos, jis laisvas, drąsus, turtingas ir galingas, jis valdo kitus, tai daro beveik nematomai, dėl to atrodo oriai, nors, savaime aišku, jo verslas nėra švarus.

Visa tai įprasmina Generalinio įteikiamos raudonos rožės Marijai. Iškalbingai išspręsta scena, kai Marija, stovėdama ant stačiakampės konstrukcijos scenoje – tarsi tam tikro pjedestalo, rožes laiko suspaustas tarp kelių. Tarytum kraujuojanti moters žaizda – tuščias gyvenimas, kurio negali nupirkti jokie pinigai, kuris pelnomas ir kuriamas žmonių santykiais. Galima įvairiai traktuoti Generalinį, tačiau veikėjas pats savaime nėra neigiamas, jis tiesiog mokantis ir norintis gerai gyventi, nepasitenkinantis vien pinigais, kaip prisipažįsta Marijai žaisdamas kompiuterinį žaidimą „Counter-Strike“, jis nori turėti gyvenimo partnerę, moterį, kuriai galėtų ištarti: „Mano karas – tavo karas“, ir kuri suprastų, kad tai iš tiesų jų bendras karas.

Taip, Marija ir Generalinis tam tikra prasme turi bendro: jos Senelė – tankistė, o Generalinis mėgsta žaisti karą. Šiame vaidmenyje prasiveržia paties aktoriaus asmenybė, ta jo įmagnetinanti trauka. Jis gali kalbėti bet ką, jo tiesiog norisi klausytis, tiki absoliučiai viskuo, ką sako jis. Atrodytų, jog Marija ir Generalinis galėtų būti pora, nes ir Marija iš tiesų yra stipri asmenybė. Tokią užuominą kelia scena, kai raudonas rožes tarp Marijos kelių pakeičia Generalinio galva. Bet vis dėlto Marija tebemyli savo vaikystės draugą Juozą (akt. Arnoldas Eisimantas). Tačiau ryšys per silpnas, o gal patys žmonės per silpni… 

Rež. Jono Vaitkaus spektaklio pagal Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ scena. Klaipėdos dramos teatro nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio pagal Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ scena. Klaipėdos dramos teatro nuotrauka
Rež. Jono Vaitkaus spektaklio pagal Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ scena. Klaipėdos dramos teatro nuotrauka

 

Spektaklis baigiamas beprotnamyje, kuriame yra dabartinė Marija, rodoma spektaklio pradžioje. Scenovaizdis nesikeičia, viskas vyksta minimalaus konstruktyvizmo stilistikos erdvėje (scenografas Artūras Šimonis), kuri atstoja ir sovietmečio laikų žaidimo aikštelę, ir senelių namus, ir vestuvių šventės vietą, ir pasiturinčio verslininko namus, ir galiausiai beprotnamį. Vaizdo projekcijų dangus scenos galinėje sienoje įprasmina ir šviesias mintis, idėjas ir idealus – žydrynės rojų, ir raudonosios valdžios pasirodymą, sunaikinusį ne tik A. Gustaičio lėktuvų skrydžio erdves, bet ir visos šalies gyvenimą, ir pačios Marijos istorijos tragizmą. Kompozitoriaus Gintaro Kizevičiaus muzika  išryškina ir praplečia idėjinių prasmių lauką.

Beprotnamyje pacientai ir personalas mažai kuo skiriasi vieni nuo kitų. Pagrindinis Gydytojas – dar vienas V. Anužio vaidmuo, visiškai kitoks nei anksčiau aptartieji du, vėlgi – savitai unikalus, nes aktorius vaidina ne charakterinį tipažą, bet individualų personažą. Neatsitiktinai 2011 m. V. Anužis už šiuos tris vaidmenis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi nepagrindinio vaidmens kategorijoje. Tačiau verta pažymėti, kad kiekvienu vaidmeniu V. Anužis, pasirodydamas scenoje, tampa pagrindinis. Ne, jis nedominuoja kitų sąskaita, tiesiog kiekvienas jo įkūnytas personažas yra gyvas, turintis savo tapatybės bruožus, savitą eiseną, savus gestus, savą kalbėseną, laikyseną, manieras, požiūrį ir poziciją.

Gydytojas savo studentui pasiūlo vakciną, kad apsisaugotų nuo gresiančio išprotėjimo. Vakcina yra ne kas kita – Gydytojo šlapimas. Taip ir išsipildo mergaitės, kurios bijojo Dievas, tragikomiška istorija. Jeigu nori būti tokia kaip visi, tiesiog turi aklai laikytis priimtų taisyklių, gyvenimo normų, tęsti tradicijas, antraip išprotėsi arba tapsi nepatogi, nepriimtina ir galiausiai išmesta iš žaidimo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ir vis dėlto nesutinku su spektaklio pavadinimu „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Marija veikiau pati išsigando Dievo. Dievas dovanoja gyvenimą, ir tik pats žmogus spendžia, ar priimti šią dovaną ir ką su ja daryti. Marija prisiėmė aukos vaidmenį, dėl kurio ji tik egzistuoja kaip ta nelaiminga namų šeimininkė, nemylima turtingo vyro žmona. Vidinė ambicija turi skatinti žmogų rinktis ir būti ne primesto vaidmens atlikėju, o savo gyvenimo kūrėju. 

Kai teatrai vis dar uždaryti, pravartu LRT mediatekoje pažiūrėti Jono Vaitkaus „Mergaitę, kurios bijojo Dievas“ ir mąstyti apie gyvenimą, kaip jį suvokiu, ką su juo ir savimi jame darau.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu